Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sakurako: kad kuo nors galėtum tapti, turi pradėti nuo nieko

Sakurako
Jono Staselio nuotr. / Sakurako
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Dabar ji – Paryžiuje reziduojanti performansų kūrėja ir japonų šiuolaikinio šokio – buto – atlikėja Sakurako. Seni bičiuliai ją pažinojo kaip politikos bei verslo temomis rašančią žurnalistę Ingą Cholmogorovą. Tie, kas sutiko gyvenančią Amsterdame, bendravo ir su finansų analitike, ir su meno akademijos studente. Tiek įvairiausių kaukių savo gyvenime pasimatavo Inga, kol atsidūrė scenoje, nusiplėšusi jas visas iki vienos.

– Kaip žurnalistė Inga Cholmogorova tapo menininke Sakurako?

– Kelias buvo painus, ilgas ir labai išsišakojęs. Dar vaikystėje visiems atrodė aišku, kas iš manęs bus ir ko nebus, t. y. normalaus žmogaus, turinčio normalių pajamų ir darbą. To bijodami tėvai neleido lankyti M. K. Čiurlionio menų mokyklos, nes juk ir taip artistė! Ėjau į paprastą mokyklą ir nors jaučiau žiaurų nuobodulį, kažkokiu stebuklingu būdu sugebėdavau dalyvauti ir fizikos, ir literatūros olimpiadose. Kai atėjo laikas kur nors stoti, žinojau, kad be pasirengimo į Dailės akademiją įstoti nepavyks, o visa kita atrodė ne taip svarbu. Įdomiau buvo toliau mokytis mąstyti, skaityti knygas, diskutuoti, vaikščioti į koncertus ir gerti alų su draugais. Pabandžiau žurnalistiką, nes susidomėjau, ko ten moko, anksti pradėjau dirbti. Ir dėl pinigų, ir šiaip norėjosi ne tik per paskaitas klausytis apie rašymą – pačiai mėginti. Taip atsidūriau laikraščio „Respublika“ redakcijoje ir ėmiau lakstyti į parlamentą, nors pradėjusi studijas buvau visiems garsiai pareiškusi, kad tikrai nerašysiu apie politiką ir ekonomiką, nes man rūpi menas ir muzika. Antras darbas buvo laikraštyje „Verslo žinios“ – ten, neturėdama žalio supratimo apie finansus, po kurio laiko tapau specialiąja korespondente, rengiančia reportažus apie... bankus. Nors puikiai sekėsi, nusibodo.

Tiriamoji žurnalistika man visada buvo įdomi, mėgau kapstytis po visokias temas, kol parūpo išsiaiškinti, kas kuo pas mus manipuliuoja, kokie viso to mechanizmai, kas slypi kitoje pačios spaudos medalio pusėje. Tad susiruošiau studijuoti multikultūrinės komunikacijos magistro VU, paskui – Amsterdamo universitete. Važiavau ten pusmečiui, turėdama tik vieną lagaminą, vėliau terminą pratęsiau iki metų, nes rašiau magistro darbą apie komunikaciją kaip vieną iš trijų pagrindinių strateginių kompanijų funkcijų.

– Baigusi tokius mokslus galėjote pretenduoti į rimtas pareigas, pavyzdžiui, kokiame nors banke?

– Taip ir buvo. Kai apsigyniau darbą, viename žinomiausių Olandijos bankų ABN AMRO man pasiūlė dirbti tarptautinės komunikacijos srityje. Pasisodindavau penkiasdešimtmečius vadybininkus ir, pati būdama vos dvidešimt kelerių, aiškindavau elementarius dalykus apie komunikaciją. Kaip ką tik baigusiai studentei, man mokėjo nedaug, bet atlikti praktiką viename pagrindinių bankų atrodė labai prestižiška. Tik jau po pusmečio supratau, kad tas darbas ne man. Labai nuobodus.

Jono Staselio nuotr./Sakurako
Jono Staselio nuotr./Sakurako ir Philas

– Bet į Lietuvą negrįžote?

– Taip atsitiko, kad šiek tiek užstrigau Olandijoje, nes tuometinis mano boyfriendas iš Londono persikėlė į Amsterdamą: teko ir man ten užsilaikyti. Kadangi reikėjo iš ko nors gyventi, kurį laiką vienoje kompanijoje dirbau finansų analitike. Buvau atsakinga už kreditus Rusijoje ir Rytų Europoje, pasirašinėdavau ataskaitas dėl milijoninių kredito linijų suteikimo arba nesuteikimo kompanijoms.

– Ir joks boyfriendas tuo metu nelaukė Vilniuje?
– Ne, išsiskyrėme prieš man išvažiuojant į Amsterdamą. Visi mano vaikinai Lietuvoje buvo menininkai, nes aš ir pati visą laiką lygia greta su savo darbais ir studijomis kūriau meną.

– O ką konkrečiai? Grįždavote po darbo namo ir...

– ...jeigu nesmigdavau miegoti (nes taip irgi būdavo), rengdavau fotosesijas arba savaitgaliais ruošdavausi fotografijos parodoms. Galiausiai atėjo laikas pasirinkti, nes kol buvau jauna, turėjau energijos joti ant dviejų žirgų iškart, bet paskui pradėjau vakarais kritinėti. Būdavo, atidirbi savaitę (tiksliau – keturias darbo dienas), savaitgalį ruošiesi parodai, dalyvauji atidaryme, tada vėl į darbą. Galiausiai nusprendžiau: užteks. Visiems ir sau parodžiau, ką sugebu, o dabar galiu užsiimti tuo, kuo iš tikrųjų visą gyvenimą ir turėjau užsiimti.

– Nebuvo baisu viską mesti ir išeiti į niekur?

Ateitis dėl finansų ir pasisekimo – neaiški, dėl psichikos sutrikimų ir alkoholizmo – kiek aiškesnė...

– Aišku, labai baisu. Jaučiausi it kamikadzė, pasirašiusi mirties nuosprendį. Nes ateitis dėl finansų ir pasisekimo – neaiški, dėl psichikos sutrikimų ir alkoholizmo – kiek aiškesnė... Nors iš tikrųjų kurti meną – nuostabiausias darbas, koks tik gali būti. Darai, ką nori ir kas įdomu. O pripažinimas priklauso nuo daugelio priežasčių, kaip ir su juo ateinantys finansai. Ypač dabartiniais laikais, kai visi a la menininkai. Yra tokių žmonių, kurie turi savo darbus, laisvalaikiu užsiima menu ir patys linkę susimokėti už tai, kad galėtų kur nors pasirodyti. Bet kai tavo darbas ir yra menas, nėra lengva.

– O jeigu nusprendus tapti menininke po daugelio metų paaiškėja, kad niekam tavo menas neįdomus?

– Nežinau, kaip bus po „daugelio“ metų, bet dabar yra įdomus, nes mane kviečiasi, mano meną perka ar ateina žiūrėti ir aš iš to pragyvenu. Jeigu būčiau komerciškai sėkminga menininkė, tai turbūt važinėčiau jaguaru, ar ne? Tačiau darau, ką galiu, kas man įdomu, ir tik tai, ką pati noriu daryti. O tai šiais laikais didžiulė privilegija. Kasdien mokausi, tobulėju, keičiuosi – taip ir išeina tokia niekada nesibaigianti istorija. Vis abejoji, vis susirenki save iš paskutinių jėgų, kad ką nors parodytum, ir jeigu koks kritikas retkarčiais ką blogo pasako, labai skauda, nes dvasiškai apsinuogini prieš publiką ir atskleidi tai, kas tavo viduje.

– Tokiais momentais neaplanko mintys, kad „geriau jau aš būčiau banke dirbusi“?

– Kai valgyti nelabai turi ką, tada tikrai ateina mintis „kodėl?“ Kaip Neo iš „Matricos“ – kodėl paėmiau raudoną, o ne mėlyną piliulę? Iš kitos pusės, visada galiu susirasti „normalų darbą“, tad tikrai nesigailiu, nes tai įdomiausias dalykas gyvenime, kokį tik esu dariusi. Žurnalistikoje net ir būdama idealistė mačiau, kad visiško objektyvumo nepasieksiu. Nesvarbu, kad rašiau nuoširdžiai, vis tiek žinojau apie įtakas, kas su kuo golfą žaidžia ir kaip viskas yra sutariama. O dabar esu pati sau šeimininkė, niekas manęs neatleis, visada galiu toliau kastis prie tiesos. Meno sferoje irgi būna įvairių žaidimų. Kartais norima, kad tu būtum toks, o ne kitoks, nes tave reikia reklamuoti. Visur vyksta manipuliacijų, egzistuoja savos taisyklės – pats turi nuspręsti, ar dalyvausi tame dėl šlovės, karjeros, pinigų arba dar ko nors, ko trūksta tavo ambicijoms patenkinti. Tada tenka laviruoti. Kol kas man sekasi, nes pati sprendžiu, ką darau, ko nedarau ir kiek laiko tuo užsiimsiu.

– Ką būtent šiuo metu kuriate?

– Įvairius dalykus, bet daugiausia – gyvą performansą, balansuojantį tarp meno, šokio ir teatro. Pradėjau nuo instaliacijų ir fotografijų, studijavau skulptūrą, nes man patinka dirbti su materijomis: mėgstamiausia buvo ir yra stiklas.

– Ir esate įvaldžiusi skulptorės amatą? Nulipdytumėte klasikinę Apolono skulptūrą?

Na, jei pasistengčiau, kodėl gi ne. Nors iš tiesų aš baigusi konceptualistiką, esu ne amatininkė, o menininkė konceptualistė. Kai atėjo laikas pasirinkti, įstojau į Gerrito Rietveldo akademiją ir turėdama žurnalistikos bakalauro bei komunikacijos magistro išsilavinimus vėl tapau dieninio skyriaus dailės studente. Mokiausi piešimo, tapybos, skulptūros, performansų bei instaliacijų meno. Bet svarbiausias dalykas – akademija išmokė mąstyti konceptualiai. Amatą išmoksi, jei tau jo reikia konkrečiam projektui. Jei nusprendžiau kurti skulptūrą iš stiklo, turiu sugebėti tai daryti arba paprašyti meistro, kad atliktų darbus.

– Maniau, kad studijuojant meną pirmiausia reikia išmokti amatą ir tik tada kurti koncepcijas?

– Mus mokė mąstyti, argumentuoti, rašyti darbų pristatymus, aiškinti savo kūrybą, pritaikyti ją prie atitinkamos pasaulinės filosofijos. O amato galėjai mokytis tokio, kuris tau artimiausias. Jei nori piešti, tai piešk. Jei nori lipdyti iš molio skulptūras, mokykis to. Mokytojai kritikuodavo tavo koncepciją arba gebėjimą išreikšti konceptą, bet ne amato gebėjimus, nors tai irgi labai svarbu. Pamėginau įvairių dalykų, dirbau ir su viena medžiaga, ir su kita. Norėjosi atrasti savo arkliuką. Baigiau labai sėkmingai ir radau, kas tikrai yra mano. Specifinės erdvės instaliacijos ir intervencijos. Sukurti klasikinį objektą ir pastatyti jį ant pjedestalo man visiškai neįdomu. Vienas iš mano baigiamųjų darbų – visame pastate valgomaisiais dažais vandenį nudažiau mėlynai. Mūsų akademijoje keturias dienas, kol vyko paroda, vanduo buvo mėlynas.

– Mėlynas net iš čiaupo bėgo? Panašu į terorizmą...

– Tai visiškas teroristinis aktas, o dar po visų rugsėjo 11-osios įvykių! Galima sakyti, mano baigiamasis darbas buvo lobizmas ir koliojimasis su visais, kad galėčiau tą darbą įgyvendinti. Net mano mokytojas pasakė: „Žiauriai unikalus konceptas, gera idėja. Na, ką – daryk vizualizacijas, nes įgyvendinti neįmanoma.“ Neįmanoma? Ką gi, padarom! Ir po visko susidaužėm su juo taurėmis, prisipylę to mėlyno vandens. Su kitais studentais buvau atrinkta kitoje galerijoje paraleliai rodyti savo baigiamojo darbo – parodos koncepcija buvo „Kopija“. Bet kaip padaryti mėlyno iš čiaupų bėgančio vandens kopiją galerijos patalpose? Tad sugalvojau kurti savo pačios atkartojimą – klasikinį biustą iš ledo, t. y. sušaldyto mėlyno vandens. Kol vyko paroda, kiekvieną rytą galerijoje pastatydavau savo ledinę galvą, ji gražiai tirpdavo, o vakare likdavo tik mėlyno vandens bala.

– O kaip jūsų kūryboje atsirado japonų šokis – butas?

– Darydama instaliacijas, manipuliuodama erdvėmis kažkuriuo gyvenimo momentu pajutau būtinybę, kad tose erdvėse dalyvautų ir žmogaus kūnas. Po truputį atradau butą – japonų avangardinio šokio praktiką. Joje visi mano menai susiėjo į vieną: instaliacija virto scenografija, skulptūra – kostiumu; choreografija ir konceptas – tai spektaklio kūrimas, o dar šoku pati ir kartu su savo grupe „Re-United Now-Here“. Butas – šokis, atsiradęs po Antrojo pasaulinio karo ir laužantis visus kanonus. Jo estetika labai savita, jis neturi sąvokų „gražu“ ar „negražu“, nes viskas susipynę. Rodome ne tik žydėjimą, bet ir vytimą, mirtį, neįgalumą, todėl šio šokio specifika ne visiems priimtina.

Jono Staselio nuotr./Sakurako
Jono Staselio nuotr./Sakurako su vyru

– Ar plaukus nusikirpote, kad galėtumėte šokti butą?

Kad kuo nors galėtum tapti – ne vaidinti! – turi pradėti nuo nieko. Imti piešti ant tuščios drobės.

– Visiškai ne. Visada kirpdavausi trumpai. Pamenu, dar senais laikais Amsterdamo akademijoje priėjo vienas pažįstamas ir paklausė: „Gal tu buto šokėja?“ Kokia? Bu.. – ką? Aš ne šokėja – aš menininkė konceptualistė! Dabar iš manęs jis dėl to juokiasi. Su plaukais ar be plaukų – jokio skirtumo. Scenoje mums svarbu neutralumas. Jei žmogus dėvi kokį nors rūbą, papuošalų, turi šukuoseną, apie jį galima susidaryti tam tikrą įspūdį. Jei nėra nei plaukų, nei antakių, nei rūbų, o kūnas visas baltas, nekyla jokių asociacijų. Tavo uždavinys, kaip šokėjui, tapti kiek įmanoma neutralesniam, „palikti“ užkulisiuose savo amžių, lytį, socialinį statusą, išsilavinimą, būti čia ir dabar – tiesiog kūnu. Kad kuo nors galėtum tapti – ne vaidinti! – turi pradėti nuo nieko. Imti piešti ant tuščios drobės.

– Scenoje dažnai pasirodote su dabartiniu savo gyvenimo partneriu, Prancūzijoje žinomu kompozitoriumi ir atlikėju, grupės „Von Magnet“ įkūrėju Philu Vonu. Ar egzistuoja koks nors stabilumas jūsų asmeniniame gyvenime?

– Neseniai visai netikėtai susižadėjau – su Philu nusprendėme būti kartu. Drauge dirbame, turime bendrą spektaklį duetą „Not A Love Story“, kuriame susipynęs mano buto ir jo atliekamas avangardinis flamenko šokiai, elektroninė muzika ir vaizdo instaliacijos. Visai įdomus spektaklis, jį labai norėčiau atvežti ir į Lietuvą.

– Philui – 55-eri. Ar jis yra turėjęs šeimą, vaikų?

– Kažkada turėjo, tačiau aš jį sutikau, kai buvo išsiskyręs. Philas turi suaugusią dukrą, ji gyvena Meksikoje.

– O jūs esate kada nors patyrusi, kas yra santuoka?

– Ne, man čia bus pirmas kartas, nors gyvenau kartu net aštuonerius metus su vienu partneriu. Neseniai su Philu persikėlėme iš vieno buto į kitą, didesnį, susitvarkėme – tada jis ir uždavė tą esminį klausimą.

– Vaikų jūsų gyvenimo planuose niekada nebuvo?

– Kad taip susiklostė – visada turėdavau kitų prioritetų. Kai man buvo vos per 20, vaikai ir šeima atrodė didžiulė paslaptis, nes norėjau daug mokytis, dirbti, veikti. Vėliau – irgi panašiai. Nieko specialiai nedariau, ėjau ten, kur likimas vedė. Užtat dabar viskas susipynę: ir kūryba, ir gyvenimas. Mes su Philu abu menininkai, abu nepastovūs, bet mėginame kažkaip balansuoti. Dar metus gyvensime Paryžiuje: čia turime įsipareigojimų, o paskui spręsime, kur toliau. Važiuosime ten, kur yra ką veikti ir kur įdomu.

Temos Šokis, Menas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt