Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rašytojas Kęstutis Navakas: „Kuklumas ir stovėjimas kampe šluotos poza man niekada nebuvo būdingas“

Kęstutis Navakas
Kristinos Sabaliauskaitės/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr. / Kęstutis Navakas
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Poetas ir eseistas Kęstutis Navakas ne tik literatūroje gali prikurti keistokų realybių, kur vyksta nežinia kas. Vienoje jų – savo absoliučiai bohemiškoje palėpėje – ir gyvena. Su filmais, knygomis, senais vinilais, katinu. Ir mylima moterimi Eglute, be abejo.

– Kęstuti, esate vienas iš romantiškų dinozaurų, be galo įdomus damoms. Ko gero, koks pragmatiškas rinkodarininkas nesuprastų, ko toms moterims vis dėlto reikia. O jūs jau nutuokiate?

– Suprasti pravartu visai kitus dalykus. Tarkim, kaip veikia dulkių siurblys. O suprasti tokį gyvenimo slėpinį kaip moteris – beviltiškas reikalas. Na, ir kas, kad tariesi jau supratęs? Lygiai po septynių minučių moteris pateiks naujų netikėtumų ir gyvenimas vėl bus intriguojamai nesuprantamas. Ne, moterų nereikia mėginti suprasti – visiškai pakanka jas mylėti ir jomis rūpintis.

– Gyvenate savo susikurtoje realybėje, vienoje Kauno Žaliakalnio palėpių, dienomis prižiūrimas tik katino, nes netriūsiate jokioje kontoroje. Ar lengva save motyvuoti rašyti, kai yra pagundų tiesiog pabimbinėti?

Kurti labai sunku, bet labai smagu. Dažniausiai pavyksta.

– Prisibimbinėju į valias, tačiau bimbinėjimas – varginantis amatas, anksčiau ar vėliau kyla nenumaldomas noras sutverti pasaulį. Nes kūryba ir yra pasaulio tvėrimas. Tad arba bimbinėju, retsykiais pagaudydamas tą bandiūgą katiną, arba skaitau, ką parašė kolegos, arba žiūriu senus filmus, arba geriu tekilą, arba kuriu. Kurti labai sunku, bet labai smagu. Dažniausiai pavyksta.

– Jūs – vienas produktyviausių rašymo meistrų, pastaruoju metu itin suaktyvėjote. „Lorelei“, „100 du“, „Begarsis skambutis“: per trejus metus – trys knygos. Kas nutiko?

– Dar pridėkime knygą vaikams „Kalbančio sūrio burtai“. Visos keturios knygos labai skirtingos, tad jas rašyti nenusibodo. O atsitiko paprastas dalykas: visiškai nebedomina sklandymai viešuomenėje – po barus, teatrus, parodas ir buduarus. Gyvenu savo „kalnų karaliaus oloje“ ir man ten itin gerai. Gerai dar ir dėl to, kad niekas nenervina, apstu laiko kūrybai, o ir idėjų – nors penkiais vežimais vežk.

– Prieš aštuonerius metus, kai kalbėjomės, į klausimą, ar lengvai pasiduodate moterų kerams, atsakėte: „Pasiduoti galiu todėl, kad jie nėra (nebėra) man pavojingi. Sugebu save atkerėti pakeliui į namus. Jei grįžęs iš eilinio festivalio per ilgai pasakoju apie kokią poetę, mano draugė Audra kerų likučius labai greitai išgarina.“ Betgi pavojingi tie kerai, ar ne? Po draugės Audros buvo draugė Akvilė, dabar – draugė Eglė... Vis dar neatsparus tiems kerams, pasirodo, esate?

– Atsparus, atsparus, nesvaikit čia. Tik kartais norėdavosi kardinaliai pakeisti gyvenimo formas ir kai kuriuos turinius. Tai ir keisdavau, kol tokio poreikio nebeliko. Dabar, jei noriu laikinai pakeisti nusistovėjusią realybę, arba kuriu, arba sapnuoju. To visiškai pakanka. O būti abejingam moteriškiems kerams yra savotiška aklavietė ir emocinis nupezimas. Nesu ir nebūsiu abejingas, tačiau tai niekaip netrukdys mano gyvenimui ir mano merginai.

– Kažkaip nesitiki. Nes iš jūsų raštų aišku, kad visada vienai merginai sutrukdydavo kita, o paskui jos tiesiog pasikeisdavo vietomis...

– Taigi pasakiau, kad čia va dabar man toks bžikas užėjo. Gal, kai sulauksiu šimto septynerių, sėkmingai praeis, susirasiu dvidešimtmetę kosmetologijos studentę ir vakarais kalbėsimės su ja apie pėdkelnių spalvas. Kas žino?

– Ar vis dar puoselėjate iliuziją, kad esate jaunas ir laisvas? Gal tai būtina jūsų dvasinei kūrybinei formai? Bet... Gal jau patyrėte situacijų, kai jauna gražuolė meiliai atsisuka į jus ir... pasisiūlo užleisti vietą?

– Tai ne iliuzija – tai rūsti realybė. Būti amžinai jaunam ir laisvam, o šalia to išsaugoti savaime suprantamus įsipareigojimus nėra lengva. Galima sakyti, kad iki tikrosios vidinės jaunystės ir laisvės reikia subręsti. O jei jauna gražuolė pasisiūlys užleisti vietą, mielai pasinaudosiu pasiūlymu ir priimsiu gražuolę ant kelių.

– Visada buvote toks savimi pasitikintis? Na, kad ji sės ant tų kelių? Gal kažkada buvote perdėtai drovus jaunuolis, o pasitikėjimo savimi ir įpūtė ta moterų plejada, kuri tęsiasi jums už nugaros kaip šleifas?

– Kuklumas ir stovėjimas kampe šluotos poza man niekada nebuvo būdingas. Tiesiog visada buvau savo vietoj, toj vietoj jaučiausi gerai, o žmonės, taip pat ir merginos, tai junta. Pamatysit, dar ir jūs kada nors „ant tų kelių“ atsisėsit.

– Sakėte, kad beveik radote gražaus dviejų lyčių sugyvenimo receptą: reikia, kad mylimoji ne atsikraustytų su lagaminais, o ateidinėtų į svečius. Ar įmanoma taip vaikščioti, tarkim, du dešimtmečius?

– Taip gyvenau su dauguma savo moterų, visada pasiteisindavo. Taip buvo ir kiek anksčiau su Eglute, tačiau ji jau porą metų gyvena kartu ir jokių negerų situacijų dėl to nekyla. Jei kiltų, žinoma, geriau tik susitikinėti, bet kad nekyla – nors tu ką.

– Ar jūs tapote tolerantiškesnis, o gal radote (pagaliau) tą tikrąją savo pusę?

– Per tiek bendravimo metų spėji vienas kitą pažinti, nors mokytis vienam iš kito tenka kasdien visą gyvenimą. Mes su Eglute vienas kito nenerviname, nereguliuojame, kaip tas antrasis turi elgtis, ir paliekame vienas kitam teisę turėti savą nuomonę, nebūtinai sutampančią su tavąja. Ir tai veikia.

Kristinos Sabaliauskaitės/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr./Kęstutis Navakas
Kristinos Sabaliauskaitės/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr./Kęstutis Navakas su savo gyvenimo moterimi Eglute

– Esate puikus kulinaras. Valgote visokius gurmaniškus valgius, geriate brangius gėrimus. Tai vadinama branda? Kai jau pamirštas konservų skonis?

Mus ir turi supti gražūs daiktai, skanūs valgiai, gera muzika ir giedros mintys. Geram gyvenimui to visiškai pakanka.

– Valgio gaminimas man yra meditacijos forma. Su kuo begyvenčiau, visada valgį ruošdavau aš. Nes mėgstu ir sugebu. Kartais net nelabai būdavo iš ko – pagamindavau skaniai ir iš nieko. Be to, niekada nevalgydavau kilkės tomatuose iš skarbonkės; jei toks skurdas, bent jau perkeldavau skurdo turinį į porcelianinę lėkštelę. Mus ir turi supti gražūs daiktai, skanūs valgiai, gera muzika ir giedros mintys. Geram gyvenimui to visiškai pakanka.

– Parašėte ne vieną esė, paveiktas konkrečių moterų, na, gal tik vardus pakeitėte. Susidaro įspūdis, kad visos jos buvo gana ugningo temperamento: galėdavo sliuogti antenomis, iškulti batų kulniukais langus, audringai lieti emocijas ir draskyti jums nervus. Tai tokios moterys, apie kurias liaudyje sakoma „poeto svajonė“? Buvo bent įsimaišiusi tarp jų drovi tylenė su klasikos tomeliu rankose?

– Tokia kadaise buvo Eglutė, tačiau ilgi išsiskyrimo metai ją labai užgrūdino, išryškino neeilinį temperamentą ir dabar tai tvirta, ugninga, begalinio žavumo mergina, su kuria visada įdomu, kuri niekada nenusibosta ir nepradeda erzinti. Be to, mes nieko nenurodinėjame vienas kitam – nei kaip turėtume elgtis, nei kaip nesielgti. Tam praverčia ir „tylenės su klasikos tomeliu“ patirtis, atrodo, kad ir aš vienoje savo charakterio briaunų esu „tylenė su klasikos tomeliu“.

– Skaičiau vienos kritikės recenziją apie jūsų knygą „Begarsis skambutis“. Joje aprašomas moteris ji išvadino plėšriomis kultūros mylėtojomis, mažai kuo besiskiriančiomis nuo barakudų. Gal čia moteriškas pavydas?

– Man labai mažai rūpi, ką kas galvoja apie mano tekstus ir juose aprašomus asmenis. Taip, aprašiau labai atvirai, ant skandalo ribos, tačiau su kiekviena tų merginų tekstai buvo derinti, visos bendradarbiavo, papildydamos tekstus mano primirštomis detalėmis. Jokių barakudų nesu matęs net akvariumuose, tuo labiau gyvenime. Tai rodo ir faktas, kad VISOS pagrindinės mano buvusios merginos dabar yra pačios geriausios ir artimiausios mano draugės. Susitinkame, susiskambiname, bendraujame. Vadinasi, nieko nesugadinau joms, o jos – man. Be to, veik visos jos kuo puikiausiai sutaria su Eglute, kas irgi labai svarbu. O svarbiausia, kad su Eglute labai draugauja mano jaunėlis Gabrielius, gyvenantis su Audra beveik mūsų kaimynystėje. Jis dažnai ateina, o sykį, kai smagiai visi sėdėjome, Gabrielius pasakė: „Mes juk visi – viena šeima, ar ne?“ Štai kaip vaikas visa tai suvokia, nereali išmintis.

– Kaip sekasi bendrauti su jaunesnėmis kartomis? Jauni poetai kartais yra sveikuoliai iki gyslų, rimti ir pasitempę, nebesupranta senių proveržių. O ir sūnums ar kada darė įspūdį jūsų vinilai, seni rokeliai, galų gale – knygos? Gal juos veža visai kiti dalykai, tarkim, tobulai iškepta kiaušinienė?

– Kas čia turima galvoje, sakant „seniai“? Levas Tolstojus? Šiaip tai mes visi ir seniai, ir vaikai, ir jaunuoliai, ir dar nežinia kas. Vidinės būsenos arba aplinka, kurioje atsiduriame, provokuoja vis kitą mūsų briaunų. Su jaunesnėmis kartomis bendrauju kaip lygus su lygiais. Jos mane priima analogiškai ir septyniolika mano išleistų knygų čia joks rodiklis. Sūnūs gal kiek kitaip, tačiau ir su jais mes visų pirma draugai, o jau paskui tėčiai, vaikai etc. Nekišu aš jiems nei senų rokelių, nei kiaušinienių, stengiuosi pajusti ar atspėti, kas juos veža.

– O kas juos veža? Vyresnysis turbūt jau pasirinko, „kuo nori būti“?

– Vyresnysis Tilis (23 m.) šiuo metu projektuoja tiltus. Jaunesnysis Gabrielius (13 m.) mobiliuoju filmuoja animacinius filmus (nuostabius!) ir rašo knygą, kur pagrindinis herojus – dantų krapštukas.

– Ar esate kada gyvenime sportavęs? Ir jei būtinai reikėtų, ką pasirinktumėte?

– Esu lankęs futbolą, krepšinį, penkiakovę ir klasikines imtynes, be to, laimėjęs antrą vietą Kauno šachmatų čempionate. Jei dabar ko nors imčiausi, tai būtų japonų kovos menas, tarkim, kendo.

– Viena yra su kardu grakščiai pamojuoti, o kita – kovoti kasdienybės kovas. Ar dar pasitaiko, kad jus sunervintų pardavėjos, padavėjos, policininkai ar medikai?

Gyvenu pagal budistinį principą: jei yra problema – spręsk ją; jei dabar išspręsti negali – nedaryk iš to problemos.

– Mane sunervinti itin sunku, beveik neįmanoma, ypač viešojoje erdvėje. Jei išgirstu neigiamą nuomonę apie save, prisimenu vieno amerikiečio frazę: „Įdomi nuomonė, bet ne vienintelė ir ne mano.“ O šiaip gyvenu pagal budistinį principą: jei yra problema – spręsk ją; jei dabar išspręsti negali – nedaryk iš to problemos. Ir tada kasdienybės kovas išsyk pakeičia kasdienybės šypsenos.

– Jūsų esė aprašomas bohemiškas Kaunas jau turbūt išnykęs. Ar liko vietų, kurios dar kelia palaimingą virpulį, ar dabar su dvasios broliais bendraujate virtualiai?

– Visa sena chebra arba išmirė, arba sulindo į antikvariniais baldais apstatytus urvus, panašius į manąjį. Kažką kuria, kažką mąsto, kažką gyvena. Kartais susiskambiname, susitinkame, bet labai retai. Senosios vietos, kur mes čiulkinį grūsdavom, irgi liko anapusiuos. Bohemą pakeitė naktiniai klubai, sovietmečio virtuves su buteliu šnapso, stiklainiu agurkų ir diskusijomis per naktį apie Camille Claudel – feisbukas. Šiaip ar taip, laiko permainas tenka priimti, net nesvarbu, ką apie tai pagalvotų vokiečių romantikai. Žmogaus gebėjimas priimti permainas ir rodo, kiek tas žmogus yra gyvybingas, kitaip tariant – jaunas.

Asmeninio archyvo nuotr./Kęstutis Navakas
Asmeninio archyvo nuotr./Kęstutis Navakas

– Laiko permainas puikiai perėmėte – beveik nėra dienos, kai ko nors nepapostinate feisbuke. Gal ir neblogai, kad jis atstoja tas sovietmečio draugų virtuves? O gal net pranašumų turi?

– Žinoma, gyvenant savo bohemiškame urve su filmais, knygomis ir vinilais tai labai geras langas į pasaulį. Gali ten bendrauti, gauti informacijos, patirti netikėtumų, galų gale – žaisti ir krykštauti, ką dažnai darau. Daug kam mano feisbukinė saviraiška patinka ir tai dar viena saviraiškos galimybė. O kad virtualusis pasaulis atitraukia nuo realiojo – mitas. Jei nori – tik paskambink kam nors arba nueik į svečius ir prisibendrausi ligi pamėlynavimo.

– Ar tas jūsų elegantiškas šmaikštumas nėra tik būdas išvengti nuoširdumo ir pasirodyti silpnam ir pažeidžiamam – tokiam, kokie esame visi, tik dedamės kieti?

– Nuoširdumas yra labai geras dalykas, tačiau kiek per banalus ir nekūrybingas, be to, būti nuoširdžiam su visais ir neįmanoma, ir nereikalinga. Pakanka netrukdyti kitam gyventi savo gyvenimą ir pasirūpinti, kad jis netrukdytų gyventi tau. Viena pagrindinių „elegantiško šmaikštumo“ sudedamųjų dalių yra šilta šypsena – nuostabiausia ir priimtiniausia distancijos forma. Kol šypsosimės, niekada nebūsime silpni ir pažeidžiami.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt