Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Menininkas Benas Staškauskas: „Man svarbu, kad papuošalu būtų kas nors pasakyta“

Benas Staškauskas
Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr. / Benas Staškauskas
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Beno Staškausko kūrinių galima pamatyti Lietuvoje, bet tai – tarsi savaime suprantama: dabar jis čia gyvena. Įdomiau, kai netyčia aptinki kokiame nors kinų ar britų žurnale, pamatai Bjork vaizdo klipe, kur Staškausko žiedas rodomas nepalyginti ilgiau nei dainininkės veidas. Žinant, kad kuklus lietuvis karjerą pradėjo kone vakar, tokie pasiekimai džiugina ir stebina.

Kaip jūsų žiedas pateko į knygą greta „Givenchy“, „Rick Owens“, „Iris van Herpen“?

– Neklausiau. Bendravau su knygos redaktore dėl autoriaus teisių ir kitko, bet nelabai domėjausi, kaip ji mane rado. Ir kontekstu nesidomėjau, nes maniau, kad tai bus koks nors žurnalas. Praėjo gal pusmetis, visiškai pamiršau tą dalyką ir staiga gaunu knygą…

– Žiūrėdama į jūsų papuošalus įsivaizduočiau, kad jų autorius – kitoks. O gal tiesiog nežinau, koks esate?

– Neieškau reklamos, kad aš – paslaptingas menininkas. Bet esu, koks esu: ramus, nelabai daug kalbantis. Tikrai – ne vakarėlių siela, toli gražu, bet ir nepasakyčiau, kad asocialus ar uždaras. Čia turbūt vienas tų atvejų, kai žmogus parodo save per kūrybą. Kokia ten yra patarlė? „Tyli kiaulė gilią šaknį knisa.“

– Ir net nesate mušeika? Jūsų žiedai turi agresyvumo, panašūs į kastetus.

– Jie tokie tik iš pažiūros. Visi darbai gana lengvi, ir tas agresijos pojūtis dingsta vien paėmus juos į rankas. O iš kur tai kyla? Tiesiog tokia mano kūryba. Paprastai neatskleidžiu, ką tie daiktai man reiškia, palieku vietos interpretacijai. Man nėra esminis dalykas, kas bus galvojama apie darbą. Svarbiau, kad jis būtų statement piece: užsimauni tokį įspūdingą žiedą arba užsisegi vėrinį, ir viskas pasikeičia – tavo persona, tavo istorija, požiūris į tave. Man svarbu, kad papuošalu būtų kas nors pasakyta.

– Gatvėse jūsų papuošalų nelabai pamatysi?

– Mačiau ne vieną kartą. Sykį – net ne Lietuvoje, o Prancūzijoje. Oro uoste už manęs stovėjo moteris. Jos žiedelis buvo paprastas (bent jau paprastesnis už daugumą mano daiktų), bet pažinau savo darbą. Malonūs tokie momentai.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Beno Staškausko šiuolaikinės juvelyrikos paroda Palangoje
Luko Balandžio / 15min nuotr./Beno Staškausko šiuolaikinės juvelyrikos paroda Palangoje

– Turite klientų, neapsiribojančių vienu žiedu?

– Taip. Yra tokia kolekcininkė, kuri gyvena ir dirba tai Singapūre, tai Londone. Ji įsigijo keletą masyvių darbų iš mano pačios pirmosios kolekcijos. Kiek žinau, jie dabar keliauja po pasaulį ir kada nors, gal net kitais metais, atsidurs Viktorijos ir Alberto muziejuje, bus jame saugomi kaip nuolatinės kolekcijos dalis. Yra dar vienas žmogus – Stefanas Siegelis, Londone įkūręs dizaino platformą „Not Just A Label“, apie kurią daug kalbama ir rašoma. Jis irgi turi keletą mano darbelių. Smagu sulaukti palaikymo iš žmonių, kurie man pačiam labai imponuoja.

– Kiek jūsų žiedų dabar turi Bjork?

– Keletą. Nenoriu kažko kalbėti apie ateitį, bet, atrodo, dar laukia kolaboracija: gal su Bjork, gal su menininkais, kurie yra aplinkui ją.

– Mėginu įsivaizduoti, kaip gaunate medžiagų savo darbams. Socialiniuose tinkluose skelbiate žinutę: „Gal kas važiuoja į Pompėją? Man reiktų poros kibirų lavos...“?

– Galima sakyti ir taip. Turiu draugų, kurie gyvena Islandijoje: jie man atsiunčia arba atveža lavos. Pats retkarčiais vykstu į Vokietiją, Berlyną, ir įsigyju pigmentų ar kitų specifinių medžiagų. Kai ką atsisiunčiu iš Amerikos. Mano pats darbas jau yra tarptautinis.

– O tos lavos išvis kam nors reikia? Ar tik jums?

– Negirdėjau, kad iš jos būtų kas nors daroma. Na, lava nėra visiška šiukšlė. Islandijoje ji naudojama kaip žvyras ar druska, kad nebūtų slidu. Ten lavos daugiau negu derlingų žemių, ji – visur. Gali eiti pakrante ir rinkti. Bet aš jos nenaudoju grynos, jungiu su plastiku, ir būtent tie junginiai kuria medžiagą, brangesnę nei auksas ar sidabras. Kalbu ne apie kainą, o apie tai, kad ją reiktų vertinti atsakingiau už brangiuosius metalus. Būtent tos naujos medžiagos stipriai reprezentuoja mūsų šiuolaikinę kultūrą ir visą industriją. Man svarbu saugoti gamtą. Atrodytų, kad pats sau prieštarauju, jungdamas sintetiką su tuo, kas organiška. Bet taip išreiškiu ironišką požiūrį į juodąją industriją, kuri prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo ir tęsiasi ligi šiol.

Asmeninio albumo nuotr./Beno Staškausko kurtas papuošalas
Asmeninio albumo nuotr./Beno Staškausko kurtas papuošalas

– Iš kur ta meilė gamtai?

– Iš prigimties. Nebuvo taip, kad vieną rytą atsikėliau ir nutariau: dabar mylėsiu. Nuo mažų dienų dingdavau kur nors lauke, eidavau vienas pavaikščioti į mišką, kuris buvo 20 km nuo Šiaulių, o tėvai manęs ieškodavo. Pagarba gamtai ir domėjimasis ja man buvo savaime suprantami. Dabar gyvenu name, kuris yra regioniniame parke: aplinkui – miškas. Ir Islandijoje panašiai gyvenau. Jau vien žinojimas, kad gali (na, ne dabar, nes daug darbo, bet vėliau) išeiti pakvėpuoti, kad matai prieš save kalną, medžius, labai daug reiškia. Jautiesi tikrai daug geriau, nei matydamas priešais save sieną. Aišku, kartais ir sienos įkvepia.

– Amsterdamo sienos jūsų, atrodo, neįkvėpė?

– Gyvenau ten penkerius metus, tik nesijaučiau esąs savo vietoje. Vykau studijuoti, gauti antro bakalauro, bet studijas mečiau, nes dėstytojai nesuprato, kam man jų reikia. Dažniausiai visus darbus atlikdavau savo dirbtuvėje, be jų pagalbos, tada atnešdavau į akademiją. Be to, jau buvo poreikis kurti ką nors savo. Nutraukiau studijas ir prasidėjo konvejeris: dieną dirbau kavinėje, o paskui pavargęs – sau. Reikėjo ką nors keisti. Minuso nebuvo, bet buvo nulinis taškas, iš kurio sudėtinga išjudėti, kai mieste labai daug kuriančių žmonių, o tu nesi vietinis. Trūko to, kas įkvėptų. O svarbiausia – nesijaučiau taip komfortiškai, kad būčiau galėjęs rimtai imtis kūrybos. Ir olandų mentalitetas, jų humoro jausmas man buvo svetimi. Patys olandai sako: „Mes vieną dieną galime būti labai šnekūs, daug juokauti, atvirauti, bet kitą dieną nebeturime, apie ką kalbėti.“ Išsisako, iššauna fejerverkas, ir viso gero. Man labiau patinka šiaurietiškas bendravimas.

Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr./Benas Staškauskas
Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr./Benas Staškauskas

– Tačiau Reikjavikas, į kurį bėgote, galėjo nieko nepakeisti?

Mane veikė tas lietuviškas faktorius, kai esi per daug kuklus ir nepasitiki savimi, vis svarstai, ar čia reikia afišuotis. Tie sentimentai stipriai atsiliepia, ir ne į gera.

– Buvo tokia rizika. Bet ten turėjau artimą draugą, dizainerį Dainių Bendiką (kuriantį kolekcijas „Jor by Gudmundur Jorundsson“ kompanijai). Ir jis mane labai palaikė: „Tu gali, tu tik daryk! Viskas čia labai gerai. Fotografuok savo darbus, rodyk juos!“ Mane veikė tas lietuviškas faktorius, kai esi per daug kuklus ir nepasitiki savimi, vis svarstai, ar čia reikia afišuotis. Tie sentimentai stipriai atsiliepia, ir ne į gera. Vėliau sutikau scenografą Vytautą Narbutą, Islandijoje gyvenantį jau daug metų, jis irgi labai padėjo.

– Ir kartą išaušo lemtinga diena?

– Ne, viskas stūmėsi po truputį. Mano pirmoji personalinė paroda Islandijoje buvo ne profesionalų galerijoje, o parduotuvėlėje, kuri prekiavo rankdarbiais – kažkokiais aksesuarais, vaikiškais drabužėliais. Net abejojau, ar tinka pasirodyti tokioje aplinkoje. Tačiau vis tiek pasistengiau: pagalvojau, kaip geriau įsikurti toje mažoje erdvėje, pasirūpinau reklama – buvo keli plakatai, pamėčiau lankstinukų. Ir tai pagelbėjo – pritraukė ne klientų, o žmonių iš tos pačios sferos: jie negyveno Islandijoje, bet tuo metu ten lankėsi. Tada susipažinau su amerikiete juvelyre Amy Tavern (su ja ligi šiol šiltai bendraujame). Ir mano minėta kolekcininkė tada nupirko kelis kūrinius. Buvo didelis susidomėjimas. Žmonėms ne visada svarbu, kokioje aplinkoje tu realizuoji darbus.

– Ar jiems svarbu, kad dabar jūsų vardas gretinamas su Bjork?

– Niekas nuo to nepakito. Sarkastiškai kalbant, padėjo ne Bjork, o žurnalistai, kurie sureikšmino įvykį. Pačiam buvo smagu įmesti jos klipą į webshop’ą ar feisbuką, paįvairinti vaizdą, bet jokių lemtingų permainų nesulaukiau. Ir žmonės man dažniau skambina ar rašo dėl kitų priežasčių: „Mano draugė turi jūsų žiedą, ir ar norėčiau.“

Asmeninio albumo nuotr./Benas Staškauskas
Asmeninio albumo nuotr./Benas Staškauskas

– Jūsų žiedai – nišiniai? Daug neprigaminsi?

Dabar esu pasiekęs tokį etapą, kai negaliu padaryti daugiau, nei norėčiau. Vienam paprastam žiedui reikia savaitės ar dviejų, o sudėtingam – kelių mėnesių.

– Taip. Dabar esu pasiekęs tokį etapą, kai negaliu padaryti daugiau, nei norėčiau. Vienam paprastam žiedui reikia savaitės ar dviejų, o sudėtingam – kelių mėnesių. Klientai kvėpuoja į nugarą, ir email’as vienas kitas ateina: „Kaip čia su tais darbais?“, bet aš negaliu paspartinti proceso. Kiekvienas kūrinys yra unikalus, net jei žmogus užsako to paties stiliaus daiktą, o autorinei juvelyrikai reikia laiko.

– Ko tikėjotės dalyvaudamas mugėje, kuri vyko Paryžiaus mados savaitės kontekste ir buvo orientuota ne į nišinius dalykus?

– Ta mugė buvo susieta su „Who’s Next“ konkursu, apie kurį sužinojau paskutinę akimirką: paskubomis surinkau darbus, perėjau vieną atranką, paskui kitą ir atsidūriau Paryžiuje kaip Priemiere Classe (aksesuarų) atstovas. Tada pamačiau, kad visai ne to tikėjausi. Ten buvo rodomas ne menas, o aksesuarai: tokie, kurie nėra pigi bižuterija, bet parduodami masiškai. Ir klientai buvo ne iš gatvės: mugėje lankėsi butikų, galerijų atstovai, jie pateikė didžiulius užsakymus. Aš irgi sulaukiau pasiūlymų, net labai gerų. Tačiau kaip galėčiau juos priimti, kai net savus klientus verčiu laukti? Antrą kartą ten turbūt nevažiuočiau, bet kiekviena patirtis – į naudą. Gavau gerų verslo pamokų.

– O jei kalbėtume abstrakčiau, ko jus išmokė užsienis?

– Tolerancijos. Viskam, ne tik žmogui. Ten gyvenimas buvo visoks: kartais labai gražus ir lengvas, kartais labai nelengvas. Tai užgrūdina. Pradedi toleruoti iššūkius, kurių sulauki. Tarkim, kūrybos pradžioje buvo labai sudėtinga: ir pragyventi buvo sunku, ir nelabai suvokiau, ar tai, ką darau, yra gerai, nes nei parduodavau savo darbų, nei turėjau klientų. Tuos etapus reikia pereiti. Bet toks keliavimas ir padėjo susikoncentruoti, išsaugoti savo siekius, tikėti jais.

– Ką reiškia tatuiruotė, panaši į Gustavo Klimto raštus, jums ant rankos? Jaunystė – kvailystė ar iki gyvos galvos ją turėsite?

– Turėsiu. Ji – eklektiška ir matėte tik dalį jos. Ten yra visokių kitokių niuansų: autorinis dalykas, kurio negaliu taip paprastai nupasakoti. Buvo gyvenimo etapas studijų metais, kai tuo domėjausi ir net pats dirbau tatuiruočių salone. Dalį saviškės, kiek pasiekiau, pasidariau pats. Beje, tarp tų, kuriems tada dariau tatuiruotes, yra ir dabartinių mano klientų.

Asmeninio albumo nuotr./Beno Staškausko kurtas papuošalas
Asmeninio albumo nuotr./Beno Staškausko kurtas papuošalas

– Girdėjau, kad dirbate po keliolika valandų. Esate vienas ar turite labai supratingą žmogų greta?

– Draugė taikosi su mano gyvenimo būdu. Ji studijuoja juvelyriką – jau paskutiniame kurse.

– Galėtumėte būti geras vyras ir tėvas (juk tai vyktų kūrybos sąskaita)? Ką manote apie ateitį?

– Noriu toliau kurti, tobulinti savo darbus technologiškai. Man tai – esminis dalykas. O šeima ir asmeninis gyvenimas – kas kita, aš jų tiesiogiai net nesiečiau su kūryba. Matysime, kaip bus, priklausys nuo mūsų abiejų. Kol kas laviruojame, stengiamės būti lankstūs, ieškoti kompromisų. Man svarbu buvimas kartu. Svarbu bendrauti, palaikyti vienam kitą, dalytis visu kuo, suprasti ir gerbti antrąją pusę… Manau, galėčiau turėti šeimą. Laiko niekada netrūksta, tik reikia išmokti jį susiplanuoti. Tada jo bus viskam.

– Kokių priekaištų dažniausiai sulaukiate iš draugės?

– Faktas, kad dėl darbo ir to, kiek jis atima laiko. Bet ji supranta, kodėl taip yra. O ir aš nesu tas, kuris sėdi užsidaręs ir nieko neįsileidžia.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt