Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Populiariausias visų laikų dailininkas Gustave’as Doré: ėriukas ir vilkas viename kailyje

Gustave’as Doré pelnytai gali būti vadinamas populiariausiu dailininku
Vida Press nuotr. / Gustave’as Doré pelnytai gali būti vadinamas populiariausiu dailininku
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Gaila žmonių, kuriems neteko naršyti senų palėpių. Tai baisiai romantiškas darbas. Voratinkliai, naftalinas, smulkūs graužikai ir tikras daiktų klondaikas. Nepasakosiu, ko ten rastume; šiuokart pakaktų pageltusios knygos su paslaptingomis iliustracijomis. Dėl jų autoriaus galima eiti lažybų – neprašausime. Be jokios statistikos galima tvirtinti, jog elzasietis Gustave’as Doré (1832–1883) – populiariausias visų laikų dailininkas.

Skamba patetiškai (juolab kad daugeliui žmonių ši pavardė nieko nesako), tačiau faktus sunku paneigti. Vyras sukūrė dešimtis tūkstančių iliustracijų, kurios buvo perleidžiamos galybę kartų. Sunku net nujausti, kiek mažylių augo tyrinėdami Doré Pelenę ir Batuotą Katiną; kiek jų markstėsi iš siaubo išvydę, kaip vilkas ropščiasi į Raudonkepuraitės senelės patalus. Ir jau tikrai neužteks vaizduotės, kad sumestume, kiek vaikų ir suaugusiųjų šiureno dailininko iliustruotą Bibliją, kuri buvo tokia paklausi, kad prireikė tūkstančio pakartotinių leidimų.

Vida Press nuotr./Gustave’o Doré Biblijos iliustracija
Vida Press nuotr./Gustave’o Doré Biblijos iliustracija

Būdamas vos dešimties iliustravo Dante „Dieviškąją komediją“. Jau tada niekas neabejojo, kad jis vunderkindas.

Pats Doré vaikystėje pasakų turbūt neskaitė. Būdamas vos dešimties iliustravo Dante „Dieviškąją komediją“. Jau tada niekas neabejojo, kad jis vunderkindas. Vienintelė kliūtis į šlovę buvo inžinierius tėvas, norėjęs, kad trys sūnūs sektų jo pėdomis. Tačiau vaikas mikliai apsuko gimdytoją aplink pirštą ir ėmė kopti į olimpą: penkiolikmetis tapo Paryžiaus sensacija… Panašiu tonu būtų galima papasakoti visą Doré biografiją. Dailininkas tarsi neturėjo kuo skųstis: buvo beprotiškai madingas, savas tarp elito, daug uždirbo, mokėjo leisti pinigus, nebadavo, nesirgo.

Vida Press nuotr./Gustave’as Doré
Vida Press nuotr./Gustave’as Doré

Gyvenimą nuodijo tik viena aplinkybė: Doré ambicijos. Jaunystėje įtikėjęs savo genialumu, jis nerado laiko dailės studijoms: žinių skyles lopydavo bibliotekose ir Luvre. Apskritai tai niekam nekliuvo, bet atėjo laikas, kai pats savamokslis ėmė graužtis. Baisiausia, kad Doré, puikiai piešęs ir iš to gyvenęs, niekino iliustravimo meną. Jis svajojo apie tapytojo karjerą, kas dieną ramstė molbertą, tačiau nieko nepešė: visiškai neturėjo spalvinės klausos, neapžiodavo didžiulių formatų. Mokęsis iš muziejinių eksponatų, vyras nejautė laiko dvasios: impresionizmas ir kitos atkutusios dailės apraiškos jam buvo svetimos. Gustave’as, vadintas paskutiniu romantiku, jautėsi autsaideris: jo namuose rinkdavosi aristokratai, garsiausi rašytojai ir muzikai, bet kolegos neužsukdavo. „Doré? A, tai tas iliustratorius, kurio bokšte gyvena šikšnosparniai“, – šaipėsi Jamesas Whistleris.

Vida Press nuotr./Gustave’o Doré iliustracija
Vida Press nuotr./Gustave’o Doré iliustracija

Kai Doré buvo penkiolika, tėvas jį ir du brolius nuvežė į Paryžių. Taip jau nutiko, kad kompanijos kelyje pasitaikė komiksų parduotuvė „Aubert and Philipon“, ir kuklumu netrykštantis Gustave’as iškart sumetė, jog šitaip piešti galėtų net užsimerkęs. Kitą rytą vunderkindas apsimetė sergantis ir, likęs vienas, ėmė žaibiškai marginti lakštus. Už poros valandų jis jau sėdėjo pas poną Philiponą ir demonstravo, kaip turi atrodyti tikri komiksai. Mesjė buvo priblokštas. Net įtarė, jog yra mulkinamas (smulkus Gustave’as atrodė visiškas vaikiukas), tad lankytojui patėškė popieriaus ir liepė piešti. O paskui griebėsi už galvos, prisakė jaunikliui nejudėti iš vietos, kažką pasiuntė ieškoti jo tėvo. Kai pastarasis buvo atvesdintas, Philiponas įkopė į oratorystės meno aukštumas ir privertė senuką pasirašyti darbo sutartį – vietoj nepilnamečio.

Vida Press nuotr./Gustave’o Doré iliustracija
Vida Press nuotr./Gustave’o Doré iliustracija

Už poros metų vyresnysis Doré pasimirė. Visa šeima persikėlė į Paryžių. Septyniolikmetis Gustave’as perėmė tėvo pareigas: išlaikė motiną, du brolius, auklę, apartamentus, kuriuos madam Doré pasirinko ne prasčiausioje Šv. Dominiko gatvėje. Ir tai nebuvo sunku: beūsis jaunuolis nūnai tapo geriausiai mokamu Paryžiaus iliustratoriumi. Jis pataikė įsidarbinti tinkamoje vietoje. Charles’is Philiponas (grafikas, žurnalistas, leidėjas) taip spaudė auksinį berniuką, kad net rūko: Doré iliustravo savaitinius žurnalus, knygas, kūrė pavienius lakštus, karikatūras, leido savo albumus. Eskizų daryti nespėdavo, piešdavo tiesiai ant litografinio akmens ar medžio, o darbą su chemikalais ir raižymo vargą palikdavo Philipono meistrams (vėliau bambėdavo, kad jie atgrubnagiai).

Vida Press nuotr./Gustave’o Doré iliustracija
Vida Press nuotr./Gustave’o Doré iliustracija

Doré turėjo grandiozinių planų: tarkim, sumąstė, kad reikėtų apipavidalinti visą pasaulinės literatūros klasiką, o ir kai kurie amžininkai nusipelnė jo meno.

Per keletą metų Gustave’as tapo iliustratoriumi monopolistu. Leidėjai dėl jo pešėsi, o pats vaikinas nesijautė niekam skolingas, tad Philiponą paliko negraužiamas sąžinės. Doré turėjo grandiozinių planų: tarkim, sumąstė, kad reikėtų apipavidalinti visą pasaulinės literatūros klasiką, o ir kai kurie amžininkai nusipelnė jo meno. Įdomu, kad šią akiplėšišką užduotį jis ilgainiui įvykdė: iliustravo Dante „Dieviškąją komediją“, Miguelio de Cervanteso „Don Kichotą“, Rudolpho Ericho Raspe „Barono Miunhauzeno nuotykius“, Williamą Shakespeare’ą, François Rabelais, Honoré de Balzacą, Charles’io Perrault pasakas, Charlesą Dickensą, Edgarą Allaną Poe, Victorą Hugo, Téophile’į Gautier, kitų autorių romanus ir daugiatomius.

Vida Press nuotr./Gustave’o Doré E.A.Po „Varno“ iliustracija
Vida Press nuotr./Gustave’o Doré E.A.Poe „Varno“ iliustracija

Doré dirbo nesuvokiamais tempais. Grafikai jis skirdavo tik rytą, dieną tapydavo. Žinoma, prakutęs menininkas turėjo būrį pagalbininkų (Pannemaker, H. Pisan, kt. signatūrų randame ant graviūrų), bet vis tiek Gustave’as stulbino užsakovus. Toks Lacroix, įteikęs dailininkui keturis tomus, po savaitės drįso pasiteirauti: „Gal tamsta pradėjote skaityti?“ Doré net įsižeidė: „Jau yra visos iliustracijos, trys šimtai...“

Gustave’as gyveno su motina. Tai buvo vienintelė moteris, niekada nenuvylusi dailininko. Miesčionė ir garbėtroška, be galo valdinga madam Doré apie sūnų tupinėjo kaip višta, be saiko jį lepino ir dievino. Pastarasis nesipriešino. Jų ryšys buvo toks stiprus, jog pradžioje, mamai užėmus didžiulį saulėtą kambarį, pats dailininkas nakvodavo šalimais, ant sudedamosios lovelės, kad vos pabudusiai išdėstytų dienos planus, o vakare pasakytų „labanakt“. Ponia Doré tuo buvo patenkinta, ypač vėliau, kai suprato, kad gali neprastai pasišildyti sūnaus šlovės spinduliuose. Gustave’o studijoje ar namuose ji rengdavo pompastiškus priėmimus, budriai sekė, kad į juos neprasmuktų koks nevykėlis, žinodavo, prie ko sodinti tėvą ir sūnų Dumas, o kur dėti Gioachino Rossini ir Franzą Lisztą.

Vida Press nuotr./Gustave’as Doré
Vida Press nuotr./Gustave’as Doré

Doré namuose būdavo linksma. Gustave’o talentai neapsiribojo iliustracijomis – ir be jų vyras nebūtų miręs iš bado. Jis gerai griežė smuiku, turėjo malonų tenorą, o jei kam nors pabosdavo namų koncertai, kaipmat išjudindavo publiką. Cirke Doré gal ir nebūtų galėjęs tikėtis etato, tačiau jis mokėjo daug fokusų, buvo perpratęs mimo meną, svečių garbei galėjo vaikščioti ant rankų. Dailininkas ilgokai išsaugojo gerą formą, nes po kiekvieno vykusio sandorio ar ūpą keliančio honoraro džiaugsmą reikšdavo sportiškai: vienu šuoliu liuoktelėdavo ant stalo, fortepijono, kito tinkamo baldo, pakabodavo žemyn galva, apibėgdavo keletą ratų (lydimas mopsų, kurių skaičius namie kartais siekdavo dešimtį).

Apie Doré būdą žinome tik tiek, kad jis kito: dailininkas galėjo būti ir ėriukas, ir žvėris. Tačiau žmonos, kurią būtų slėgusios jo nuotaikų permainos, Gustave’as neturėjo. Porą kartų lyg ir norėjo vesti, bet motina įtaigiai paaiškino, kad to daryti nereikia: gera ir dviese.

Vida Press nuotr./Gustave’o Doré iliustracija
Vida Press nuotr./Gustave’o Doré iliustracija

Laimei, madam Doré, bijodama rimtos konkurentės, nebuvo nusiteikusi prieš neįpareigojantį seksą. O gal tiesiog nežinojo apie vaiko romanus. Pastarieji buvo įstabūs: dailininkas rinkosi savęs vertas partneres. Tarkim, viena jų buvo Sarah Bernhardt, sėkmingai derinusi aktorės ir kurtizanės darbus.

Kita – irgi aktorė, dainininkė plius garsi išlaikytinė Alice Ozy. Jos meilužis buvo Liudvikas Napoleonas Bonapartas, keli kunigaikščiai, kiti žinomi vyrai. Ypač didelį pagyvėjimą Paryžiuje sukėlė gražuolės santykiai su jaunuoju Hugo, o vėliau – su jo nusipelniusiu tėvu, kai šis paveržė nuo sūnaus mylimąją. Doré šioje kompanijoje neatrodė išskirtinis, o žinios, kad jis buvo paskutinis damos meilužis ir pastatė jai antkapį Père Lachaise kapinėse, skamba gana mistiškai. Alice iškeliavo anapilin, įkopusi į aštuntą dešimtį (tad garbė būti paskutiniam nedidelė). Ir mirė ji vėliau už dailininką: šis jau dešimtmetį ilsėjosi po velėna, todėl vargiai galėjo statyti paminklus (žinoma, Alice antkapį galėjo užsisakyti iš anksto, kaip kad Bernhardt jaunystėje nusipirko karstą).

Vida Press nuotr./Gustave’o Doré „Raudonkepuraitės“ iliustracija
Vida Press nuotr./Gustave’o Doré „Raudonkepuraitės“ iliustracija

Dar viena Doré išrinktoji nenusileido pirmtakėms. Coros Pearl kolekcijoje buvo Nyderlandų karalius Viljamas III, Napoleono III pusbrolis, keli princai, kunigaikštis de Morny, turtuolis Alexandre’as Duvalis, kuris, kurtizanės apiplėštas ir atstumtas, bandė nusišauti ant jos namų slenksčio (Pearl pažiūrėjo į krauju pasruvusį kavalierių ir nuėjo miegoti). Ciniška ir ekscentriška būtybė šokdavo svečiams nuoga ant orchidėjomis nusėto parketo ir imdavo už naktį 5000 frankų. Cora vyrams buvo kaip lambordžinis – turto, sėkmės, galios ženklas. Nenuostabu, kad ambicingam Doré jos reikėjo, nors santykiai buvo nelygiaverčiai. Vyras mylimąją vadino mūza ir dievybe, o šioji šaipėsi iš sentimentalaus gerbėjo (bet neatstūmė). Beje, duomenys ne patys patikimiausi, nes paimti iš Coros memuarų.

Vida Press nuotr./Gustave’o Doré iliustracija
Vida Press nuotr./Gustave’o Doré iliustracija

Karjeros reikalai Doré ėjosi geriau nei meilės. Jis vis dar neturėjo rimtų konkurentų ir puikavosi neprilygstamojo statusu. Tačiau Paryžiuje Gustave’as kentė tylią kolegų antipatiją, vis dažniau pasijusdavo neįvertintas, tad nutarė pasižmonėti Londone. Britai, kurių dailė buvo daug konservatyvesnė, Doré sutiko kaip Roma Cezarį, tik be paradų. Čia vyras ėmėsi anglų rašytojų, išleido Londono įspūdžių knygą ir kultinę Bibliją, rengė parodas. Paskutinius keliolika metų jis nuolat važinėjo į Angliją. 1867 metais dailininkas Londono New Bond gatvėje atidarė galeriją, kurioje buvo prekiaujama jo tapyba, taip pat raižiniais ar tuo, ką maestro turėdavo. Čia vyras galėjo prakišti bet kokį šlamštą ir kas dieną vaikščioti ant rankų, nes britų nebaidė užkeltos kainos.

Vida Press nuotr./Gustave’o Doré iliustracijoje – Londono lūšnynai
Vida Press nuotr./Gustave’o Doré iliustracijoje – Londono lūšnynai

Audringi Prancūzijos įvykiai Doré beveik nepalietė: Prancūzijos-Prūsijos karas, Paryžiaus komuna, Trečioji respublika jam kėlė daugiau apmaudo nei nepatogumų. Tačiau Doré nuotaikos buvo nekokios. Jam trūko karališkų imperatorienės Eugenijos puotų (Londone karalienės Viktorijos priėmimai joms neprilygo), trūko triukšmingų vakarų su bičiuliais (kas paseno, kas mirė), nors madam Doré dar rengdavo kviestinius pietus. Dailininkas nebeturėjo tikslo: net jo gyvenimo rakštis – tapyba – Londone buvo vertinama it geriausia pasaulyje investicija. Doré vis dar vaikščiojo pasitempęs, tryško energija, rodė optimizmą ir išmintį (dabar vietoj mopsų laikė pelėdas)… Mirė jis nuo širdies smūgio, būdamas vos penkiasdešimt vienų. Romantiška versija byloja, kad vyras neįstengė gyventi be motinos, palaidotos prieš dvejus metus.

Vida Press nuotr./Gustave’o Doré iliustracija
Vida Press nuotr./Gustave’o Doré iliustracija

Doré visada laikėsi vieno principo: nesinaudojo modeliais, nevažiavo dirbti į gamtą – piešė tik iš atminties.

Jei Doré kūrybai tiktų šiuolaikiniai terminai, pasirinktume magiškąjį realizmą. Dailininko braižas kito: nuo lengvų, gaivių, virtuoziškų eskizų iki akademinių kompozicijų. Tačiau Doré visada laikėsi vieno principo: nesinaudojo modeliais, nevažiavo dirbti į gamtą – piešė tik iš atminties. Pastaroji buvo fenomenali, grafikas tik vengė piktnaudžiauti jos išsaugotais pavidalais: matytas Elzaso girias, Paryžiaus gatveles, figūras, veidus jis pagardindavo nebūtomis detalėmis ir vizijomis, vis kitokia plastika – šaržuota arba lyriška, šalta teatrališka ar ekspresyvia.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt