Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Skirtingi ir panašūs – Algirdas Barniškis ir Vaida Venckutė: „Pas mus juk viskas kitaip“

Algirdas Barniškis-Blėka ir Vaida Venckutė
Tomo Kaunecko/žurnalas „Laima“ nuotr. / Algirdas Barniškis-Blėka ir Vaida Venckutė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Prieš penkerius metus vieno dienraščio straipsnio antraštė skelbė, kad jis nė neketina pirštis savo mylimajai, tačiau dabar jau faktas: muzikos festivalių prodiuseris Algirdas Barniškis-Blėka ir makiažo meistrė, grožio ir estetikos namų „WonderTime“ įkūrėja Vaida Venckutė po 15 metų gyvenimo kartu susituokė.

Pačiame viduržiemyje... Ir tai užminė daugybę mįslių aplinkiniams, turbūt nebesitikėjusiems jokių permainų šios, tokių skirtingų žmonių, poros gyvenime. Vaida mįslingai šypsosi, Algirdas kažko ieško kavinės lubose, paskui abu susižvalgo, nusijuokia ir Vaida dar paslaptingiau pasako: „Tiesiog drauge pradedame naują gyvenimo etapą, apie kurį vieni žino, kiti – ne, bet dar anksti apie tai kalbėti. Ir – ne, aš ne nėščia.“ Algirdas tiesia ranką prie puodelio, bet švelniai paliečia jos ranką. „Eikit sau, – pagalvoju. – Čia scena kaip iš Valentino dienos filmų. Tuoj nuo lubų pradės kristi balionai su širdelėmis ir suskambės arfos...“ Bet Algirdas greitai ištraukia mus iš to gražaus atviruko, pradėdamas pasakoti, kokį įspūdį jam padarė Vaida, kai jie ką tik susipažino.

– Algirdas: Ne taip jau lengva man buvo ją prisivilioti. Teko pavargti. Daug šokolado sumaitinti... Turbūt nutarė kažkada mane išmėginti iki galo. Vaida tokia: jai visada kas nors nukrinta, ji būtinai kuo nors apsilieja ir jai amžinai kas nors įvyksta. Ir man žavu, kad ji to nesureikšmina.

– Vaida: Santykių pradžioje turėjome gerą tarpininkę – dainininkę Rositą Čivilytę. Ji mus ir supažindino, o paskui nuostabiai atliko piršlės vaidmenį.

– Algirdas: Vaida – kitokia, išsiskiria iš visų, ir todėl mes ilgai kartu. Antverpene gyvenanti draugė šiandien atsiuntė atviruką: jame senukai juokais mušasi pagalvėmis. Ir parašė: „Jūs esat tokie. Jūs – kitokie.“

– Vaida: Pameni, kai netrukus po pažinties susitarėme mauti į Nidą? Aš važiavau iš Vilniaus autobusu, o tu atvažiavai į Klaipėdą manęs pasitikti iš Varnių, iš „Bliuzo naktų“.

– Algirdas: Išlipo visa apsiliejusi šokoladu. Ledus valgė. Ir man buvo faina, kad jai visiškai dzin, ką žmonės pamanys. O paskui važiavom pirkti man šortų ir marškinėlių, nes atšilo oras, ir Vaida kažkaip sugebėjo klijais mane aptaškyt. Tie klijai mus ir suklijavo turbūt.

– Vaida, esate sakiusi, kad Algirdas iš tų, ypatingų, vyrų. Kuo jis kitoks?

– Vaida: Na, jis toks... vilkas. Ištikimas vilkas. Pripažinkim – tokių reta.

– Algirdas: Geras tai jau geras...

– Vaida: Iškart užuodžiau tas jo savybes, kurios ateityje bus naudingos. Rūpestingas, atsidavęs, patikimas.

– Algirdas: Gal apie ką nors blogesnio pašnekam?

– Muzikantai – bohemiški žmonės. Turbūt Vaida šiek tiek perdeda.

– Vaida: Taigi jis jau iki manęs išgyveno tą savo bohemą, išsilakstė. Dar ir kaip! Gavau jau nugludintą, aprimusį, išsidūkusį...

– O gal jam kitaip atrodė?

Algirdas: „Man nepatinka viskas, kas esą priimta, nugludinta ir sušukuota. Visada norisi dūkti – ir dabar. Bet ne dviejų žmonių santykių atžvilgiu.“

– Algirdas: Man visada norisi dūkti – ir dabar. Bet ne dviejų žmonių santykių atžvilgiu. Man nepatinka viskas, kas esą priimta, kas tvarkinga, nugludinta ir sušukuota: kostiumai, švarkai, kaklaraiščiai, tas apsimestinis ramumas ir rimtumas.

– Vaida: Jis gi gyvenimo neformalas. Jam reikia įspūdžių.

– Algirdas: Gyvenimas turi būti aktyvus, man neįdomu vaidinti sėslų pilietį ir dėtis, kad jau atėjo laikas būti rimtam.

– Vaida, kažkada tekėjote 18-os. Numanau, kad tai buvo kiek kitokios vestuvės. Ir šuniukas kaip dabar tikrai žiedų nenešė.

– Vaida: O, tai buvo be galo rimta! Balta suknia su šleifu, jaunosios puokštė... Dabar viskas buvo kitaip.

– Algirdas: Vaida, aš tave nuo bet kokio rimtumo išvadavau dar tada, kai tik pradėjom draugauti!

– Vaida: Atsibudęs kitą rytą po vestuvių Algirdas pasakė: „Žinai, norėčiau tuoktis dar kartą!“ Per šventę viena mūsų draugė susirūpino: kaip čia dabar namie nakvosim – reikia mums viešbutyje kambarį užsakyti. Užsakė. O aš taip norėjau namo... Man viešbutis siejasi tik su kelionėmis. Mūsų namuose remontas, laikinai įsikraustėm į mano sūnaus Manto butą. Tai ką – pasiūlėm jam važiuoti į viešbutį, o mes likom.

– Algirdas: Vestuvės man patiko. Tikrai dar pakartočiau!

– Vaida: Kurgi ne – nesiženijo šitiek metų... O aš vestuvėse bent prisišokau – nebuvau su Blėka šokusi 15 metų! Paskui iš to džiaugsmo atleidau jam net tai, kad į povestuvinę kelionę be manęs išvažiavo, nes jaunikiui draugas padovanojo bilietą į Kopenhagą, o jaunoji liko laukt prie langelio.

– Algirdas: Pas mus juk viskas kitaip. Mano net bernvakaris buvo po vestuvių. O vestuvės man tiesiog žiauriai patiko. Susirinko sava chebra. Pridarė krūvą siurprizų. Ir tos ponios valstybės tarnautojos Santuokų rūmuose, mačiau, vos tramdė juoką, pamačiusios mūsų būrį su šuniu. Paskui, po ceremonijos, viena tyliai pasakė: „Gerai nustebinot!“ Manau, kiekvienas žmogus yra savaip nutrūkęs, tik vieni nenori to parodyti, kitiems pareigos neleidžia...

– Vaida: Aš nesuprantu kitose šeimose įprastų klausimų: „Kada grįši? Kur išeini?“ Tai asmenybės varžymas. Aš jo nekontroliuoju, bet jis mane – norėtų...

Tomo Kaunecko/žurnalas „Laima“ nuotr./Algirdas Barniškis-Blėka ir Vaida Venckutė
Tomo Kaunecko/žurnalas „Laima“ nuotr./Algirdas Barniškis-Blėka ir Vaida Venckutė

– O Santuokų rūmuose dar išlikęs toks paprotys, kai jaunikis ir nuotaka prieš ceremoniją eina į skirtingus kambarius pamąstyti (gal apsigalvos...)?

– Algirdas: Man siūlė. Aš tyliai pamaniau, kad turėjau progų 15 metų pagalvot... Ne, sakiau, gal su draugais pasikalbėsiu.

– Bet, Algirdai, ilgai galvojote...

– Vaida: Kai pradėjom kartu gyventi, po kokio pusmečio jis ėmė kalbėti užuominomis, kad „reikia kažką daryt“. Tada pajuokavau: „Prašau man pirštis normaliai, kaip dera, ant kelių.“ O pati pagalvojau, kad nebesiveržiu tekėti. Juk jau buvau ištekėjusi ir išsiskyrusi. Ir štai gyvenom paskui daug metų.

– Algirdas: Man nepatiko tos sugalvotos taisyklės – visi tie rankos prašymai parklupus. Man turi būti rokenrolas!

– Vaida, visą gyvenimą ką nors auginote, kuo nors rūpinotės: kažkada – už save aštuoneriais metais jaunesnį brolį, paskui labai jauna susilaukėte sūnaus Manto...

– Vaida: Aha, aš augintoja. Bet man irgi norisi, kad manimi kas nors rūpintųsi. Gyvendama su Algirdu jaučiu tarsi sieną už nugaros. Tai – svarbiausia.

– Rūpiniesi benamiais šunimis, remi vargstančius pagyvenusius žmones. Tokia veikla dažnai užsiima moterys – vyrai rečiau į ją įsitraukia. Algirdas neprotestavo?

– Vaida: Negalėčiau gyventi su žmogumi, kuriam visa tai būtų absoliučiai svetima.

– Algirdas: Aišku, Vaidos veikla įsiliejo ir į mano gyvenimą. Vien muzikos festivaliuose, kuriuos organizuoju, vyksta neįgaliųjų tinklinio varžybos, būna įvairių beglobių gyvūnų rėmimo akcijų.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Algirdas Barniškis-Blėka
Luko Balandžio / 15min nuotr./Algirdas Barniškis-Blėka

– Vaida: Kai manęs klausia, kodėl tai darau, pagalvoju, kad visą gyvenimą man pasitaikydavo situacijų, kuriose pajusdavau kitų skausmą. Mano darželyje buvo mergaitė, turinti judėjimo negalią, – matydavau, kaip jai sunku vaikščioti. Mokykloje buvo tyčiojamasi iš vargingesnių šeimų vaikų. Ir pati ilgai teturėjau vieną sijoną, nes mane su broliu mama augino viena, jai nebuvo lengva. Tada ta neteisybė labiausiai ir palietė: vieni vaikai buvo išdidūs ir viskuo aprūpinti, kiti – susigūžę, negalintys jiems prilygti. Vėliau irgi negalėdavau tos neteisybės nepastebėti ir nepadėti. Kartais jaučiuosi, lyg turėčiau kažkokį gyvenimišką etatą, kurio nė nemoku įvardyti. Čia net ne darbas, o būtinybė: gyvenimas tau davė sveikatos, padėjo išlipti iš balos, tai kaip nesidalyt?

– Žmonės užjaučia, pagaili, na, paremia šiek tiek prieš Kalėdas, bet neįsipareigoja.

– Vaida: Suprantu tuos, kurie negali remti dažniau. Prieš šventes ne retas tai daro, bet tos Kalėdos galėtų trukti visus metus. Taip, dalijimasis nieko nekainuoja, tik reikia dažniau apsidairyt, kam tos pagalbos reikia. Jei negalime padėti patys, galime padėti surasti kitų, padedančių. Pavyzdžiui, sutiktai vargingai gyvenančiai pagyvenusiai poniai pasakyti, jog kreiptųsi pagalbos kad ir į Maltos ordino savanorius. Prieš porą metų vieną karštą vasaros dieną ėjau gatve ir pamačiau prie namo sienos prisišliejusią močiutę; pakalbinau, ji pradėjo verkti; pasakiau, kad bet kada užeitų pas mane į studiją: gaus atsigerti ir pavalgyti. Po poros dienų ji užėjo, atnešiau jai pietus, pasišnekėjom ir parašiau apie jos atvejį feisbuke. Net nesitikėjau, kad atsilieps tiek žmonių ir pasiūlys tiek pagalbos: Juzefai žmonės paaukojo televizorių, šaldytuviuką, pridėjome prie pensijos. Gerų žmonių buvo daug, tad feisbuke įkūriau Bendraminčių grupę – padėti ir dalytis, taigi ir toliau savanoriaujame.

– Algirdas: Turbūt daugumos mūsų gyvenime atsiranda žmonių, kuriems galėtume padėti, bet dažnai į tai nesigiliname. Yra daug tokių, nekreipiančių dėmesio į svetimą skausmą, tarsi užsigrūdinusių. O Vaida pastebi, kas neteisinga. Manau, kad pro tą močiutę tą dieną praėjo šimtai žmonių, tik niekas jos nepakalbino.

– Algirdai, o kaip Vaida žiūrėjo į roko muziką?

– Algirdas: Oi... Ji turėjo toookių kompaktų, kad...

– Vaida: Bet jie buvo dovanoti.

– Algirdas: Pradėjau ją traukti prie kitokių muzikinių vertybių nuo džiazo. Vis padovanodavau geros muzikos...

– Vaida: O dabar abu su Mantu išugdė tokį muzikinį jautrumą, kad nebegaliu net dirbti, kai groja bet kokia muzika. Erzina nevykusiai parinkta muzika kavinėse, restoranuose – ji apsunkina bendravimą.

– Algirdas: Su Mantu mes draugai. Su juo, o ne su Vaida praleidžiu daugiausia laiko: kartu dirbam, kartu pietaujam, kartu skraidom į kitas šalis darbo reikalais. Tik slidinėjam jau trise – pirmą kartą Italijos kalnuose Vaida verkė, vartėsi sniege ir šaukėsi visų šventųjų pagalbos, bet užtat išmoko.

– Girdėjau, kad lankotės ir vaikų globos namuose?

Vaida: „Vaikų globos namai – dabar mūsų antrieji namai. Kitas pasaulis, labai besiskiriantis nuo to, kuriame sukamės. Ir jis taip nuleidžia ant žemės...“

– Vaida: Vieną praėjusio pavasario vakarą bičiulė parašė, kad guli su vaiku ligoninėje, o gretimoje palatoje – vienuolikos mėnesių mergytė iš globos namų, kurią, kiek gali, lanko tų namų darbuotojai ir medikai, bet guli ji viena, nes vis vien trūksta personalo. Tiesiog užmušė ligoninės slaugytojos frazė: „Negalime jos imti ant rankų, nes pripras.“ Juk tai žmogus, mažas, sergantis, juk jam tai gyvybiškai svarbu... Ką jau kalbėti apie vaiko raidą, kai su juo nebendraujama, kai jis nepriglaudžiamas. Sekmadienį apie tai sužinojau, o pirmadienį nuvažiavau pas tą mergaitę. Ėmiau ją lankyti ligoninėje, paskui – globos namuose. Būdavo, grįžtu namo ištikta šoko, su niekuo nekalbu, nes beprotiškai skauda sielą. Negalėjau tiesiog imti ir nebevažiuoti... Nieko panašaus iki tol nebuvau išgyvenusi, tą didžiulį emocinį sukrėtimą man net buvo sunku išreikšti žodžiais Algirdui ir Mantui. Vėliau pradėjom ten važinėti kartu. Savanorystę su Bendraminčiais, su gerąja globos namų direktore ir personalu vadinu gyvybių gelbėjimu, nes vaikams ten reikia bendravimo: taip tobulėja jų intelektas, spartėja raida. Tad visus kviečiu jungtis prie mūsų.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Vaida Venckutė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Vaida Venckutė

– Algirdas: Ne daiktų jiems reikia, o žmonių.

– Vaida: Auklėtojos rūpinasi vaikais, bet jų mažai, o vaikų daug.

– Algirdas: Jei vienam duosi daugiau dėmesio, kiti bus nuskriausti.

– Vaida: Ten dabar mūsų antrieji namai. Kitas gyvenimas, kitas pasaulis, labai besiskiriantis nuo to, kuriame sukamės. Ir jis taip nuleidžia ant žemės... Tik taip suvoki, kokie likimai yra įvairūs, nes skirtumas tarp sužaloto „jų“ ir saugaus „mūsų“ gyvenimo – neišmatuojamas. Absoliučiai.

– Vaida – vegetarė, Algirdas – visavalgis. Konfliktų nekyla?

– Vaida: Kiekvienas renkamės, kaip gyventi. Tik štai mąstau, kad draugų juk nevalgom... O gyvūnai – mūsų draugai. Į vestuves prašiau sveikintojų neiti su kailiniais – kartais verta susimąstyti, kokia tai pramonė ir kokiais skausmo keliais tie kailiukai atsiduria ponių kailiniuose... Žaviuosi pasaulinio garso dizaineriais, kurie kailinius vertina taip: „Out of fashion.“ Norint šiltai apsirengti, tikrai galima rasti pakaitalų – kaip ir apavo nebūtinai iš natūralios odos.

– Algirdas: Aš ne už kraštinumus, o už tai, kad gyvenime reikia visko paragauti.

(Čia jie trumpai ir audringai pasiginčija – aut.)

– Ar niekada jums nekilo minčių pasukti skirtingais keliais?

– Vaida: Pernai apie tai galvojau. Maniau – viskas: savo nugyvenom, viską vienas kitam pasakėm. Tačiau jis manęs nė už ką nepaleido!

– Algirdas: Aš gi ištikimas, prieraišus. Būna – žmonės susipyksta. Bet paskui susitaiko.

– Vaida: Aha, ir iki vedybų, pasirodo...

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt