Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mecosopranas Justina Gringytė: „Kūriau savo svajones nuo mažumės“

Justina Gringytė
Tomo Kaunecko („Ciklopas“)/žurnalas “Laima” nuotr. / Justina Gringytė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Ji kūrė svajones nuo mažumės ir savo laimės paukštę sugavo greitai. Nė vienas darbas, nė vienas žmogus į jos gyvenimą neatėjo be reikalo ar netinkamu laiku. 29-erių mecosopranas Justina Gringytė, pernai pelniusi tarptautinį geriausio jaunojo operos solisto apdovanojimą, dainuoja įvairiuose Europos teatruose ir jaučiasi laiminga.

– Justina, po spektaklių jūsų laukia sužadėtinis – smuikininkas Michailas Simonianas. Kada planuojate atšokti vestuves?

– Vestuvės jau čia pat. Bet pirma Lietuvoje sudainuosiu Karmen. Mudu su Michailu vis pakalbame: „Kaip gaila, kad nesusitikome prieš 10 metų.“ Susipažinome daugiau nei prieš metus labdaros koncerte Vilniuje – aš dainavau, o jis su draugais buvo žiūrovas. Greitai turėjau važiuoti į Maskvą, į Didįjį teatrą, dainuoti Madalenos Giuseppe Verdi operoje „Rigoletas“. Ir mudu susitikome Maskvoje.

– Esate lyg ant sparnų – turbūt lengviau kvėpuoti, gyventi, dirbti? Kaip prasideda judviejų diena, kur leidžiate savaitgalius? Ar būna, kad diskutuojate apie ką nors iki ryto? Ar sužadėtinis lepina dovanomis?

– Tikrai mes esame ant sparnų, be galo laimingi žmonės, pagaliau vienas kitą sutikę. Ir labai tuo džiaugiamės. Stengiamės kuo daugiau būti kartu, tik mūsų darbas toks, kad turime keliauti. Bet vos pamatome, kad darbų tvarkaraštyje dvi dienos laisvos, ir lekiame vienas pas kitą, nors reikia skristi 6–7 valandas. Džiaugiamės kiekviena akimirka, kartu būdami susikabinę už rankų ar bendraudami per „feistaimą“.
Michailas labai lepina mane, rūpinasi, dovanoja dovanas. Jis turi stiprią intuiciją – tiesiog nujaučia, ko aš noriu. Svajojau apie vienus auskarus, niekam apie tai nepasakojau, tik mano mama žinojo. Maniau, ateis laikas – nusipirksiu. Kartą Michailas sako: „Turiu tau mažą dovanėlę.“ Atidarau dėžutę, o ten – tie auskarai. Su perlu, aplinkui jį – deimantai. Labai gražūs. Puoliau skambinti mamai: „Gal tu pasakei apie tuos auskarus?“ – „Ką tu, seniai juos pamiršau.“ Taip, tai materiali dovana, bet turi emocinį užtaisą, nes jis perskaitė mano mintis. O diskutuojame mes apie viską: gyvenimą, būsimą operą, kasdienybę, apie tai, kokius paveikslus kabinsime savo namuose. Diskutuojame, nes esame gyvi, paprasti žmonės, iš profesijos muzikantai, taigi mūsų pokalbių skalė – nuo A iki Z.
Mudu kalbamės angliškai ir rusiškai. Ir šiek tiek lietuviškai. Michailas turi nemažai draugų lietuvių. Prieš mums susipažįstant, Vilniuje lankėsi ne kartą. Dabar jis man parodo restoranus, kurių aš čia nežinau.

Kęstučio Žilionio nuotr./Operos solistė Justina Gringytė
Kęstučio Žilionio nuotr./Operos solistė Justina Gringytė

– Gyvenimas ant lagaminų turi savo žavesio. Bet gal tas etapas greitai baigsis ir su vyru įsikursite, pavyzdžiui, Londone?

– Jis neįeina į sąrašą miestų, kur mudu norėtume gyventi. Dainuoti, dirbti – taip, Londone gerai. Bet namus su Michailu kursime Lietuvoje ir Maskvoje.
Kažkada labai norėjau išvažiuoti į Didžiąją Britaniją studijuoti, dirbti. Ten įmanoma padaryti nuostabų karjeros šuolį – galimybės įspūdingos. Man buvo įdomu pamatyti kitą pasaulį, tradicijas, stebėti, kaip žmonės gyvena, kokį maistą vartoja. Tačiau ten būdama suvokiau, kad daug ko netenku. Mano šakos auga kaip medžio, o šaknys – likusios namie. Ir kuo toliau, tuo labiau pradėjo trūkti Lietuvos – susiruošiau iš Londono kelti sparnus.
Nepasakyčiau, kad kankino nostalgija. Juk mes visi po tuo pačiu dangumi gyvename. Bet Lietuvoje man net dangus kitoks. Ir oras kitoks. Ar saulė, ar šalta – būti namie yra būti namie. Ir pasakysiu keistą dalyką: kai pirmą kartą išvažiavau dainuoti į Maskvą, ten pasijutau kur kas labiau namie nei Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje ar Anglijoje. Pagyvenusi Maskvoje du mėnesius įsitikinau, kad grįžti į Londoną gyventi tikrai nebenoriu. Iš Lietuvos galiu skraidyti, kur man reikia.

– Ar Michailas lankosi jūsų spektakliuose, o jūs – jo koncertuose?

– Jei būname tame pačiame mieste, be abejo, lankome vienas kito spektaklius, koncertus. Bet man nuostabiausias dalykas, kai mudu scenoje kartu. Antai vasarą koncertavome Palangos festivalyje, paskui vienoje Klaipėdos bažnyčioje. Praėjusią žiemą Kalugoje aš dainavau Olgą operoje „Eugenijus Oneginas“, o jis dirigavo. 2016 metų žiemą aš dainuosiu Karmen, o Michailas diriguos – ir Maskvoje, ir Sankt Peterburge ant scenos lipsime abu. Turime kvietimų važiuoti koncertuoti ir į Kiniją, ir į Europos miestus. Kuriame savo darbų tvarkaraštį ne tik atskirai, bet ir drauge.

Tomo Kaunecko („Ciklopas“)/žurnalas „Laima“ nuotr./Justina Gringytė
Tomo Kaunecko („Ciklopas“)/žurnalas „Laima“ nuotr./Justina Gringytė

– Ar nejaučiate komplekso, kad turite paklusti jo batutai?

– Ne. Kai Michailas diriguoja, jaučiuosi kaip už mūro. Jis turi įspūdingą muzikanto patirtį: nuo pat mažens yra dirbęs su garsiausiais pasaulio dirigentais ir orkestrais. Bet Michailas ne iš tų žmonių, kurie demonstruotų savo žinias ar patirtį. Labai kuklus. Ir pastabų man pasako atvirai, tačiau atsargiai. Juk mes, menininkai, itin jautrūs. Kita vertus, jis neseniai atėjo į operos pasaulį, tad ir manęs klausia apie dainavimo techniką, solistus.

– Neseniai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dainavote Karmen garsiojoje to paties pavadinimo Georges’o Bizet operoje. Karmen – amžina. Metai skrieja, daug kas keičiasi, o jos prigimtis lieka tokia pati: vilioti vyrus, meluoti ir būti nepriklausomai. Kuo jums patinka šis vaidmuo?

– Apie dvidešimtą operos minutę Karmen išeina į sceną ir sudainuoja „Habanerą“, kuri 90 procentų yra klišė, esą ji – viliojanti, nerūpestinga, nepriklausoma. Ta arija trunka penkias minutes, o opera dar tęsiasi daugiau kaip dvi valandas. Po „Habaneros“ matome itin ilgą, sudėtingą ir įdomią Karmen charakterio kelionę.
Kiekvienas režisierius turi savą operos interpretaciją. Vienas regi užuitą, vyrų mušamą Karmen, kitame pastatyme ji – arogantiška, stipri, bet išprovokuoja savo mirtį. Karmen yra vienas tų charakterių, kur emocinės išraiškos galimybių ir interpretacijų – daugybė. Jis reikalauja itin įžvalgaus aktorinio darbo.
Man tuo ir patinka Karmen, kad tai – įdomus personažas. Be galo įdomus. Italų baritonas Leo Nucci yra pasakęs, kad dainuoti reikia taip, kaip kalbi tekstą. Ši taisyklė, mano galva, pagrindinė kuriant Karmen vaidmenį, o vokalinis ir aktorinis darbas neturi būti atsieti vienas nuo kito.

Tomo Kaunecko („Ciklopas“)/žurnalas „Laima“ nuotr./Justina Gringytė
Tomo Kaunecko („Ciklopas“)/žurnalas „Laima“ nuotr./Justina Gringytė

– Ko reikia, kad išliktum tokiame milžiniškame mieste kaip Londonas?

Išlikti Londone lengviau negu Šakiuose ar Sedoje. Todėl, kad jis – didelių galimybių miestas. Jame yra duonos visiems.

– Išlikti Londone lengviau negu Šakiuose ar Sedoje. Todėl, kad jis – didelių galimybių miestas. Jame yra duonos visiems. Londonas – kaip guminis autobusas, kuris pučiasi ir pučiasi, visi telpa. Kiek ten yra kavinių, parduotuvių, viešbučių, bendrovių, kur gali užsikabinti ir dirbti. Net vyresniam žmogui yra darbo, o jaunam, protingam prapulti Londone tiesiog neįmanoma.

– Ar finansiškai stabiliau jautėtės turėdama etatą „Covent Garden“ operos teatre, ar dabar, kai esate laisvai samdoma?

– Žinoma, geriau dabar, ką ir kalbėti. Viskas priklauso nuo „kontrakto“, kokiame spektaklyje ir kur dainuoji. Kai paskaičiuoji, uždarbis pagal „Covent Garden“ teatro jaunųjų menininkų programą tuos dvejus metus nebuvo mažas, bet Londone didžiulės pragyvenimo išlaidos: būsto nuoma kainuoja didelius pinigus, labai brangus transportas. O kur dar drabužiai ir visa, ko reikia, kad gerai atrodytum, tokią profesiją turėdamas? Po spektaklių būna ir priėmimų, ir vakarienių, ir visokių renginių. Reikia gražių suknelių, batų, sijonų, paltų. Kainuoja ir perklausos, ir lėktuvų skrydžiai, ir viešbučiai. Mūsų – dainininkų – profesija labai brangi.

– Užsienio teatre atsidūrėte labai jauna. Ar didelė konkurencija operos pasaulyje? Ar teko patirti juodąją jos pusę?

– Matot, opera yra verslas. Verslu užsiima atlikėjų agentai. Ir kiekvienas verslas turi savo juodąją pusę. Dirigentas praneša: „Tam vaidmeniui aš noriu šito dainininko.“ Dainininkų atrankos direktorius sako: „Ne, aš noriu šito.“ Ateina režisierius ir pareiškia: „Ne, ne. Aš noriu šito.“ Dar prisijungia agentai, ir jie visi tarpusavyje kovoja už savo dainininką. Va tas momentas ir yra verslas – kaip darant sandorį, kam parduoti grūdus: ar tas pirks, ar anas, nelygu, su kuo įdomiau kurti verslą. Kur sukasi pinigai, ten yra ir tamsioji pusė, ir to neišvengsi. Toks yra operos pasaulis.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Justina Gringytė ir Edgaras Montvidas
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Justina Gringytė ir Edgaras Montvidas

– Ar jus įtraukė ta tamsioji pusė?

Ne. Aš turiu labai gerą agentę, žmonių, kurie manimi rūpinasi. Man pasakyta: „Tavo reikalas – dirbti, dainuoti. Repetuoti, mokytis ir būti sveikai.“ Mano agentė Anna – italė, bet jos biuras – Londone. Aš dirbu su IMG, viena didžiausių atlikėjų agentūrų.
Labai svarbu, kad tarp agento ir artisto būtų ryšys. Juk dainavimas – tavo būtis. Svarbu, kaip keičiasi tavo balsas, kūnas, kurį vaidmenį tu nori dainuoti, kurio nenori; kurio dar per anksti imtis, kuris jau nebetinka. Žodžiu, agentas tampa artisto karjeros vadybininku: ne tik gaudo darbus, kad atlikėjas uždirbtų pinigų, bet ir augina, ugdo jį. Šalia to agentai, žinoma, nori kuo daugiau užsidirbti. Protingi agentai žino, kad tai ateina su laiku. Juk negali viso pasaulio desertų suvalgyti iš karto.

– Karmen – honoraru geriausiai įvertintas jūsų vaidmuo?

– Taip. Bet jis geriausiai įvertintas ir žiūrovų ovacijomis.

– Kurie gyvenime sutikti žmonės jums paliko didžiausią įspūdį? Ko iš jų išmokote?

– Didelę įtaką man padarė kinų ciguno praktikos mokytojas Simonas Lau. Jis – labai rimtas filosofas ir gyvenimo mokytojas. Ko gero, mintyse jį sutikau, kai man buvo 7-eri, bet realybėje – prieš trejus metus Londone. Jis parodė, kaip atrasti savyje save. Išmokė savyje įžvelgti, pamatyti, suprasti, kas aš esu iš tikrųjų. Dainininkė esu iš profesijos. Bet koks aš žmogus, kokia mano gyvenimo kelionė? Labai daug kas mano gyvenime įvyko jo dėka. Ko gero, tai ir paskatino grįžti į Lietuvą, arčiau namų, arčiau savęs. Tas žmogus yra ir talentingas vaistažolininkas. Jo vaistažolės man padėjo sureguliuoti organizmą, kai turėjau fizinių negalavimų. Jis – hileris, tokių – reta.

– Jūsų gyvenime viskas – studijos, karjera, meilė – klostosi pašėlusiu greičiu. Turbūt nelengva atlaikyti tokį tempą?

Mano gyvenimas – nuostabus. Pabudusi kiekvieną rytą jaučiuosi labai laiminga ir dėkinga už viską, ką turiu, ką kuriu.

– Mano gyvenimas – nuostabus. Pabudusi kiekvieną rytą jaučiuosi labai laiminga ir dėkinga už viską, ką turiu, ką kuriu. Bet aš kūriau savo svajones nuo mažumės. Vienas kertinių gyvenimo principų: nėra nieko svarbiau, kaip jaustis laimingam. Tada viskas seksis, nes tu tarsi žodžius, einančius iš širdies, darysi veiksmus, nešančius gėrį tau ir kitiems.
Nepasakyčiau, kad mano gyvenimas lekia pašėlusiu greičiu. Kitam iš šono galbūt taip atrodo. Mano gyvenime viskas vyksta tada, kai reikia, kad vyktų. Nė vienas darbas, nė vienas žmogus į mano gyvenimą neatėjo ir neišėjo iš jo be reikalo ar netinkamu laiku.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Opera
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt