Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rašytojas Saulius Šaltenis: „Žmonės man visada buvo svarbesni nei knygos“

Saulius Šaltenis
Gedmanto Kropio/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr. / Saulius Šaltenis
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Rašytojas Saulius Šaltenis, kaip pats sako, po buvusių audrų gyvena saulėtą trečiąjį gyvenimą. Jis vėl apimtas kūrybinės aistros, traukiantis žvilgsnį oria laikysena ir iš tikrųjų besidžiaugiantis gyvenimu. Net pavydu.

– Jūsų knygoje „Demonų amžius“ yra skyrius „Diena – kaip pusė gyvenimo“. Ar esate išgyvenęs tokių dienų?

– Ryškiausiai prisimenu pokario ligoninę išdaužytais stiklais, savo narsią motiną, dieną naktį budinčią šalia mano lovos (ji tuo metu turėjo greitai gimdyti mano jaunesnį brolį ir rūpintis susirgusiu mano tėvu, jau net klejojančiu dėl temperatūros). Tas laikas, kai vaikystėje merdėjau neturėdamas didelių vilčių išgyventi, lyg kirviu iškirstas atmintyje. Arba vis iškyla stebuklinga naktis Rusijos šiaurėje: siautė audra, bangos ritosi per akmeninį kyšulį, palapinė ant tų riedulių buvo mūsų – mano jauno ir jaunos mergaitės nustebusios stirnos akimis, Lolos, būsimos mūsų vaikų motinos, – bangų daužomi namai ir akmenų lova įsimylėjusiems. O, ta naktis ilga kaip visas gyvenimas, nes tos bangos ir dabar, po keliasdešimties metų, kartais vis atsirita naktimis iki manęs!

– Gyvenimas jums suteikė daugokai vaidmenų: rašytojo, dramaturgo, scenaristo, redaktoriaus, Seimo nario, ministro, sūnaus, brolio, vyro, tėvo, senelio. Kuriuos vaidinote ir gyvenote nuoširdžiausiai? Kuriuos suvaidintumėte šiek tiek kitaip?

Ambicingų valdžios vyrų vaidmenys man buvo visiškai svetimi, nuobodūs, be jokio gyvenimo džiaugsmo ir tik be galo varginantys.

– Geriausiai jaučiausi šeimoje, mylimų žmonių draugijoje: juk vaikai, šunys, moterys, skirtingai nei vyrai, sugeba labai jaukiai ir teisingai susirangyti pasaulyje. Mano kaimynas, uteniškis poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas, prisipažino dienoraštyje: jei būtų labiau mylėjęs žmones, būtų parašęs mažiau. Niekados neteikiau tiek reikšmės, kaip mano bičiuliai rašytojai, kūrybai – žmonės man visada buvo svarbesni nei knygos. Ir pati kūryba man dažnai buvo lyg meilės įkvėptas žaidimas, sielų slaptas kuždėjimas: taip smagiai rašiau „Riešutų duoną“, diktavau Lolai, ji užrašinėjo, juokėsi, žiovavo ar snaudė. Ambicingų valdžios vyrų vaidmenys man buvo visiškai svetimi, nuobodūs, be jokio gyvenimo džiaugsmo ir tik be galo varginantys.

– Turbūt didesnę gyvenimo dalį skubėjote. Greičiausiai skubate ir dabar – rašyti? Bet neseniai, vieną sekmadienį, pro kavinės langą mačiau jus, lėtai einantį Kauno Laisvės alėja. Ko dabar gyvenime daugiau – greito ar lėto tempo? Ir kuris jums artimesnis?

– Kaune galėjote mane matyti per bičiulio Algirdo Patacko mirties metines. Vaikščiojome su Nijole Oželyte Laisvės alėja. Buvo liūdna ir nesmagu, kad Kaunas toks kūrybingas, o Laisvės alėja tokia apleista. Ir Kaune, ir Vilniuje niekur neskubu, nebent į gaisrą arba kai reikia pagalbos.

Gedmanto Kropio/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr./Saulius Šaltenis
Gedmanto Kropio/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr.

– Kai kurie rašytojai keliasi anksti ryte ir užsibrėžia dirbti kažkiek valandų, kiti vos ne grandinėmis prisikausto prie stalo visai dienai, o va šiandien perskaičiau, kad vienas detektyvų meistras ilgai nelipa iš lovos, nes pirma viską gerai apgalvoja. Kaip rašote jūs?

– Rytais nueinu bent dvidešimt kilometrų įstabiais Antakalnio pušynais, paskui bandau būti tvarkingas ir kasdien prisėsti prie rašomojo stalo.

– Ar neapima neviltis užsukus į knygyną, kur knygų vandenynuose nauja knyga skęsta kaip popierinis laivelis ir gali net nebūti pastebėta? Kaip manote, ar yra daug skaitančių žmonių, ar jau artėjame prie ribos, kad bus daugiau rašančių?

– Gal prieš penkiolika metų su Sigitu Geda stovėjome prie spalvingos knygų vitrinos ir mus lankė panašios mintys. Apėmė nuojauta, kad laikai keičiasi ir mes vis mažiau reikalingi, be to, neišvengiamai senstame, išmirsime kaip mamutai pasikeitus klimatui. Nors knygos, kaip ir arkliai, atsiradus automobiliams ir traktoriams, neišnyks. Tiktai patys rašytojai bus priversti keistis... Ir man iš tikrųjų patinka tokie negailestingi laiko iššūkiai.

– Vieną po kito pernai ir užpernai po ilgos pauzės išleidote du romanus: „Demonų amžių“ ir „Žydų karalaitės dienoraštį“. Ar jie ilgai „rašėsi“ galvoje? Galbūt einant kultūros ministro arba Seimo nario pareigas kūrybinių minčių tiesiog nelieka?

– Va neseniai skambina moteris, sveikina mane su burtų metimo (Esteros) švente. Sako, ką tik perskaitė mano „Žydų karalaitės dienoraštį“, kad aš lyg apie ją, karo metais mažą žydų mergaitę, parašiau, net muzika ta pati jos gelbėtojų namuose skambėjo. Klausia: iš kur aš taip tiksliai žinau, kaip buvo? Ta moteris, pergyvenusi žydų tautos naikinimo siaubą, kalba ir lyg patvirtina, kad tai, ką aš pajutau, sugalvojau, kokią sukūriau istoriją, yra tikra, gyva... Kartais rašai kelis dešimtmečius, kartais tik mėnesį ar be pertraukos dieną ir naktį. Nesvarbu, kiek laiko išnešioji sumanymą, svarbu, kad knyga lyg kūdikis gimtų gyvas. Dabar rašau apie šv. Brunoną, 1009 m. keliavusį lietuvių krikštyti. Gaila, kad niekas iš tų laikų, kaip kad ta išgyvenusi žydų mergaitė, staiga man nepaskambins. O būnant Sąjūdyje ir Seime man galiojo tie patys kūrybos dėsniai, nors jie dažnai kirtosi su biurokratine tvarka. Štai kasmet švenčiame Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną. Prisimenu, tada pagalvojau, kad tokia ilgaamžės valstybės istoriją įprasminanti šventė būtinai reikalinga lietuviams, tad klastingai, su niekuo nepasitarus, ilgai netrypčiojus, nieko neatsiklausus, ji buvo pagimdyta. Ir iki šiol nenumirė.

– Ar esate pats patyręs (arba patiriate ir dabar) demonų gundymų, skambančių saldžiai, bet klastingai? Visada atsilaikydavote?

– Jeigu ir gundė kas eiti su velniais obuoliauti, visados kažkaip to išvengdavau – gal gelbėjo kažkas, kieno nematomą širdingą globą jaučiu. Vaikystėje mane Anykščiuose nuvedė išpažinties ir man buvo gėda, barė mane kunigas, nes nežinojau, ką sakyti: sugalvojau skubiai savo nuodėmes, pasakiau, kad nulaužiau avietę… Nulaužti avietę, sakė kunigas, nėra nuodėmė… Ir po šiai dienai, tiesą sakant, man dar kai kas neaišku ne tik dėl aviečių laužymo, bet ir kai kurių žmogaus prigimties nuodėmingumo, gaivalingo gyvybės žaismo ar meilės dalykų...

Gedmanto Kropio/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr./Saulius Šaltenis
Gedmanto Kropio/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr.

– Ar dabar turite kokių nors dienos ritualų? Ką būtinai turite padaryti savo malonumui?

– Tiesiog vėl gyvenu ir tai yra paprastas, todėl didžiai malonus užsiėmimas. Rašau. O kūryba kaip galingas fabrikas, pasirodo, mūsų smegenyse gamina laimės fermentus. Savo malonumui kasdien vaikštau miškais. Visą gyvenimą bėgiojau, nepamiršau to įstabaus bėgimo džiaugsmo, tad ir vėl, matyt, pradėsiu. Lesinu paukščius. Jaučiu didžiulį malonumą bendrauti su šviesiais, įspūdingais žmonėmis... Buvo malonu padraugauti su Šv. Kristoforo gimnazijos talentingais mokiniais – „vaikščiotojais“ ir „meno kuopos“ nariais, jų entuziastingais, kūrybingais mokytojais.

– Augote mokytojų lituanistų šeimoje apsuptas legendų apie jūsų garbius giminaičius Antaną Baranauską ir Antaną Vienuolį-Žukauską. Gal jautėte šiokį tokį spaudimą, kad turite būti „kažkas“? Ir, kaip manote, ar tokį spaudimą vaikystėje juto jūsų dukros?

– Ne, man greičiau tai buvo ne spaudimas, o lyg įdomus žaidimas, kurį labai rimtai žaidė ir suaugę rimti žmonės, tikėdami, kad būsiu rašytojas, kad taip, girdi, pratęsiu literatūrinę giminės tradiciją, tą savotišką kultūrinę bajorystę. A.Vienuolis, pamenu, skaitė mano vaikiškus rašinėlius ir vis čepsėjo lūpomis. Ir, matyt, taip charakteringai čepsėdamas įšventino mane į rašytojus. Nors vaikystėje slapta svajojau būti jūrininkas ar Tarzanas. Nuo mažumės visi lyg susitarę tvirtino, kad „turiu talentą“, tai tas talentas gal ėmė ir prasikalė? Bet didžiausią įspūdį padarė Bitės Vilimaitės, su kuria kartu atėjome į literatūrą, mįslingi žodžiai: „Saulius šiur-r-rpiai talentingas.“ Pasakė lyg ruošdamasi drėkstelti nagais, lyg prisimerkusi slėpininga didelė katė šviesiai melsvomis akimis, lyg paskutinės neapskundžiamos instancijos antspaudu trinkteldama man į kaktą. Kaip gaila, Bite, kad numirei. O mano puikios dukros užaugo visiškai laisvos, niekas jų niekados nespaudė būti „kažkuo“, tik linkėjo būti laimingoms.

– Esate sakęs, kad likimo smūgiai gali įstumti į juodą tamsą ir neišbrendamą liūdesį, bet iš ten gali išeiti ir į saulėtas lankas. Ar jaučiatės į jas išėjęs? Juk prieš aštuonerius metus netekote žmonos Lolos, kovojote dėl to, kad anūkė liktų gyventi su savo mama, jūsų dukra Saule, o ne būtų išvežta pas tėtį į Italiją. Susitaikyti su visu tuo tiesiog neįmanoma, bet kaip radote būdą nesuskilti į šipulius?

Sielvartas irgi yra mūsų įstabaus gyvenimo dalis, mirtys – gyvenimo ženklai, tik reikia juos neužtemusiomis akimis, atvira širdimi skaityti.

– Gal ir esu išėjęs į saulėtas lankas – gyvenu lyg trečią visiškai naują gyvenimą (pirmasis saulėtas, primenantis rojų, vaikystės gyvenimas pasibaigė pokario ligoninėje, antrojo gyvenimo nebeliko su lyg tyčia vienu metu užgriuvusiomis nelaimėmis, artimųjų mirtimis, netektimis, užklupusiomis ligomis ir t. t.). Naujausios mano knygos „Žydų karalaitės dienoraštis“ personažui mokytojui tardytojas užmauna dvokiantį kibirą, daužo pagaliu per galvą. Apkurtęs nuo gaudesio, nuo šitos velniškos muzikos, mokytojas vis tiek atkakliai galvoja tik apie brangiausius dalykus, mylimus žmones, sukandęs dantis groja ir groja mintyse savo šviesią melodiją. Sielvartas irgi yra mūsų įstabaus gyvenimo dalis, mirtys – gyvenimo ženklai, tik reikia juos neužtemusiomis akimis, atvira širdimi skaityti.

– Ar šitame gyvenimo etape, kai tenka jaukintis vienatvę, dar liko gerų draugų kaip vaikystėje – tikrų kraujo brolių?

– Vienatvė nėra joks gąsdinantis dalykas. Jaunas būdamas gyvendavau savaitėmis užpustytas kaime ir pradėdavau kalbėti garsiai pats su savimi, kai siela tarytum atsiskirdavo nuo kūno ir stebėdavo mane. Neturiu televizoriaus, interneto, gyvenu be triukšmo ir „visagalio ekrano“ mirgėjimo. Ačiū Dievui, dar ne visi man brangūs žmonės išmirė.

Gedmanto Kropio/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr./Saulius Šaltenis
Gedmanto Kropio/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr.

– Netrukus po žmonos mirties parašėte jautrų tekstą „Kalbėk, Lola, kalbėk“. Kai kurių moterų skaitytojų atsiliepimai buvo maždaug tokie: „Jei žinočiau, kad vyras taip apie mane parašys, numirčiau jau šiandien.“ Ar po jos mirties atradote ką nors naujo apie mylimą moterį?

– Savo kelionės po Portugaliją knygelėje paskutiniais gyvenimo metais Lola užrašė: „Dėkoju už suteiktą malonę bendrauti.“ Tokie žodžiai iškalti ant jos kapo kryžiaus. Bendravimas jai buvo ne šiaip koks atsitiktinis pasišnekėjimas, o lyg svarbus, atkaklus, nenuilstamas nematomų sielų ryšių tiesimo, simpatijų, bičiulystės tinklų mezgimas neieškant sau iš to jokios naudos. Skaitydamas Lolos knygelę suvokiau, kad gal tokia ir buvo didžioji jos gyvenimo prasmė, kad bendravimas jai buvo nekasdieniškas aktas. Lyg kokios džiaugsmingos mišios. Dievo duota malonė.

– Jūsų žmona Lola buvo gimusi Argentinoje, gerokai skyrėsi temperamentu nuo pilkų, kuklių ir tylių moteriškių. Kuo ji labiausiai stebino jus kasdieniniame gyvenime?

– Lola išmokė ypatingo gyvenimo pilnatvės meno – džiugiai gyventi dabar, šią neįkainojamą auksinę akimirką: ne praeitimi, ne rytdiena, o dabartimi… Ji galėdavo kalbėti iki ryto su kokiu gyvenimu besiskundžiančiu svečiu, mokyti kokią mergaitę ispanų kalbos, o paskui dar pusę dienos džiugiai pasakoti, kokia puiki jos mokinė… Jos širdis buvo atvira žmonėms. Ji buvo patikli, entuziastinga ir kentėdavo įskaudinta klastingų, nesąžiningų žmonių… Mane be galo linksmino miela moteriška netvarka jos rankinukuose. „Lola, – juokdavausi, – tavo širdis visados atlapa – kaip ir rankinukas!“ Kartą vagišiai iškraustė jos rankinuką, pasiėmė visus mūsų kelionei taupytus pinigus – ji buvo tokia sutrikusi ir tokia juokinga.

– Ar dabar jus patį kartais nustebina tas kasdienis gyvenimas – kokios nors smulkmenos, maži džiaugsmai, pro kuriuos anksčiau (nes nebuvo laiko) tiesiog prabėgdavote?

– Mane stebina jauni, jau nepriklausomoje Lietuvoje gimę ir užaugę vaikai. Žinoma, kartais suaugusiesiems jie gali atrodyti lyg kokie nesuprantami marsiečiai, it gyslomis, viena kraujotaka suaugę su savo telefonais, ekranais, kaip geneliai nuolat kalantys klavišus. Bet, Dieve mano, kokie jie protingi, orūs ir, skirtingai nei kai kurie amžinai nelaimingi vyresni mūsų piliečiai, tarytum kvėpuoja ne paplėkusiu, o jau visai kitokiu, džiugių laisvės atomų lyg ozono po griaustinių ir audrų prisotintu oru.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt