Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Menininkė Rūta Jusionytė: „Paryžiuje menininkas nėra iš „nuskriaustųjų ir pažemintųjų“ luomo“

Rūta Jusionytė
Jovitos Zavišiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr. / Rūta Jusionytė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

„Jeigu Paryžiaus menininką įsivaizduojate su vyno taure, marihuanos suktine ir apsuptą lengvo elgesio moterų, vadinasi, laikas jums jau seniai sustojo. Bohemos, būdingos XIX–XX a. dailininkams, stereotipas Paryžiuje jau seniai išblėsęs“, – įsitikinusi skulptorė ir tapytoja Rūta Jusionytė. Jos kūryba pernai buvo įvertinta aukščiausiu Prancūzijos dailininkų apdovanojimu „Diplome de l’Academie des Beaux Arts“.

– Tarpukariu Paryžiaus dailės mokyklą yra išėjęs ne vienas lietuvių menininkas, vėliau čia kūrė Vytautas Kasiulis, Antanas Mončys, Pranas Gailius, šiandien įsitvirtino Svajonė ir Paulius Stanikai. Kuo tau ypatinga šio miesto atmosfera?

– Apie Paryžių ir jo menininkus pirmiausia išgirdau iš savo senelio, tapytojo Stasio Jusionio, kuriam kažkaip vis dėlto pavyko sovietmečiu dvi savaites viešėti šiame mieste ir kuris grįžęs mums, vaikams, detaliai pasakodavo, ką matęs vienoje ar kitoje gatvelėje, kur gėręs kavą ar vyną. Vėliau godžiai skaitydavau monografijų seriją „Dailininkų gyvenimai“. Du pastaruosius amžius talentingiausi pasaulio tapytojai ir skulptoriai telkėsi būtent Paryžiuje, tačiau dabar šio miesto, kaip menininkų Mekos, statusas blėsta – jį perima Berlynas ir Londonas. Niujorkas? Jis labai norėtų importuoti tą kūrybinę Paryžiaus atmosferą, kuri vyravo prieš penkiasdešimt ar šimtą metų. Deja...

Globaliame pasaulyje ne taip svarbu, kur gyveni; esmė – ką darai ir kokių ryšių turi su galerininkais, meno kolekcininkais.

Pagaliau keičiasi meno ir menininko santykis su sociumu: dailininkai darosi vis labiau izoliuoti nuo demokratiško pasaulio, mažai matomi, priklausomi nuo galerininkų ir kolekcininkų. Kūrėjai vis labiau praranda ryšį su gatve, kavine, krantine, šioje nuobodžiaujančiais bukinistais ir tampa gana uždaro elito dalimi. Bohemiški vakarėliai, svaiginimasis alkoholiu bei kitomis priemonėmis šiandien būdingesni Paryžiaus mados industrijai, bet ne meno aplinkai. Ši, laikui bėgant, tapo racionalesnė, drausmingesnė. Vieni su kitais susitinkame tik per parodas ir nebūtinai Paryžiuje. Dar matomės vesdami vaikus į tas pačias mokyklas, darželius, būrelius. Kita vertus, globaliame pasaulyje ne taip svarbu, kur gyveni; esmė – ką darai ir kokių ryšių turi su galerininkais, meno kolekcininkais. Šarūnui Saukai Dusetų miestelis, kur jis gyvena medinėje troboje, nebuvo kliūtis surengti visų laikų lankomiausią parodą Lietuvoje.

Iš Paryžiuje kūrusių lietuvių menininkų geriausiai pažinojau Praną Gailių, su kuriuo susipažinau tik prieš porą metų ir bendravau iki paskutinių jo gyvenimo dienų praeitą rudenį. Žinau, labai savitas instaliacijas Paryžiuje kuria Ilona Miknevičiūtė, tačiau kitų atvykusių tautiečių pažinti dar neteko – ir dėl visai paprastos priežasties: Paryžius labai didelis, o dailininkai – iš prigimties dažniausiai itin uždaros nišinio pasaulio būtybės.

– Nors menininkui geografinė vieta darosi nebesvarbi, prieš penkiolika metų vis dėlto pasirinkai Paryžių...

– Pirmaisiais metais, gyvendama iš auklės uždarbio, internete intensyviai domėjausi, kaip veikia Paryžiaus vaizduojamojo meno rinka, taip pat vaikščiojau po galerijas, tyrinėdama tapybos, grafikos, skulptūros tendencijas ir tarsi ieškodama „reikalingų“ žmonių, kurie padėtų susiorientuoti, kas su kuo ir kas prie ko. Integravimosi procesas truko kelerius metus, nes pradėjau ne nuo studijų, kaip dauguma kitų jaunų kūrėjų (buvau jau diplomuota VDA absolventė), o nuo galimybių kurti ir rodyti darbus galerijose paieškos. „Paskambinkite po pusmečio“, „parašykite laišką po mėnesio“, „apsilankykite po metų“ – dažniausiai tokios frazės nuskambėdavo iš galerininkų lūpų, kai mėgindavau pateikti savo darbų aplanką.

Iš Lietuvos atsivežiau nuomonę, kad šiuolaikiniame pasaulyje dailininkas be talentingo vadybininko negali išgyventi ir atsistoti ant kojų. Tai dar vienas mitas: pažįstu talentingų ir pripažintų paryžiečių menininkų, kurie paliudytų, kad geriausias vadybininkas esi pats sau, o dešinė ranka – galerininkas. Pavyzdžiui, mano kūrybiniams interesams Paryžiuje atstovauja Sen Žermene įsikūrusi galerija „Claudine Legrand“, Vilniuje – Užupyje veikiantis „Menų tiltas“, taip pat bendradarbiauju su viena Šveicarijos, viena Vokietijos, dviem Belgijos galerijomis. Prisimenu, kažkada atvykau į Lozaną ir „Galerie de l’Univers“ pristačiau savo darbų katalogą. „O, kokios skulptūros, jos vertos pačių erdviausių muziejų. Atleiskite, bet tai – ne mūsų formatas, tokių darbų pas mus neįmanoma eksponuoti...“ Duris uždariau nukabinusi nosį.

Praėjus trims mėnesiams ir pasirodžius rimtai publikacijai, iš tos pačios galerijos sulaukiau skambučio: „Matėme jūsų kūrinių – jie kerintys. Ar galėtume po pusmečio atidaryti jūsų personalinę parodą, kuri truktų iki dviejų mėnesių?“ Ekspozicijas solidi galerija planuoja mažiausiai dvejiems metams į priekį. Nereikia įsivaizduoti, kad tapytojas ar skulptorius kuria ištisą parą ir absoliučiai nesugeba tvarkyti administracinių ar buhalterinių reikalų. Pagaliau tavo dirbtuvė – ne naftos kompanija, kuriai reikėtų ypatingos administravimo sistemos. Tiesa, dabartinis mano kūrybos tempas yra beprotiškas, pavyzdžiui, įsibėgėjus parodai Lilyje, jau po poros savaičių esu kviečiama į kitą – Lježe.

Daugelį bendravimo kodų perkandau mokydamasi prancūzų kalbos: kuo sklandžiau ir drąsiau kalbėjau, tuo daugiau vėrėsi galimybių. Kad visavertiškai integruočiausi, prireikė ištiso dešimtmečio. Iš pradžių buvo kilęs noras šokiruoti, stebinti, kalbėti ekspresyviai, drastiška meno kalba, bet greit apsiraminau, supratusi, kad jaunatviškas maksimalizmas niekur neveda. Laikui bėgant, mano skulptūros įgavo ironijos ir autoironijos. Užmegzti ryšiai su kolegomis dailininkais (jie patardavo, į kurią galeriją su savo darbais galėčiau kreiptis, o į kurią – nevertėtų), taip pat kontaktai su dailės kritikais (jų parašyta net nedidelė recenzija net labai nišinėje meno spaudoje pakreipdavo įvykius palankia kryptimi) – viskas buvo svarbu, kad nepaskęstum ir neuždustum begalinės informacijos lavinoje. Aišku, jeigu pasirodytų straipsnių apie personalinę parodą tokiuose žiniasklaidos gigantuose, kaip „Le Figaro“, „Le Monde“ ar „Liberation“, tavimi susidomėtų minios smalsuolių. Ar tai turėtų didesnį komercinį svorį nei publikacijos specializuotuose dailės leidiniuose, abejočiau, nes meno žiniasklaidos adresatas labai aiškus – potencialūs kūrinių pirkėjai: galerininkai ir kolekcininkai. Be to, stambiųjų dienraščių dėmesio ne visada sulaukia net meno pasaulio vilkai.

Jovitos Zavišiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Rūta Jusionytė
Jovitos Zavišiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Rūta Jusionytė

– Būti klaipėdiečių dailininkų Jusionių dinastijos dalimi – privilegija, atsakomybė ar?..

– Aplinka, kurioje augi, negali nedaryti įtakos, tačiau spaudimo, kad privalau pasirinkti vienokį ar kitokį kelią, niekas nedarė. Atvirkščiai – tiek senelis, tiek jo žmona keramikė Aldona Ličkutė, tiek mano tėvas tapytojas Algimantas Jusionis (talentingas uostamiesčio peizažų meistras, prieš trylika metų tragiškai žuvo per nelaimingą atsitikimą namie, aut. past.) bei jo brolis dailininkas Vidmantas skatino dairytis gyvenime į ką nors kita – tik ne į meną. Nebuvau itin stropi ir mokslams imli gimnazistė, be to, turėjau disleksiją, tad nepasižymėjau nei gerais rašiniais, nei gebėjimu greitai skaityti knygas; būdavo, kad ką nors perskaičiusi ne taip suprasdavau. Akivaizdu (bent jau šiandien taip atrodo) – tas sutrikimas sublimavosi į meną. Manau, iš to kyla ir mano savitas žmogaus matymas, skverbimasis į antropomorfinius jo pavidalus, noras nukeliauti į senovės Graikiją, Romą, Egiptą, užčiuopti etruskų, šumerų pėdsakų.

Giminės vyrų pasiekimai, įskaitant dar ir dailininką brolį, iš pradžių kiek varžė, buvau nedrąsi, gal net drovi, bijojau iki galo būti savimi, tačiau gyvenimas Paryžiuje nuo tokių susivaržymų ir abejonių, ar sugebėsiu, ar man duota, greitai išlaisvino. Gyvendama Lietuvoje labiausiai bijojau lyginimų, kad dailės kritikai ir šiaip vaizduojamojo meno mėgėjai nepradėtų sakyti: „O, kokia tu panaši į senelį...“ Arba: „Koloristika tai jau iš tėčio perimta.“ Taip pat vengiau situacijų, kai meno sluoksniuose, pradedant Vilniaus dailės akademijos profesoriais ir baigiant galerininkais, būdavo linksniuojami Jusionių vardai. Atitrūkusi nuo šeimos, pasislėpusi nuo Klaipėdos pasikeičiau: būti niekam nežinomu anonimu ir gyvenimą pradėti dideliame mieste nuo balto popieriaus lapo tapo didele privilegija.

Paryžiaus privalumas yra tas, kad čia, skirtingai nei Lietuvoje, menininkas nėra iš „nuskriaustųjų ir pažemintųjų“ luomo.

Paryžiaus privalumas yra tas, kad čia, skirtingai nei Lietuvoje, menininkas nėra iš „nuskriaustųjų ir pažemintųjų“ luomo. Tu gali neturėti pinigų, gali būti dar niekam nežinomas, bet vien dėl to, kad esi kūrėjas, sociumas tave vertina, leidžia tau pasijusti bent vienu laipteliu aukščiau už kitus. Tarsi būtum statomas į pasaulį žvelgti iš aukšto. O kas gi to nenori (juokiasi)? Be to, lankytis muziejuose, dailės galerijose paryžiečiui nuo mažens yra gyvybinis poreikis, todėl menu, dizainu ir apskritai kultūra čia kvėpuoja kone kiekviena gatvė. Ir prancūzai niekada nepraleis progos tuo pasididžiuoti, nes jie vis dar jaučiasi esantys geriausi filosofai, literatai, dailininkai, dizaineriai, vyndariai, kulinarai...

– Paryžius, be meno, turi dar du šiam miestui lipdomus stereotipus: mados ir meilės. Kuo ypatingas pastarasis?

– Jausmingos atmosferos iš Paryžiaus tikrai neatimsi, tačiau ir šiuo inertišku požiūriu miestas kiek pervertinamas. Ilgą laiką nesutikdamas mylimo žmogaus, gali vis dažniau pasijusti vienišas. Bet taip juk yra ne tik Paryžiuje. Kai gyveni savo šalyje, draugų rato kartais neįvertini, imi jį laikyti savaiminiu dalyku, tačiau kai atsiduri svetimame krašte, kiekvienas kontaktas, kiekviena pažintis pasidaro labai svarbūs. O jei atsiranda dar ir širdies žmogus, gyvenimas akivaizdžiai palengvėja. Vieni bičiuliai į mano akiratį atėjo iš meno pasaulio, kiti – jau sukūrus šeimą: iš sutuoktinio pusės, pagaliau – iš dukros Gabijos aplinkos.

Nors su vyru išsiskyriau prieš septynerius metus, kai vaikui buvo treji, tačiau bendri draugai išliko. Beje, išliko ir santykiai su Gabijos tėvu: esame garbingai vienas kitam įsipareigoję po lygiai rūpintis dukra – sutarėme, kad vieną savaitę ji gyvens mano namuose, kitą – buvusio mano vyro. Kažkada Lietuvoje matydavau, kaip jaunos menininkų šeimos sunkiai atlaiko buitines situacijas, kai gimsta vaikų. Man dukros buvimas nuo pat jos kūdikystės buvo kaip didelis psichologinis atspirties taškas: net ir sunkiausiomis akimirkomis, net ir tada, kai nusprendžiau gyventi viena, mažas žmogus neleisdavo palūžti. O kai po kurio laiko mano gyvenime atsirado kitas žmogus, vardu Pierre’as (Pierre’as Olivier Persinas – talentingas kino ir teatro specialiųjų efektų kūrėjas, dirbęs garsiausiame Prancūzijos praeitų metų filme „Mano karalius“, aut. past.), mums Gabija niekada nebuvo našta. Stengiuosi su ja kalbėti ir jai žinutes rašyti lietuviškai – pasirodo, nėra taip paprasta: ko klausiu – supranta, bet atsako prancūziškai.

Būtent Paryžiuje pajutau, kokią didelę prasmę kūrybai suteikia vaiko buvimas. Moters pilnatvei tai pati būtiniausia sąlyga, nes ta realybė, į kurią panardina mažas žmogus, leidžia ir į gyvenimą, ir į kūrybą žvelgti neegoisto akimis.

Ne kur kitur – būtent Paryžiuje pajutau, kokią didelę prasmę kūrybai suteikia vaiko buvimas. Moters pilnatvei tai pati būtiniausia sąlyga, nes ta realybė, į kurią panardina mažas žmogus, leidžia ir į gyvenimą, ir į kūrybą žvelgti neegoisto akimis. Iš pirmo žvilgsnio Paryžius, kaip ir daugelis kitų pasaulio didmiesčių, gali pasirodyti skubančių, karjerą darančių vienišių ar įsimylėjėlių porelių, tačiau ne šeimos miestas. Iš tikrųjų taip nėra: jei sutinki savo žmogų, net ir pagimdžiusi tris vaikus gali jaustis ne tik šeimyniškai laiminga, bet ir labai kūrybiška. Tiesa, priežastimi, kodėl iširo pirmoji santuoka, laikyčiau tuometį savo pačios nebrandumą. Štai atvyko iš Lietuvos mergina į Paryžių ir visomis išgalėmis stengėsi kabintis į gyvenimą, išnaudoti visas galimybes. Tiesiog paskubėjau. Sutuoktinis, dokumentinių filmų kūrėjas, buvo penkiolika metų vyresnis už mane: turėjo ganėtinai užtikrintą ir nusistovėjusį gyvenimą – su savitais įpročiais, kasdienybės ritualais... Ir staiga į šį jo pasaulį įsibrovė mergina iš Rytų Europos, sudrumstė ramybę, galima sakyti, galvoje ir jausmuose sukėlė tam tikrą chaosą. Greitai pajutome, kad mudviejų poreikiai ir lūkesčiai radikaliai skiriasi: aš dar tik noriu konstruoti gyvenimą dviese, o jis jau viską turi, jam jau nieko nebereikia, viską išmėginęs ir perėjęs, abejingas mano polėkiams, kurie galbūt ne visada jam atrodo pagrįsti ir racionalūs... Nebuvo santykių pusiausvyros ir jokios perspektyvos – arba kiekvienas keliauja savo keliu, arba vienas kuris nors prisitaiko ir aukojasi. Pasirinkome pirmąjį variantą, nes nemanėme, kad smilkstantis ir pro šalį einantis gyvenimas mus abu tenkintų.

Jovitos Zavišiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Rūta Jusionytė
Jovitos Zavišiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Rūta Jusionytė

– Diena, kai sužinojai apie prestižinį apdovanojimą už Metų figūrinę skulptūrą.

– Tai buvo begalinė staigmena, net nežinojau, kad mano kandidatūra pateikta vertinti akademinei aukštuomenei. Tai padarė įtakingas meno kritikas Christianas Noorbergenas, parašęs ne vieną pozityvų straipsnį apie mano kūrybą. Paskui prisiminiau, kad jis prieš kurį laiką buvo prašęs skulptūrų nuotraukų, tačiau net nepasidomėjau, kam jos reikalingos, o ir jis savo ketinimus tada nutylėjo. Vieną rytą užeinu į mane kuruojančią galeriją „Claudine Legrand“, jos šeimininkė ir sako: „Rūta, sveikiname: esi apdovanota Prancūzijos menų akademijos premija! Turėjai gauti laišką. Negavai?“ Nieko nesupratau. Na, pamaniau, įteiks kokį nors medalį, pasikabinsiu namie – gražu, kodėl gi ne? Tačiau neįsivaizdavau, kad šis įvertinimas toks svarus Prancūzijos dailininkų, galerininkų ir kolekcininkų bendruomenėje; neįsivaizdavau, kad teks rengtis itin iškilmingai ceremonijai, nusipirkti suknelę, kad būsiu paskatinta dar ir finansiškai, kad sulauksiu šitiek publikos aplodismentų. Aukščiau – tik Venecijos bienalės laurai, bet kai nekuriu instaliacijų, su tapyba ir skulptūra į Veneciją prasibrauti nėra šansų.

Po oficialios dalies su draugais pasidarėme labai jaukų vakarėlį. Rytojus – diena, paprasta kaip visos: pusryčiai, Gabija – į mokyklą, aš – į savo dirbtuvę, Pierre’as – į savo. Regis, nieko gyvenime taip ir nenutiko: per gerą dešimtmetį užsitarnautas vardas staiga neatnešė garbės daugiau, nei jos turėjau prieš tai. Paryžiuje neišgarsėjama per vieną vakarą – į švyturio kalną lipama mažais žingsneliais. Atsiėmusi apdovanojimą iš akademijos prezidento architekto Aymerico Zublenos rankų, netapau sensacija, nauju vardu dailės pasaulyje. Kai jau esi pripažintas meno rinkoje, kad ir kokie tave lydėtų apdovanojimai, jie paprastai nieko nebelemia, išskyrus tai, kad sustiprina pasitikėjimą savimi ir paglosto savimeilę.

Pierre’o reakcija? Jis ir taip mane nuolat giria, liaupsina, man padeda – jaučiuosi sutikusi tikrą vyrą, į kurio petį drąsiai galiu atsiremti. Būna po kelias savaites trunkančių periodų, kai ruošiuosi parodai (vis dėlto turiu pateikti 30–40 naujų originalių darbų) ir nežinau, kas yra virtuvė, neplautos lėkštės ir netvarkyti namai. Gaminti imasi draugas, namus tvarko šeimininkė. Tačiau pasitaiko ir tokių dienų, kai neatsitraukdama nuo viryklės kepu, verdu, maišau, plaku, barstau… Ir iš to patiriu begalinį malonumą. Beje, prancūzai viską stengiasi daryti su malonumu, nes kitaip nesijaučia gyveną (šypsosi).

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt