Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Robertas Indiana – menininkas, sukūręs amžinos meilės simbolį iš plieno

Robertas Indiana
Vida Press nuotr. / Robertas Indiana
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Viso pasaulio jaunavedžiai yra velniškai prietaringi. Jiems būtinai reikia fotografuotis prie kokios nors skulptūros ar paminklo, tarsi tas pašalinis objektas duotų garantiją, kad porelė gyvens ilgai ir laimingai. Tačiau viena skulptūra šiam atvejui labai tinka: vestuvinėse nuotraukose ji atstoja nemarios meilės simbolį.

Tai amerikiečio Roberto Indianos (Robertas Clarkas, g. 1928 m.) skulptūra „LOVE“, kurios pirmoji versija iškilo Niujorko Centriniame parke 1971 m. Nūnai „LOVE“ esama Naujajame Orleane, Indianopolyje, Filadelfijoje, Vankuveryje, Tokijuje, Singapūre, Taipėjuje ir kitur.

Vida Press nuotr./Roberto Indianos skulptūra „Love“ Niujorke
Vida Press nuotr./Roberto Indianos skulptūra „Love“ Londone

Niujorkui prireikė dar vienos tokios skulptūros ir 2002 m. ji buvo instaliuota Manhatano Šeštojoje aveniu. Roklande ir Lisabonoje stūkso blokai iš keturių „LOVE“, Jeruzalėje žodis išverstas į hebrajų kalbą (taigi skaitomas kaip „AHAVA“), Milane stovi „AMOR“. 

Kiek tų „meilių“ yra – suskaičiuoti neįmanoma, nes idėja begėdiškai vagiama, o autorius bejėgis ką nors pakeisti. Mat kažkada Indianai buvo paaiškinta, kad žodžiai negali būti saugomi autorių teisių.

Kiek tų „meilių“ yra – suskaičiuoti neįmanoma, nes idėja begėdiškai vagiama, o autorius bejėgis ką nors pakeisti. Mat kažkada Indianai buvo paaiškinta, kad žodžiai negali būti saugomi autorių teisių. Jo „LOVE“ neturi jokio copyrighto, ir šioji aplinkybė džiugina pramonininkus: garsioji raidžių konfigūracija puošia galybę aikščių, plakatų, suvenyrų, raktų pakabučių, maisto, buities gaminių. Net Google pernai atšventė Valentino dieną pasipuošęs Indianos logotipu.

Šiandien nieko nejaudina, kad „LOVE“ buvo sukurta kaip protestas prieš Vietnamo karą. Porelės, slankiojančios apie šias skulptūras, labai nustebtų, sužinojusios dar vieną faktą: kūrinio idėją Indiana paėmė iš vaikystės atsiminimų – anuomet lankytos bažnyčios, kurios vienintelė puošmena buvo užrašas ant sienos: „Dievas yra meilė.“ Dievą dailininkas be skrupulų pašalino, o antrą dėmenį pavertė spalvingu popartu.

Originali skulptūra yra plieninė dviaukštė konstrukcija, dažyta 2–3 ryškiomis spalvomis. Sentimentalia jos niekaip nepavadinsi, veikiau – ironiška, juolab nematerialus, sunkiai apibūdinamas jausmas čia tampa įžūliu žodžiu forma, sveriančia nežinia kiek tonų ir viršijančia pusketvirto metro. Beje, Indiana pasakytų, kad „LOVE“ aukštis – 12 pėdų. Jis visada buvo pamišęs dėl skaičių, ypač – dėl šešeto, tad aišku, jog dviaukštės jo skulptūros gali būti tik 6 + 6 pėdų...  

Vida Press nuotr./Roberto Indianos skulptūra „Love“ Tokijuje
Vida Press nuotr./Roberto Indianos skulptūra „Love“ Tokijuje

Indiana sako, kad jo tėvas dirbo degalinėje „Phillips 66“: jos iškaba švietė ryškiai žydro dangaus fone, vienas šešetas buvo žalias, kitas – raudonas. Nors dailininko vaikystės atsiminimai kelia daug abejonių. Aišku tik viena – ta vaikystė buvo čigoniška.

Roberto motina nenustygdavo vietoje: sėsdavo į mašiną, sukdavo vairą, kur akys vedė, ir tol klajodavo, kol rasdavo tuščią namą. O tada kraustydavosi į jį su visa manta. Nutriušę baldai buvo bene vieninteliai daiktai, kurie laikui bėgant nesikeitė. Kai, motinai mirus, Indiana pabandė juos parduoti, rezultatai buvo apverktini: tarkim, prieštvaninę skalbimo mašiną kažkam pavyko įsiūlyti tik nuleidus jos kainą iki 25 centų. 

Vida Press nuotr./Momentas iš Roberto Indianos darbų parodos Londone 2015-ųjų spalį
Vida Press nuotr./Roberto Indianos darbų parodos Londone 2015-ųjų spalį momentas

Robertas gimė Niu Kasle, Indianoje, bet kol jis užaugo, šeima dvidešimt vieną kartą keitė gyvenamąją vietą. Atitinkamai vaikas keitė mokyklas, o tėvas – darbus, kol galiausiai nuo vadybininko nusirito iki degalinės patarnautojo ir metė nepasėdą sutuoktinę.

Kai abu gimdytojai sukūrė naujas šeimas, Robertas persikraustė pas sėslų tėvą, juolab ponas Clarkas apsigyveno Indianopolyje, kur buvo Arsenalo techninė mokykla: kitaip, nei įprastose vidurinėse, čia vaikai galėjo rinktis, ką studijuoti. Ir Robertas pasirinko: du trečdalius laiko praleisdavo tapybos klasėse. 

Vida Press nuotr./Robertas Indiana
Vida Press nuotr./Robertas Indiana

Kad galėtų tęsti dailės studijas, jis trejus metus tarnavo JAV oro pajėgose: už tai valstybė duodavo stipendiją mokslams. Tačiau išsvajotasis Čikagos dailės institutas vyrukui pasirodė labai konservatyvus: kiek pasikankinęs jame, Robertas toliau mokėsi Edinburgo ir Londono universitetuose, keliavo po Europą. Niujorke jis atsirado su diplomu, bet be skatiko kišenėje. Ir griebėsi visokių darbelių.

Vienas jų vyrui tapo lemtingas, nors nebuvo išskirtinis: Robertas pardavinėjo dailės reikmenis ir buvo laimingas, kad dažų ar teptukų gaudavo pusvelčiui. Kartą į parduotuvę užsuko Ellsworthas Kelly, jau surengęs kelias parodas, ir parypavo, kad kraustosi į naują loftą. Robertas kibo jam į atlapus: kur, kaip? – nes buvo vejamas iš savo būsto.

Taip Žemutiniame Manhatane susibūrė dailininkų kolonija, vėliau pagal gatvės pavadinimą praminta Coenties Slip grupe. Kelly gyveno kaip tikras ponas, nes turėjo milžinišką loftą, kurį nuomojo už 45 dolerius. Kiti – Robertas, kanadietė Agnes Martin, Jackas Youngermanas (atsikraustęs su gražuole žmona, prancūzų aktore Delphine Seyrig) – tenkinosi patalpomis už 30 dolerių. Kaina buvo humaniška, o sąlygos – baisios: jokių patogumų, tik sienos, lubos ir nerakinamos durys. Dažnai iš miesto grįžę dailininkai savo lovose aptikdavo valkatų. Tačiau pirmame aukšte buvo baras, o netoliese – keli apleisti sandėliai: ten kompanija vogdavo lentas ir ant jų tapydavo. Robertui išvis labai pasisekė – jo lofte anksčiau buvo spaustuvė, ir kai ji išsikraustė, liko krūvos darbui tinkamo popieriaus. 

Vida Press nuotr./Momentas iš Roberto Indianos darbų parodos Londone 2015-ųjų spalį
Vida Press nuotr./Roberto Indianos darbų parodos Londone 2015-ųjų spalį momentas

Tai, ką jis kūrė, buvo panašu į popartą. Andy Warholas net įžvelgė sau artimą sielą ir pakvietė vyrą filmuotis 1964 m. juostoje „Eat“. Robertas atsakingai pasiruošė: pripirko maisto, bet jo nelietė, badavo iki pat filmavimo, galvodamas, kad atsigriebs įjungus kamerą. Tačiau, motorui pradėjus burgzti, Andy jam įteikė vieną grybuką ir patarė jį kramtyti lėtai, nes kito nebus. „Andy buvo tikras šunsnukis“, – reziumuoja Indiana, pasakodamas apie savo kino karjerą. 

Vida Press nuotr./Roberto Indianos skulptūros-skaitmenys
Vida Press nuotr./Roberto Indianos skulptūros-skaitmenys

Beje, būtent tais laikais jis tapo Robertu Indiana. Dailininkas labai didžiavosi, kad sumanė atsikratyti standartinės pavardės ir sugalvojo tokį „originalų“ pakaitalą. Jis beveik neabejojo, kad naujasis vardas tapo jo karjeros garantu.

Iš tiesų ta karjera klostėsi įprastai – per draugus, kaimynus, per pažintis. Vienas jų, Rolfas Nelsonas, dirbdamas garsioje Marthos Jackson galerijoje asistentu, šeimininkei įsiūlė Roberto meną. Vėliau tas pats Nelsonas tapo Davido Andersono galerijos direktoriumi ir vėl nepamiršo draugo. O paskui sugalvojo jo tapybą „Amerikietiška svajonė“ parodyti Moderniojo meno muziejui, ir pastarasis „užkibo“...   

1964 m. Moderniojo meno muziejus paprašė dailininko sukurti kalėdinių atvirukų. Taip gimė „LOVE“ ir ji vėliau tapo skulptūra bei 8 centų vertės pašto ženklu – šis sukrovė Indianai nemenką turtą (parduota per 300 mln.).

„LOVE“ yra bene vienintelis kūrinys, su kuriuo tapatinamas menininko vardas, nors jo sąskaitoje daugybė skulptūrų ir tapybos darbų, kasmet rengiamos parodos.

„LOVE“ yra bene vienintelis kūrinys, su kuriuo tapatinamas menininko vardas, nors jo sąskaitoje daugybė skulptūrų ir tapybos darbų, kasmet rengiamos parodos. Tačiau nei skaičiai, nei ciklas „Amerikietiška svajonė“, nei politiniai Indianos opusai neužgožia karjeros pradžioje gimusio simbolio.

Kas nors krustelti gali nebent dabar, kai „LOVE“ sulaukė konkurencijos. Neseniai Barackas Obama pasiūlė dailininkui sukurti ženklą „HOPE“ – pirmoji „viltis“ pastatyta Denveryje.

Vida Press nuotr./Roberto Indianos skulptūra „Hope“ Niujorke
Vida Press nuotr./Roberto Indianos skulptūra „Hope“ Niujorke

Įdomu, kad meilę dosniai dalijantis Indiana niekada nebuvo vedęs. Jo šeima – katės, šunys, žąsys. Apie jų santykius su šeimininku ir vardus beveik galima būtų rašyti romaną. Tarkim, vieno danų veislės šuns vardas buvo Casso – nelabai mėgstamo Picasso garbei. Ir kas dieną, išvedęs augintinį į lauką, dailininkas su pasitenkinimu jį ragindavo: „Pee, Casso“ („Šlapinkis, Casso“).

Nūnai milijonierius gyvena mediniame XIX amžiaus name, kapstosi savo darže, rankioja vandenyno išmestas lentas ir ant jų tapo.

Turbūt nereikia sakyti, kad Niujorke Indiana nebūtų galėjęs auginti žąsų. Šis malonumas pasidarė prieinamas tik 1978 m., kai išsikraustė į Vainalheiveną, mažytį miestelį, esantį Lapių salose Meino valstijoje, turintį vos per tūkstantį gyventojų ir iš žemyno pasiekiamą keltu.

Vietos gyventojai, krabų gaudytojai, nekenčiantys ateivių, ilgai daužė dailininko langus, bet Indiana atlaikė. Nūnai milijonierius gyvena mediniame XIX amžiaus name, kapstosi savo darže, rankioja vandenyno išmestas lentas ir ant jų tapo. O kai koks nors žurnalistas ima stebėtis, kodėl maestro vengia Niujorko, Indiana nusišaipo: „Tai kad dabar ten labai brangios studijos, už 30 dolerių neberasiu.“

Vida Press nuotr./Momentas iš Roberto Indianos darbų parodos Londone 2015-ųjų spalį
Vida Press nuotr./Roberto Indianos darbų parodos Londone 2015-ųjų spalį momentas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Menas Meilė
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt