Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Parfumeris Hervé Gambsas: naujasis kvepalų vartotojas jau nebenori su kažkuo tapatintis

Hervé Gambs
G.Jauniškio nuotr. / Hervé Gambsas
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Iš profesijos – architektas, širdimi – gamtininkas, realybėje – parfumeris. Toks jis, paryžietis Hervé Gambsas. Jei jo talentą lygintume su muzikos pasaulyje natas rašančiais kompozitoriais, jis – nebijau šios paralelės – prilygtų Andrew Lloydui Webberiui ar Philipui Glassui.

– Tikrinių vardų žodyne tenka aptikti, kad jūsų vardas reiškia „geležį“ ir „tvirtumą“.

– Hervé – bretonų kilmės vardas, kuriuo pakrikštytas buvo žmogus, gyvenęs viduramžiais, tiksliau – VI amžiuje, tapęs atsiskyrėliu vienuoliu, žirgų globėju ir galiausiai kanonizuotas šventuoju. Jis padarė didelę įtaką visai bretonų kultūrai. Su Hervé vardu siejamos tokios žmogaus savybės kaip smalsumas, avantiūrizmas, perfekcionizmas, užsidegimas, noras būti geriausiam. O pavardė kilusi iš Rytų Prancūzijos, iš dalies gal net iš vokiečių kraštų, iš kur yra kilę mano tėvo protėviai. Vieni jų XIX a. emigravo į Rusiją, tačiau po 1917 m. revoliucijos kartu su Baltosios gvardijos likučiais pabėgo į Prancūzijos pietus, į Nicą, o mano prosenelis su savo sūnumi, mano seneliu, nusipirko nemažą rožyną Grase ir tapo parfumerijos Mekos dalimi. Štai, papasakojau visą savo genealogiją (juokiasi).

– Kuo ypatinga buvo aplinka, kurioje augote, koks jus supo daiktų ir kvapų pasaulis?

– Esu tikrų tikriausias paryžietis. Gimiau ir augau be galo laimingoje šeimoje. Mano senelė buvo ištekėjusi už ruso, pasiekusio Prancūzijos sostinę dar ikirevoliuciniais laikais, todėl iš visų prancūziškos giminės atstovų ji jautėsi itin kosmopolitiška – tiesiog pasaulio žmogus: ir mąstymu, ir vertybėmis. Taigi, galima sakyti, kad savyje nešiojuosi dvejopą pojūtį: esu tradicinis prancūzas ir atlapaširdis, emocijų neslepiantis rusas. Žinau, kad paskutinis mano palyginimas jums galbūt nesukels didelių simpatijų, tačiau noriu pabrėžti, kad iki revoliucijos laikų rusas yra visai ne toks, kurio įvaizdį susikūrę esate šiandien...

Mano senelė niekada nepripažino kitų kvepalų, nei „Guerlain“. Jos laikais Jeano Paulio Guerlaino tėvo, trečiosios Guerlainų kartos atstovo, valdoma kompanija dar nebuvo paliesta globalizacijos ir nepasidavė komerciniam masinio vartotojo skoniui. Senelės mėgstamiausi šių parfumerijos namų kvepalai buvo „L’Heure Bleu“ ir „Shalimar“. Tiesa, ir vieni, ir kiti šiandien stipriai komercializuoti. Aš puikiai prisimenu: senelės kartos moterys, kurios purkšdavosi „L’Heure Bleu“, iškart tapdavo visai kitokiomis moterimis: ir laikysena, ir manieromis... Prisimenu, sykį juokaudama ji ir mane, dar mažą, visą išpurškė šiuo aromatu, ir šis iki šiol man daro įspūdį.

„Kristiana“ nuotr./Hervé Gambs
„Kristiana“ nuotr./„Hervé Gambs“ kvepalai

– Būti parfumeriu – tai būti biochemiku ar... menininku?

– Šiandien egzistuoja dvi kategorijos: parfumeriai-technikai, kurie studijuoja ir gilinasi į kvapų formules ir kuriuos vadinu matematikais, ir parfumeriai-menininkai, kurie kuria naujų aromatų filosofiją ir kuriuos vadinu fizikais. Save priskirčiau prie antrųjų, nes fizika mokykloje sekėsi nepalyginti geriau už matematiką (juokiasi). Čia panašiai kaip aukštojoje madoje: vieni dizaineriai užsiima tik kolekcijų koncepcija, turi globalią viziją, nenutuokdami nieko apie konstravimą ir siuvimą (pavyzdžiui, Tomas Fordas; o Rafas Simonsas net piešti nemoka), kiti išmano viską – nuo savo eskizo iki galutinio dygsnio (pavyzdžiui, Karlas Lagerfeldas, Alberas Elbazas).

Taigi parfumerija yra labiau menas nei mokslas. Ir labai netoli nuo mano studijuotos architektūros. Pats mokiausi aristokratiškomis tradicijomis garsėjančioje mokykloje, tad gauti gerus piešimo bei tapybos įgūdžius buvo vienas iš prioritetų. Beje, piešti man iki šiol labai patinka, neretai ką nors galvodamas, skaitydamas ar ieškodamas parfumerinių idėjų, pats nepajuntu, kaip ranka vedžioja popieriaus lape pieštuką, ir šis bei tas grafiško tame lape gimsta... Tiesa, impulsyvus temperamentingas charakteris niekada neleido iš lėto mėgautis akvarele, guašu, aliejiniais dažais, todėl per visas dailės pamokas dirbdavau tik su flomasteriais.

Kaip gomuryje ištirpsta skonis, taip nuo odos nunyksta kvepalų dvelksmas, tačiau ir viena, ir kita visada stipriai įsirėžia į atmintį, tiksliau – į pasąmonę.

Iš prigimties esu be galo smalsus, studijuodamas interjero dizainą ir dekoravimą, o vėliau jau ir dirbdamas apkeliavau daugybę pasaulio kraštų, gerdamas į save ir tai, kas gražu, ir tai, kas kvepia (juokiasi). Turiu užsiauginęs be galo aistringą pomėgį fotografijos menui, tad nepraleidžiu progos aplankyti dar nematytų fotomenininkų parodų, kad ir kur jos vyktų: prestižiniuose muziejuose ar mažose galerijose. Nuotraukos mane jaudina nepalyginti stipriau nei tapybos ar grafikos darbai. Jaudina ir profesionalus modernusis šokis.

Kita vertus, esu tipiškas prancūzas, kuris savo gyvenimo neįsivaizduoja be virtuvės skonių ir poskonių. Gaminti ar ištisas valandas pas draugus sėdėti prie stalo ir ragauti naujus patiekalus man yra toks pat malonumas ir menas, kaip ir komponuoti būsimų kvepalų natas. Beje, abu šie užsiėmimai labai panašūs, nes... efemeriški: kaip gomuryje ištirpsta skonis, taip nuo odos nunyksta kvepalų dvelksmas, tačiau ir viena, ir kita visada stipriai įsirėžia į atmintį, tiksliau – į pasąmonę, ir tik mūsų jautrumas pajėgus tuos pojūčius pažadinti ir priminti.

„Kristiana“ nuotr./„Hervé Gambs“
„Kristiana“ nuotr./„Hervé Gambs“ kvepalai

– Tačiau parfumeriu tapote ne iš karto – išmėginote dar ir architekto amatą (o gal meną?)?

– Architektūra, interjero objektų kūrimas labai ilgai tenkino mano kūrybines ambicijas, ypač tada, kai Prancūzijoje tapau novatoriumi ir baldus ėmiau dekoruoti augaliniais motyvais – tiesą sakant, pačiais augalais, džiovintais, žydinčiais. Sodą, pievą ir mišką, subtiliai urbanizuodamas, mėginau importuoti į miesto namų dizainą. Kaip architektas, aš stokojau vienintelių savybių – kantrybės ir kruopštumo, o žolės ir gėlės leido man dirbti ir improvizuoti labai greitai, ir rezultatas gimdavo akimirksniu: ne ne, negaliu ilgai laukti rezultato (juokiasi). Tokio, kokio laukia kolegos, triūsdami ties akmeniu, stiklu ar medžiu. Pavyzdžiui, į kėdes įpindavau kuokštą švendrių taip, kad jos taptų organiška, vientisa šio baldo dalimi. Teko įvaldyti tam tikrą techniką, sakyčiau, inžineriją, kad pagaučiau tam tikrus augalų faktūros niuansus, ir penkios sieną puošiančios džiovintos rožės neatrodytų kaip primityvi šluotelė (šypsosi).

Taigi augalai priartino mane prie parfumerijos pasaulio. Pajutęs jų kvapus natūraliose aplinkose, įgijau neįkainojamos patirties. Pirmiausia ėmiausi namų kvepalų. Nors, tiesą sakant, pirmasis objektas buvo aromatinė žvakė, sukurta atkartojant paprastos šviežiai nupjautos žolės kvapą. Aromato pagrindas buvo galbaninė ferula, kuri kaip niekas kitas mūsų šnerves pamalonina autentišku šviežios žolės dvelksmu. Žodžiu, ji degė, o namai kvepėjo nušienautu gazonu. Iš pradžių nuogąstavau, ar kas nors ją pirks, nes madinga buvo egzotika su prieskoniniais Afrikos aromatais, tačiau lūkesčiai išsipildė su kaupu – vienu metu ši žvakė buvo perkamiausia Paryžiuje (ji parduodama iki šiol). Man tuo metu buvo, regis, dvidešimt septyneri...

Šiandien Paryžiaus namai be aromatinių žvakių ar kvepalų tiesiog neįsivaizduojami. Visada aktualus alergijos klausimas, tačiau į tai atsakymas paprastas: kokybiški Prancūzijoje gaminami produktai, skirtingai nei Azijos šalių, yra griežtai inspektuojami, o patys gamintojai privalo maksimaliai naudoti natūralios kilmės ingredientus. Jau gerą dešimtmetį dirbu su itin rafinuotais namų kvepalais, išskirtinai kuriamais tokioms erdvėms, kaip Paryžiaus liukso klasės viešbučiai „Le Meurice“ ir „Prince de Galles“, taip pat teko komponuoti kvepalus automobilių „Audi“ ir „Bentley“ salonams.

„Kristiana“ nuotr./Hervé Gambs
„Kristiana“ nuotr./Hervé Gambsas

– Kodėl, jūsų akimis, nišinė parfumerija šiandien vis labiau darosi nebe nišinė?

– Tokie reiškiniai kaip globalizacija (Paryžiuje du kosmetikos ir parfumerijos tinklai „Sephora“ ir „Marionnaud“ akumuliuoja apie 80 proc. visų pirkėjų), greitoji mada, masinio vartojimo prekės į savo sferą įtraukė ir liukso klasės ženklus. „Chanel“, „Dior“, „Givenchy“ bei kitų mados ir parfumerijos namų gaminiai gerokai prarado ir išskirtinumą, ir kokybę. Įsigijęs aukštos reputacijos gamintojo kūrinį, žmogus nustojo jaustis ypatingas. Išsilavinusiam parfumerijos gurmanui jau negana to, kad „Dior“ reklaminiai veidai – Charlize Theron ar Robertas Pattinsonas; tiesą sakant, jam vis tiek, kas ką reklamuoja, nes naujasis vartotojas, net ir pirkdamas plačiai siūlomą prekę, jau nebenori su kažkuo tapatintis. Štai tokiomis aplinkybėmis gimė nišinės parfumerijos fenomenas.

Įdomiausia tai, kad ratas tarsi apsisuko: didžiosios kompanijos – pavyzdžiui, „Chanel“, „Dior“, „Thierry Mugler“ – jau grįžta prie savo ištakų ir pradėjo kurti nišines kvapų linijas. Vadinasi, jos taip pat nori susigrąžinti išskirtinumą ir išsaugoti savitą veidą.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt