Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

S. Straukaitė: Galiu pasakyti, ar žmogus bus dizaineris, vien iš jo išvaizdos

Sandra Straukaitė
Vyginto Skaraičio nuotr. / Sandra Straukaitė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Paprastai, padarius skiepų injekciją, jokia infekcija negresia. Nebent – toje madoje, kurios dėsnius diktuoja Sandra Straukaitė. O tai, kad dizainerė viską daro gerai, rodo laikas, neatsitiktinai tapęs šiųmetės „Injekcijos“ tema.

Jei tau būtų 20 metų ir kas nors rengtų „Injekciją“, dalyvautum joje?

Man būtų įdomu. Studijų metais važinėdavau į Rygą, į Maskvą, Gruzijos avangardo mados festivalius. Lietuvoje irgi dalyvaudavau turbūt visur, kur tik kas nors vykdavo. Tais laikais jokių prizų negaudavome, nebent kokią taurę ar vazą. Betgi ne dėl to reikėjo tų konkursų. Man rūpėjo susitikti su savo amžininkais, pažiūrėti, ką daro kiti, ir parodyti, ką darau aš. Juk nesėdėsi studijoje užsidaręs ir nekursi pats sau.

Šių metų „Injekcijos“ tema – laikas. Užduosiu tau tavo pačios klausimą: „O kokį laiką rodo tavo laikrodis?“

Nežinau, kokį. Bet vis dar bandau strėlytes kiek pavaryti į priekį.

O juk dabar visa mada orientuojasi į vintažą. Tik jūs konkurse dažniausiai atrenkate tuos, kurie nesidairo į praeitį.

Dizaineriai gali daryti, ką nori, nediktuojame jiems. Pavyzdžiui, Tomas Bara perdirba senus daiktus, kuria tvarią madą, tokia jo koncepcija. Aišku, mes vertiname tuos, kurie yra originalūs, geba kurti, o ne interpretuoja žinomus dalykus. Dabar madoje labai daug stilizavimo, o mes vis dar ieškome konceptualiai mąstančių žmonių, nes tik jie stumia madą į priekį...

Kai pradėjau kurti oversized drabužius, net nežinojau, kodėl tai darau. Man tiesiog nusibodo matuoti dydžius. Ir pagalvojau: kodėl turiu taikytis prie kiekvieno – jo S, M ar XL? Reikia padaryti taip, kad rūbas tiktų visiems, vadinasi, jis turi būti per didelis. O už poros sezonų visi ėmė siūti oversized. Arba kitoje kolekcijoje sugalvojau kurti vienodus drabužius vyrams ir moterims: kolekciją demonstravo vyrai, bet nusilenkti išėjo mergaitės, vilkėdamos tai, ką vilkėjo jie... Koncepcijas kuria dizaineriai, o paskui jos pereina į gyvenimą.

Gali palyginti dabartinį jaunimą su savo karta?

Matau daug jaunų žmonių, bet labai mažai – asmenybių. Gal juos reikia išlukštenti, iškrapštyti?

Matau daug jaunų žmonių, bet labai mažai – asmenybių. Gal juos reikia išlukštenti, iškrapštyti? Nes jaunimas dažniausiai yra anemiškas, užsisklendęs, pasislėpęs tarp kompiuterių ir telefonų. Kai žmonių paprašai į „Injekciją“ ateiti apsirengus taip, kad save reprezentuotų, jie net nesupranta, ko tu nori, – nesuvokia, kam reikia ką nors daryti specialiai. Ta karta koncentruojasi į visai kitus dalykus... O aš ieškau įdomesnių asmenybių. Galiu pasakyti, ar žmogus bus dizaineris, vien iš jo išvaizdos, man net nereikia matyti, kaip jis dirba. Nes kūrėjas turi transliuoti tai, ką jis daro, kokia jo filosofija. Ir jei kas nors yra nelabai tvarkingas ar abejingas savo išvaizdai, tai – irgi informacija.

Dizainerio charizma daug lemia?

Žinoma. Ir charakteris, ir įtaiga. Tarp sėkmės lydimų pasaulio dizainerių turbūt nerasi tylių pelyčių. Visi jie – labai įdomios asmenybės: Rei Kawakubo, Yohji Yamamoto, grojantis elektrine gitara, Karlas Lagerfeldas, sukūręs pats save, – jam labai svarbu, kaip jis atrodo, ką propaguoja. Net kukliosios Miuccios Prados plisuoti sijonai pasako, kad jai patinka vintažas, kad ji perdirba seną madą, vykusiai pritaiko šiai dienai.

Žiūrėdama į sūnų, jauti didelę distanciją tarp jo ir savęs?

Jie – visiškai kitokie. Bet aš esu tolerantiška ir suprantu, kad jie negali būti panašūs į mus. Kaip kad suprantu, jog vaikas niekada nebus toks, kokio tikiesi.

Būna, kad kreipiesi į jį pagalbos, patarimo?

Oi, dažnai. Parodau savo darbus, paklausiu, ar patinka, pasitikrinu. Skonį jis tai turi. O ir pasitikiu juo kaip jaunu žmogumi: sūnus geriau žino, kas įdomu jo kartai.

Kaip jis vertina tavo meną? Neklausia, kada surimtėsi, suaugsi?

Ne, lyg ir nekaltina, kad esu nerimta. Nors aš ir nekamantinėju vaiko, kaip jis vertina mano darbus.

Visi tavo kolegos išmoko gyventi.

Kiekvienas pasirenka, ko jam reikia. Kai kam patinka viską tvarkingai sudėlioti į lentynėles ir tyliai gyventi, o man patinka kiti dalykai. Dirbu taip, kad dar ir padėčiau kitiems – kad ir tam pačiam jaunimui. Man įdomu, koks jis, ką daro, kaip vystosi; įdomu atrasti naujų talentų, jiems pagelbėti. O ne tik džiaugtis, kokia aš faina.

„Mados infekcijoje“ likai vienintelė iš senbuvių. Dalyvauji joje, nes atlieki organizatorės pareigą, ar jauti tokį poreikį?

Nei man trūksta garbės, nei iš rūbų darau verslą, bet kur pabėgsi, jei kūryba yra tavo dalis, jei nemoki kitaip gyventi.

Kartais tikrai atrodo: „Ai, nebedarysiu kolekcijos, užtenka.“ Bet artėja tas laikas ir pradedi galvoti, kad vis tiek reikia dalyvauti. O ir noras atsiranda, nes turi, ką pasakyti. Tikrai būna abejonių, ar to reikia. Nei man trūksta garbės, nei iš rūbų darau verslą, bet kur pabėgsi, jei kūryba yra tavo dalis, jei nemoki kitaip gyventi.

Kas tavo klientūra, nes madinguose vakarėliuose Salasevičius populiaresnis už Straukaitę?

Daug užsieniečių, dažniausiai – menininkai ir šiaip drąsesni žmonės, kuriems svarbi saviraiška. Lietuvoje – kūrybinių profesijų atstovai. Jų darbas nereikalauja aprangos kodų, jie nebijo būti originalūs.

Jie įperka Sandros Straukaitės paltą ar kelnes?

Žinoma! Esu pigi. Mano rūbai nėra tiražuojami, dažniausiai – vienetiniai, todėl galėčiau sakyti, kad jie labai brangūs, ekskliuzyviniai. Jų kaina tikrai galėtų būti kita. Bet kartais tuos rūbus išvis atiduodu už savikainą, net savo darbo neįskaičiuoju.

Kodėl esi tokia nepraktiška?

Man drabužiai svarbūs kaip saviraiška ir man patinka, kad juos nešioja. O kad būtų iš ko gyventi, susirandu kitų veiklų, pavyzdžiui, kuriu teatro kostiumus. Aišku, kalta ir Lietuvos mados industrija, kuri niekur nejuda. Bet iš esmės didžiausia problema – mažai vartotojų. Žmonės apsiriboja marškinėliais ir džemperiais.

Jei norėtum ateities kartoms palikti žinutę, kas buvo Sandra Straukaitė, kokius daiktus parinktum?

Aš – minimalistė, todėl geriausia būtų išvis nieko nesirinkti... Gal tai būtų kepurė: jaučiu kepurėms kažkokią nepaaiškinamą silpnybę, jos – mano fetišas. Būtinai – paltas ir batai. Lėktuvo bilietas... Kvepalai. Manau, kad visos žmogaus juslės yra stipriai susijusios, o ir mano nosis labai jautri. Kartais net piktinuosi, kodėl aš viena užuodžiu, o kiti – ne.

Madoje esi amžina maištininkė. O gyvenime? Ar žinai, kas yra romantika, sentimentai?

Man atrodo, visi tai žino. Aš – ne išimtis. Bet nemėgstu kalbėti apie save, viešinti to, kas asmeniška.

Daugumai tik tai ir įdomu.

Man ir pačiai patinka domėtis kitų gyvenimais, nes jie daug ką paaiškina: kas formuoja žmogų, kodėl jis kuria taip, o ne kitaip. Bet gal tos biografijos tampa įdomios tik tada, kai viskas jau praeityje ir tu gali matyti visumą. Vis tiek, kiekvieno gyvenimas yra visuma, o ne fragmentai.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt