Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Operatorė Siuzana Musajeva – apie žvėriškus Maskvos tempus ir merginas-aksesuarus

Siuzana Musajeva
Asmeninio albumo nuotr. / Siuzana Musajeva
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Vilnietė Siuzana Musajeva, prieš kelis mėnesius debiutavusi kaip pagrindinė režisierės Oksanos Karas filmo „Geras berniukas“ operatorė, jau devynerius metus gyvena Maskvoje. Kino menininkės ir didelės automobilių gamyklos direktoriaus sužadėtinės statusas leidžia jai matyti šį miestą iš labai skirtingų perspektyvų.

– Kokia, jūsų akimis, dabar yra Maskva?

– Per devynerius metus mano santykis su ja smarkiai pasikeitė. Pasikeitė ir miestas, ir aš pati. Kai tik atvažiavau į Valstybinį kinematografijos universitetą, Maskva atrodė neįtikėtinai didelė, nedraugiška, judanti itin sparčiu tempu, reikėjo prisitaikyti prie jo ir įsikurti. Daugybė įprastų dalykų ten vyksta visiškai kitu greičiu, nei buvau įpratusi. Oficialiai Maskvoje gyvena 12,5 milijono žmonių, neoficialiai, manau, dienomis būna apie 16 milijonų, nes labai daug kas ryte atvyksta, o vakare išvyksta. Man teko apie metus kasdien iš priemiesčio važinėti elektriniu traukiniu, todėl mačiau tą gausybę.

– Ją mums sunku net įsivaizduoti...

– Ir nereikia – tai nėra pati geriausia patirtis. Maskvą esu gerai apžiūrėjusi iš visų pusių: priemiesčius, centrą, miegamuosius rajonus, per tuos devynerius metus daug kur teko pagyventi. Dabar esu įsikūrusi rajone, savo architektūra labiausiai primenančiame Vilnių. Man, kaip vizualiojo meno atstovei, labai svarbu, ką matau prieš akis, kokią atmosferą jaučiu išėjusi į gatvę. Nuomoju patalpas stalininės statybos dvylikaaukštyje. Čia yra šeimų, gyvenančių nuo tada, kai namą tik pastatė, nemažai Anglijos ambasados, esančios netoliese, darbuotojų, butus nuomoja ir tarnautojai, ir menininkai. Tai gan respektabili vieta, bet ne iš pačių prestižiškiausių, nes Maskvoje yra ir tokių gatvių, kuriose gyventojai labai diferencijuojami pagal gaunamas pajamas.

– Baigusi mokslus, jūs šiame daugiamilijoniniame mieste įsitvirtinote ir jau nemažai pasiekėte augdama kaip menininkė. Bet turbūt aplinkui matote ir kitokių būdų prasimušti?

– Savo profesinėje aplinkoje sutinku porų, kurių didelis amžiaus skirtumas, – garsiems žmonėms užmegzti santykius su jaunomis dainininkėmis ar aktorėmis įprasta visame pasaulyje. Bet kadangi Maskva yra visiems viena, visi vaikštome į tas pačias vietas, aišku, matau labai įvairią publiką. Tarkim, daug jaunų į sostinę atvykusių merginų laimės ir saviraiškos siekia taip, kaip moka. Tam tikra dalis jų tiesiog naudoja savo išvaizdą, jaunystę ir stengiasi išpešti maksimalią naudą ar malonumą.

Asmeninio albumo nuotr./Siuzana Musajeva
Asmeninio albumo nuotr./Siuzana Musajeva

– Sklinda legendų apie Maskvos restoranų, naktinių klubų prabangą ir jos lankytojus. Teko susidurti?

– Maskvoje esu buvusi visur. Ir galiu pasakyti, kad mūsų įsivaizdavimas, kokia tokių panelių išvaizda, kartais labai prasilenkia su tikrove. Būna, kad tik ilgiau pabendravus su kai kuriomis paaiškėja jų tikrasis gyvenimo būdas, nes savo stiliumi jos niekuo nesiskiria nuo kieno nors žmonos: jaunos, gerai atrodančios ir pasitikinčios savimi. Rusijos moterys apskritai stengiasi atrodyti įspūdingai, nors daug kas priklauso nuo asmeninio skonio ir supančios aplinkos. Net meno žmonės labai skiriasi rengimosi stiliumi, makiažu, šukuosenomis, tuo, kokie yra kasdien ir per filmavimą. O šiaip artistų gyvenimas tuo ir ypatingas, kad kasdien gali atrodyti visiškai paprastai, bet per premjeras tiesiog spindėti.

– Jūs irgi stengiatės?

– Visi mano puošnūs drabužiai yra mamos kūryba – kol kas neturiu tokio statuso, kad gaučiau pasiūlymų iš aukštosios mados namų, kas yra normali praktika. Man gražu stebėti savo drauges aktores, per įvairius kino festivalius atrodančias lyg pasaulinės įžymybės. Tiesa, ir pati esu ne kartą sulaukusi klausimų, iš kur gavau tokią suknelę ar paltą.

– Bet, kaip sakoma, ne visos žvaigždės, kurios auksu žiba?

– Per verslo susitikimus, ypač kai partneriai atvažiuoja iš skirtingų Rusijos miestų, jiems dažnai prireikia eskorto, kad po sunkių derybų galėtų pailsėti akys. Tos panelės, pakalbėjusios su manimi, labai nustemba, kad esu materialiai nepriklausoma nuo vyro. Pamenu kelis atvejus, kai supratusi, kad vyras, su kuriuo atėjau, yra mano antroji pusė (ne laikina pažintis), mergina pasiteiravo, kuo dirbu, o išgirdusi, kad esu kino operatorė, nepasidrovėjo paklausti, kiek uždirbu. Kadangi buvo pats sezono įkarštis, aš nepasidrovėjau pasakyti sumos. Ją pribloškė dar ir tai, kad pati galiu rinktis vyrą, su kuriuo noriu būti, – esu visiškai laisva. Juk net samprotaujant apie išvaizdą tos merginos turi atitikti kažkieno lūkesčius. Tokia pareiga kausto kiekvieną žmogų, jau nekalbant apie panelę, tarsi gražų aksesuarą pasiimamą į kviestinę vakarienę.

– Ar mėgstate puoštis?

– Neturiu įpročio rengtis vienu stiliumi. Mano nuotaikos dažnai keičiasi, todėl atitinkamai keičiasi ir apranga. Turiu mėgstamų dizainerių, kurių sukurtais drabužiais kartais papildau savo garderobą. Labai patinka „Prada“ dėl geros kokybės, puikaus dizaino ir neįtikėtinų spalvų derinių. Man tai – santūri prabanga, nes šis prekės ženklas apie save garsiai nerėkia. Dar patinka „Marni“ mados namai, japonų dizaineris Yohji Yamamoto. Pastaruoju metu drabužius perku labai sąmoningai, nes kol ieškojau savęs, mano spintoje buvo masė impulsyviai nusipirktų ir vienas su kitu nederančių rūbų.

– Rusijos garsenybės irgi vertina jūsų mėgstamą santūrią prabangą?

– Žvelgiant į reportažus iš aukštuomenės kronikų „Instagrame“ vis sunkiau pasakyti, kokius prekių ženklus jos renkasi. Tiesiog matyti, kad gerai atrodo ir kad turi profesionalių stilistų. Bet aš kalbu labiau apie naujosios kartos įžymybes – visos kitos laikui bėgant, manau, paseks jų pavyzdžiu.

Asmeninio albumo nuotr./Siuzana Musajeva
Asmeninio albumo nuotr./Operatoriaus darbo vietoje gali būti ir labai ankšta

– Nepasakyčiau, kad tos scenos žvaigždės, kurias mes matome savo televizorių ekranuose, pasižymi geru skoniu...

– Šou versle egzistuoja savos taisyklės. Artistai turi tikslinę auditoriją, dėl jos ir stengiasi. Toks jų darbas. Scenos žvaigždės gyvenime kartais būna netgi neatpažįstamos. Pamenu, vairuodama automobilį spūstyje sustojau šalia Lolitos Miliavskajos – ne iš karto supratau, kad čia ji.

– O plastinės operacijos Maskvoje populiarios?

Man pasisekė, kad dirbu su talentingais žmonėmis, kurie stengiasi išsaugoti individualumą, o ne supanašėti su kuo nors.

– Kaip ir visur kitur, nors ne tiek kaip Pietų Korėjoje... Man pasisekė, kad dirbu su talentingais žmonėmis, kurie stengiasi išsaugoti individualumą, o ne supanašėti su kuo nors. Tad ir nedaro su savimi nieko, kas juos suvienodintų. Nors popkultūra plinta milžinišku greičiu, ačiū Dievui, mada turėti lėlės veidelį dar nepalietė kino industrijos. Tačiau, mano manymu, plastinės operacijos – visiškai normalu. Viskas gerai, jeigu jauti saiką. Jį pajusti ir yra sudėtingiausia, nes, kaip suprantu, chirurginė išvaizdos korekcija – labai įtraukiantis dalykas. Gatvėse sutinku nemažai moterų, kurios tiesiog demonstruoja blogą savo arba plastinės chirurgijos specialisto skonį.

– Jūs tokiu būdu tobulinote savo išvaizdą?

– Kaktos raukšles. Daugybėje mano fotografijų, darytų filmavimo aikštelėje, matosi, kad nuolat atrodau arba labai nustebusi, arba labai susikoncentravusi. Tais momentais tiesiog nekontroliuoju savęs ir tai akivaizdu. Kadangi mane tos raukšlės erzino, supratau, kad padėtį pataisyti viena procedūra kur kas lengviau ir greičiau, nei prie jų priprasti. Juk turi arba patikti pati sau, arba galvoti, kaip visa tai maskuoti. Nusprendžiau pasilengvinti gyvenimą ir susiradau gerą kosmetologę.

– Kas toliau?

– Nežinau – kol kas visa kita mane tenkina.

– Kaip suprantu, jums pavyko įsilieti į maskvietišką menininkų bohemą. Ar jaučiatės ten kaip namie?

Patekęs į kino pasaulį, niekada nežinai, kuo po penkerių metų taps tie, su kuriais mokeisi ar gyvenai tame pačiame aukšte. Ir tai puiku!

– Ir taip, ir ne. Profesinėje aplinkoje turiu labai daug pažįstamų, kai kurie jų po truputį tampa garsiomis kino ar vakarėlių žvaigždėmis, nors dar prieš penkerius metus sėdėdavome kartu mano bendrabučio kambaryje ir visi buvome pradedantieji. Toks šios industrijos privalumas: patekęs į kino pasaulį, niekada nežinai, kuo po penkerių metų taps tie, su kuriais mokeisi ar gyvenai tame pačiame aukšte. Ir tai puiku! Kai nuoširdžiai bendrauji su žmonėmis, santykiai tęsiasi ir jiems tapus rimtais kultūros atstovais. Iš kitos pusės, tenka susipažinti ir su dabartinėmis garsenybėmis. Neseniai dirbau su Konstantinu Chabenskiu, Michailu Jefremovu, kitais garsiais artistais – vienoje aikštelėje su jais vis tiek jaučiuosi dar labai nepatyrusi. Ir tai teisinga, nes, lyginant su jais, aš tik šiandien atėjau į kiną.
Vienas garsiausių žmonių, kuriuos per savo gyvenimą teko filmuoti, buvo Naomi Campbell, kai ji dar draugavo su Vladimiru Doroninu. Tai buvo jiems skirtas asmeninis filmukas – studijų laikais kartais filmuodavau privačias šventes. Nereali moteris, kažkokia kosminė! Pamenu, kaip Naomi šoko su Filipu Kirkorovu, kaip visi svečiai šoko rateliu. Esu filmavusi ir buvusį finansų ministrą Aleksejų Kudriną su žmona, kai jis šventė savo gimtadienį: šalia stovėjo vyrai iš saugumo, priešais sėdėjo Vladimiras Putinas, Sergejus Šoigu, Dmitrijus Medvedevas...

Asmeninio albumo nuotr./Siuzana Musajeva
Asmeninio albumo nuotr./Režisierės Oksanos Karas naujausios juostos filmavimo grupė naktinėje pamainoje

– Tenka Maskvoje pasigrumti dėl savo vietos po saule? Kaip manote, ar milžiniška konkurencinė aplinka nežadina žmoguje agresijos?

– Daug kas priklauso nuo tavo paties psichikos stabilumo ir geranoriško santykio su pasauliu. Veikti galima labai įvairiai, tarkim, tapti sudėtingu žmogumi – nesinori sakyti „agresyviu“. Šis bruožas galbūt labiau būdingas tam tikros rūšies asmenims – agresiją arba turi, arba ne. Ačiū Dievui, kritinės konkurencinės sąlygos manęs agresyviai nenuteikia.

– Kas padeda išsaugoti psichikos stabilumą?

Kai pavyksta iš tuštumos sukurti kokį nors paveiksliuką ar gabalėlį filmo, kuris randa atgarsį kitų žmonių širdyse, man tai būna didžiausias apdovanojimas, atperkantis visus šiame kelyje patiriamus nemalonumus.

– Labai ramina momentai, kai žiūriu į kamerą ir matau gimstantį vaizdą. Vien dėl to verta daug patirti ir išgyventi. Kaip suprantu, pasirinkau tinkamą profesiją – ji man suteikia energijos. Būna tikrai sunku, kasdien tenka spręsti itin sudėtingų uždavinių, bet, matyt, esu iš tų žmonių, kuriems pasisekė. Tikiuosi, kad visą gyvenimą dirbsiu tai, kas patinka. Kai pavyksta iš tuštumos sukurti kokį nors paveiksliuką ar gabalėlį filmo, kuris randa atgarsį kitų žmonių širdyse, man tai būna didžiausias apdovanojimas, atperkantis visus šiame kelyje patiriamus nemalonumus.

– Jūsų būsimas vyras, neseniai tapęs GAZ automobilių gamyklos vienu iš direktorių, – visai iš kitos srities nei jūs. Pavyksta susišnekėti?

– Rusijoje yra toks posakis: „Žmona menininkė – nelaimė šeimai.“ Bet aš visada norėjau, kad su mylimu žmogumi mane sietų panašūs interesai, o šių turiu tikrai daug. Dirbantiems su kinu būtina plati pasaulėžiūra, todėl domiuosi ne vien juo – man labai patinka visos meno formos: šokis, muzika, dailė, skulptūra. Patinka žinoti, kur link vystosi drabužių ir kosmetikos industrija, patinka gaminti valgį, dievinu keliones – įdomu viskas, kas iš esmės susiję su pasaulio raida. Taip nutiko, kad jam irgi tai įdomu. Todėl mes visada turime, apie ką pasikalbėti.

– Kaip jūs susipažinote?

– Pavelas turi 7 metų dukrą iš pirmosios santuokos – mane pakvietė sukurti filmo apie juos. Kaip kino mėgėjas, jis sugalvojo, kad dokumentika būtų puiki forma užfiksuoti, kaip auga jo vaikas, kaip jie abu leidžia laiką, nes tuo metu jau negyveno kartu. Kuriant dokumentinius filmus tenka nuolat palaikyti kontaktą su vadinamuoju objektu. Tuo laiku labai daug bendravau su Maša, jo dukra. Mergaitė man iškart labai patiko – priminė mane vaikystėje. Su jos tėčiu buvo sunkiau, nes iš pradžių jis pasirodė arogantiškas, pernelyg patenkintas savimi, per daug pasitikintis – net nesupratau, kaip tas nuostabus vaikas gali būti jo. Vėliau paaiškėjo, kad tai tik būdas per arti neprisileisti nepažįstamų žmonių. Taip atsitiko, kad ir baigę projektą bendravome toliau, – Maša buvo iniciatorė. Vėliau nufilmavome dar vieną filmą, dar vieną... Ir tas žmogus atsiskleidė kaip labai geras, dėmesingas, jautrus tėtis – tokių maža. Mes ilgai bendravome, vaikščiojome į filmus, parodas, vedžiojome Mašą į būrelį – štai ir prisibendravome.

Asmeninio albumo nuotr./Siuzana Musajeva
Asmeninio albumo nuotr./Filmo, kurio premjera numatoma rudenį, scenos centre – aktorius Michailas Jefremovas

– O jeigu vyras, prisiminęs jūsų minėtą posakį, paprašytų paaukoti meną dėl šeimos – kaip reaguotumėte?

– Šeimoje niekas nenori gyventi su nelaimingu, liūdnu, sutrikusiu žmogumi, nes tas nerealizuotas potencialas slegia iš vidaus – jį geriau išleisti į lauką, kur jis iš tiesų gali virsti kuo nors reikalingu. Nemanau, kad Pavelas to prašytų, nes jo pasaulėžiūra, puikiai deranti su geru išsilavinimu, neleis ardyti mūsų santykių harmonijos. Jis supranta, koks svarbus man yra darbas ir, tiesą pasakius, žavisi tuo, ką sukuriu, – yra pats pirmas mano gerbėjas. Tai žmogus, visada sakantis, kokia aš šaunuolė. Nemanau, kad kada nors galimybę manimi didžiuotis iškeis į pasiūlymą kurti tik namų filmus.

– Ar kitą rudenį pasirodžius pirmajai jūsų filmuotai vaidybinei juostai tikitės laimėti kokių nors prizų už savo darbą?

– Žinoma! Aš bent jau labai stengiausi. Žinau, kad ir kituose šio filmo gamybos sektoriuose žmonės stengėsi, bet man patinka dirbti tokioje konkurencinėje aplinkoje, patinka, kai šalia yra visa armija stiprių, talentingų asmenybių.

– Tik labai sunku būti pastebėtai tarp kitų talentų.

– Sunku, bet kai pakviečia į komandą, tai reiškia, kad tave pasirinko kaip sau lygią, kad tavyje yra tai, kas tuos žmones patraukė. Man tai labai stiprus stimulas nenuvilti nei jų, nei savęs.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt