Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nuo architektūros link fotografijos pasukusi Lina Aidukė: „Kartais pati sau pavydžiu“

Lina Aidukė
Viganto Ovadnevo / 15min nuotr. / Lina Aidukė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Fotografė Lina Aidukė šiemet jau penktąjį sezoną fotografuoja vieną iš labiausiai jaudinančių šeimos švenčių – vestuves. Ji kuria autentiškas fotoistorijas be dirbtinių pozų, tačiau pilnas emocijų, šviesos ir šešėlių žaismo, netikėtų detalių. Gal tos nuotraukos tokios tikros, jaudinančios ir dėl to, kad pati fotografė sako tikinti šios šventės svarba, o pasislėpusi už fotokameros kartais… apsiverkia.

– Dalis fotografų prisimintų ne vieną istoriją, kaip vaikystėje su tėčiu ryškino juosteles ar kūrė meną su dovanų gauta „muiline“, kaip tu atėjai iki fotografijos?

– Vilniaus Dailės akademijoje esu baigusi architektūros bakalaurą ir magistrą, tačiau fotografija niekada intensyviai nesidomėjau. Žinoma, gal pavartydavau albumus, bet nuo vaikystės su fotoaparatu nelaksčiau. O fotografija atėjo tada, kai architektūroje įsitvirtino krizė – tai buvo savotiška terapija. Susikūriau tinklaraštį, fotografuodavau, rašydavau – tiesiog šiaip sau. Tose nuotraukose fiksavau gyvenimo, buities momentus ir vieną dieną atsirado žmonės, kurie pasiūlė „gal tu galėtum mus nufotografuoti?“.

Taigi, prieš pusšeštų metų, būdama 7-ą mėnesį nėščia, fotografavau pirmąsias vestuves. Ir po to pirmojo karto, jau kitai vasarai atsirado naujų užsakymų ir aš jų ėmiausi. Galima sakyti, kad viskas įvyko pusiau netyčia. Gimė sūnus, aš savo malonumui fotografavau jį ir fotografija vis labiau įtraukė. Žinodama, kad architektūra vysis mane iš paskos, iš kompiuterio ištryniau visas įmanomas su tuo susijusias programas – kad tik niekas nieko neprašytų, o aš nepradėčiau blaškytis.

Viganto Ovadnevo / 15min nuotr./Lina Aidukė
Viganto Ovadnevo / 15min nuotr./Lina Aidukė

– Kodėl taip radikaliai nutraukei santykius su specialybe, kuriai skyrei kelerius metus?

– Man būtų buvę per daug motinystės, fotografijos ir architektūros. Į fotografiją aš panirau visa galva – į viską gilinausi pati: skaičiau, bandžiau, žiūrėjau pamokas internete. Manau, kad tai buvo pats teisingiausias sprendimas – „nukirpau“ architektūrą iš savo gyvenimo ir dabar atrodo, kad taip ir turėjo būti. Tebeturiu tik gražių architektūros albumų ir gal šiek tiek žinių, kurios praverčia fotografuojant – kartais jaučiu, kad vienos ar kitos linijos mane kompoziciškai patraukia.

Linos Aidukės nuotr./Vestuvių fotosesijos akimirka
Linos Aidukės nuotr./Vestuvių fotosesijos akimirka

– Perėjimą nuo „rimtos“ architektūros prie „lengvesnės“ fotografijos kas nors įvertintų kaip rizikingą žingsnį.

Kartą vienas pažįstamas skulptorius Londone pakomentavo: „Bet tu žinai, juk čia tarsi nuo arklio persėsti ant asilo.“ O aš jam atsakiau: „Žinai, aš ant to asilo žymiai geriau joju“.

– Žinoma, kai pradėjau, artimieji ir draugai stebėjo, „kas čia dabar bus“, bet jie matė mano džiaugsmą ir sėkmę, tad skepsio nesulaukiau. Be to, auginau vaiką, tad tarsi galėjau prisidengti juo (šypsosi). Tiesa, pamenu kartą vienas pažįstamas skulptorius Londone pakomentavo: „Bet tu žinai, juk čia tarsi nuo arklio persėsti ant asilo.“ O aš jam atsakiau: „Žinai, aš ant to asilo žymiai geriau joju“ (juokiasi). Žinoma, tai sarkazmas, bet architektūroje man buvo per daug sienų. Kartu su fotografija aš atradau daugiau tikro gyvenimo, sutikau ir dar sutiksiu daug naujų žmonių, draugų. O dirbant architekte buvo labai daug sėdėjimo prie kompiuterio, daug brėžinių, reglamentų, estetikos buvo žymiai mažiau, nei aš, galbūt, tikėjausi. Fotografijoje man labiausiai patinka, kad čia aš viską darau pati – planuoju, sprendžiu estetinius klausimus. Aš pati save galiu skatinti, barti, atleisti. Tik aš! Kartais tikrai pati sau pavydžiu!

– Yra fotografų, kurie fotografuoja vestuves, tačiau pavadinti vestuvių fotografais, įsižeistų. Kaip prisistatai tu?

– Tiesiog fotografė, nors vestuvės yra mano pagrindinis arkliukas. Aš mėgaujuosi šiuo darbu – man tai šventė. Žinoma, kartais, kai dirbu labai daug, trūksta ir kokių nors asmeninės saviraiškos dalykų, bet man vestuvių fotografavimas niekada nebuvo kančia, man dėl savo darbų ne gėda, sutinku nuostabių, neįtikėtinų žmonių.

– Ar skaičiavai kiek porų jau įamžinai, kaip jos rado ir kodėl pasirinko tave?

– Tikslaus fotografuotų vestuvių skaičiaus net nežinau, tačiau manau, tarp 100 ir 200. Mane randa įvairiais keliais per socialinius tinklus, asmeninį puslapį, žinoma, rekomendacijos perduodamos ir iš lūpų į lūpas – kažkas dalyvavo vestuvėse, stebėjo, kaip dirbu ar vėliau matė nuotraukas. Yra buvę, kad fotografavau net kelių porų iš tos pačios draugų kompanijos vestuves.

Linos Aidukės nuotr./Vestuvių fotosesijos akimirka
Linos Aidukės nuotr./Vestuvių fotosesijos akimirka

Per vestuves aš esu nematomas žmogus, man patinka stebėti, kas vyksta ir vėliau nuotraukomis papasakoti tai, ko nematė patys pagrindiniai herojai.

Girdžiu, kad žmonėms patinka, jog mano nuotraukos „nesupozuotos“, natūralios. Mano tikslas toks ir yra: pateikti TOS dienos reportažą. Žinoma, turiu padėti, „paganyti“ jaunuosius tam tikrose vietose, tačiau per vestuves aš esu nematomas žmogus, man patinka stebėti, kas vyksta ir vėliau nuotraukomis papasakoti tai, ko nematė patys pagrindiniai herojai. Per nuotraukas stengiuosi pateikti savotišką filmą, perteikti nuotaiką, todėl man svarbios detalės, šviesa. Niekaip nesuprantu dirbtinio pozavimo – juk žmonės, kurie tuokiasi, patys moka apsikabinti, šypsotis, tereikia padėti jiems gerai jaustis. Jei sakysiu, kur laikyti rankas ir kada šypsotis, ką papasakos tokia nuotrauka? Todėl džiaugiuosi, kai girdžiu „kaip buvo lengva ir paprasta, net nepajutom, kad esam fotografuojami.“

Linos Aidukės nuotr./Vestuvių fotosesijos akimirka
Linos Aidukės nuotr./Vestuvių fotosesijos akimirka

– Nejau su visomis poromis taip jau lengva dirbti?

– Aišku, būna žmonių, kuriems sunkiau „atlaikyti“ fotoobjektyvą, tada turiu labiau paprovokuoti. Visada stebiu porą, tarp mūsų atsiranda dinamika. Pavyzdžiui, yra nuotakų, kurios tikros ekstravertės, jos sukasi, lekia, man tereikia sekti iš paskos. O yra savaime ramių žmonių ir aš visai nenoriu paversti ramios nuotakos kokia plevenančia plaštake – tada ir nuotraukos būna ramesnės, daugiau žaidžiu su šviesa.

Visada prisitaikau prie poros, bet kartu man norisi turėti ir tam tikrą iššūkį, daug improvizuoju. Pavyzdžiui, kartais su jaunųjų pora žinome, kad važiuosime iš taško A į tašką B, bet tiksliai nežinome, kur sustosime – miške, pievoje, miestelyje, tada aš stebiu ir sakau „štai čia!“. Yra buvę absoliučiai nesuplanuotų vestuvinių kadrų – gal ypatingas laukas, ypatingai krentanti šviesa… Svarbiausia man, kad manimi pasitikėtų, o jei jaučiu nors šiek tiek kontrolės, iškart sunkiau.

Niekada nesutikčiau fotografuoti vestuvių, jei man diktuotų stilistiką, nes aš jau turiu savo stilistiką, jei jums ji patinka, tada galime dirbti. Kita vertus, mane susiranda žmonės, kurie žino, ko tikėtis, jie jau būna mane „perskaitę“.

Viganto Ovadnevo / 15min nuotr./Lina Aidukė
Viganto Ovadnevo / 15min nuotr./Lina Aidukė

– Ar fotografuodama porą gali daug pasakyti apie judviejų ryšį, kiek tą ryšį galima perteikti nuotraukomis?

– Išties pamatau labai daug, kartais pasislėpusi už kameros apsiverkiu, nes ceremonija, ryšys tarp žmonių būna ypatingas (šypsosi). Vadinamieji emociniai šventės pikai – ašaros, susijaudinimo būsenos – ir yra svarbiausi. Tada stengiuosi būti nematoma, bet tai užfiksuoti. Dalis fotografų mano, kad vestuvės nėra labai rimtas reikalas, jie dirba dėl uždarbio, tačiau aš manau, kad žmonėms tai labai svarbi diena, aš įsijaučiu: matau ne tik dviejų žmonių, bet ir dviejų šeimų susijungimą, ypatingą jaudulį.

Linos Aidukės nuotr./Vestuvių fotosesijos akimirka
Linos Aidukės nuotr./Vestuvių fotosesijos akimirka

Man visada įdomiau ne, tarkim, blakstienų dažymo momentas, bet gal kokia močiutė ar senelis šalia… Kartais jauniesiems aš sakau, jog vestuvių nuotraukas jie išties įvertins gal po 10 metų. Taip, pradžioje moteris apžiūrės, kaip krito vestuvinė suknelė, o po poros ar kelerių metų matys kitus momentus – gal kai kurių žmonių, esančių nuotraukose, jau nebėra, gal jose matomi vaikai užaugo ar galų gale, pasikeitė patys jaunieji. Man vestuvės yra apie tokius dalykus.

– Ar išskirtum kokią nors ypatingą vestuvių fotoistoriją?

– Įsimintiniausias vestuves pernai fotografavau Florencijoje, jos buvo didžiausios žmonių gausa, valandų, vietų skaičiumi. Tai buvo vestuvės, per kurias kartais apimdavo panika – labai daug visko vyko, buvo labai gražu. Laimei, viskas pavyko, tačiau po jų galvojau, jei visos vestuvės būtų tokios, ko gero, numirčiau, nes tokio krūvio neįmanoma pakelti. Bet jei reikėtų pakartoti – pakartočiau! (juokiasi) Pamenu ir lietuvių porą, kuri gyveno Norvegijoje, ją pamačiau likus 3 dienoms iki vestuvių. Kaip tik tuo metu turėjau idėją fotografuoti smėlio karjere. Ir staiga, mums susitikus, jaunikis lyg tarp kitko pasiūlė „gal fotografuokime kokiame smėlio karjere?“ (juokiasi). Tada beliko susirasti karjerą. Pamenu, buvo 35 laipsniai karščio ir nereali fotosesija – labai lengva, žaisminga. Buvau laiminga.

Linos Aidukės nuotr./Vestuvių fotosesijos akimirka
Linos Aidukės nuotr./Vestuvių fotosesijos akimirka
Linos Aidukės nuotr./Vestuvių fotosesijos akimirka
Linos Aidukės nuotr./Vestuvių fotosesijos akimirka

– Ar dažnai fotografuoji užsienyje ir kuo ypatingas darbas ne Lietuvoje?

– Esu fotografavusi Niujorke, Norvegijoje, tačiau iš užsienio šalių daugiausiai Italijoje. Tiesa, beveik visos poros, kurias ten fotografavau, buvo lietuvių. Ten tiesiog vykstama švęsti vestuvių, nes šalis vizuali, gal kai kas turi sentimentų. Be to, jei pasirenki mažesnę šventę užsienyje, jos biudžetas mažai skirtųsi nuo kiek didesnės Lietuvoje, kokiame dvare. Užsienyje įdomiau fotografuoti, nes aš noriu naujų vietų, o Vilniuje jų jau sunku rasti, juk senamiestis nesiplečia. Tačiau ar Lietuvoje, ar ne Lietuvoje vestuvės vyktų, kiekviena šventė – absoliučiai skirtinga, nėra jokių klišių. Labai džiaugiuosi, kad turiu porų, kurios pačios ieško „išvirkščių“ vietų, jie nebūtinai nori elegancijos, bet gal labiau kranų ar sugriuvusių gamyklų, man jie jau iš anksto tampa herojais.

Linos Aidukės nuotr./Vestuvių fotosesijos akimirka
Linos Aidukės nuotr./Vestuvių fotosesijos akimirka

– O kaip tos poros, kurios „susirašo“, išgeria taurę šampano ir išskrenda į kelionę aplink pasaulį?

– Aš irgi taip daryčiau. Rimtai! (juokiasi) O jei dar rimčiau, aš patarčiau daryti taip, kaip norisi – svarbiausia neforsuoti, neklausyti patarimų. Jei jau pasirinktas skrydis aplink pasaulį be jokios puotos, aš galėčiau skristi kartu! (juokiasi).

– Fotografuoji ne tik vestuves – mačiau įspūdingas tavo sukurtas dviejų moterų portretų serijas. Bus daugiau?

– Taip, dabar etapas, kai ieškau savęs, kažkas mane šaukia ir nežinau, kur tai nuves. Turiu idėją fotografuoti moterų aistras, man tai labai gražu. Taip gimė dvi nuotraukų serijos – Ilonos ir kvepalų bei Godos ir kavos. Dar nežinau, kas iš to išsivystys, tačiau jau esu numačiusi dar kelias herojes. Tai man atokvėpis nuo vestuvių – jas fotografuoti mėgstu, tai įdomu, bet kartu šis įvykis šiek tiek riboja – yra scenarijus, yra tam tikri lūkesčiai. O aš turiu idėjų ir kartais norisi jomis „pasitaškyti“. Tačiau juk negaliu, tarkim, merkti nuotakų į pelkę ar paprašyti pasivolioti gamtoje…

Linos Aidukės nuotr./Goda Gedvilaitė
Linos Aidukės nuotr./Goda Gedvilaitė

– Kaip ilsiesi nuo fotografijos, kas tave įkvepia?

– Gyvenimo sinonimas man yra kelionės – man jos yra viskas. Visada turiu turėti bilietą naujai kelionei. Tų kelionių būną visokių – atostogų, darbinių ir egoistinių, šios man labiausiai patinka. Tiesa, labiausiai patinka keliauti dviese, nemėgstu keliauti kompanijose, nes tai reiškia planavimą, prisitaikymą, o man reikia improvizacijos. Štai dabar jaučiu, kad turiu traukti į Indiją, mane iš ten šaukia. Ilgai laukiau laiko, kai pajusiu, kad jau esu pasiruošusi kultūriniam šokui. Man patinka „nepatogios“ kelionės, su kuprine, su pasiklydimais, kai užmezgu kontaktą su vietiniais, nors fotografuoti juos ir išdrįstu labai retai.

Dar atradau jogą – man nebereikia sporto klubo, nes ten nervinuosi, man reikia ramybės. Be to, įdomūs ir žmonės, kuriuos patraukia joga, ir aplinka, kurioje būnu. Kartais Vilniuje 8-ą ryto jau grįžtu iš jogos beveik nušvitusi – kažkas dar tik keliasi, o aš jau galvoju „o, šiandien man vėl pasisekė“.

– O ar jau planuoji kitų metų vestuvių sezoną?

– Taip, jau dabar planuoju 2017 metus, nors galvoti tiek toli į priekį kiek nedrąsu, nesu didelė planuotoja. Tiksliau, planuoju, tačiau esu atvira ir pokyčiams. Kartais jaučiu, kad kažkas dar bus, bet kartu tebesu toks ežiukas rūke...

Linos Aidukės nuotr./Vestuvių fotosesijos akimirka
Linos Aidukės nuotr./Vestuvių fotosesijos akimirka
Linos Aidukės nuotr./Vestuvių fotosesijos akimirka
Linos Aidukės nuotr./Vestuvių fotosesijos akimirka
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt