Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Šunsnukis, atradęs laimės paslaptį

Alex Monaco
Asmeninio archyvo nuotr. / Alex Monaco
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Lietuvoje ir Monake gyvenantis lietuviško bestselerio „Laimingi šunsnukiai“ autorius Alexas Monaco teigia, kad didžiausia laimė – tai laisvė nebijoti sakyti, ką nori. 37 metų interneto svetainių kūrėjas pradėjęs rašyti straipsnius ir knygas pajuto norą dalytis su visuomene savo paties atrasta gyvenimo išmintimi. Ir netruko sulaukti daugybės sekėjų.

Save vadinate ne tik šunsnukiu, verslininku, bet ir gyvenimo provokatoriumi. Kodėl?

Nes provokuoju savo tekstais ir nebijau iššūkių. Tarkim, matau problemą ir šoku į ją kaip į balą. Tai galioja kalbant ir apie verslą, ir apie kitus dalykus. Matau riziką, bet vis tiek šoku nebijodamas pralaimėti. Jeigu pasiryžai, mokėk priimti ir pralaimėjimą.

Kokiu būdu verslininkas iš Kauno Aleksandras Chudinskis tapo lietuviško bestselerio „Laimingi šunsnukiai“ autoriumi Alexu Monaco?

Kartą gavau iš Monako laišką, kurį parašė žmogus, sužavėtas mano darbų, – tuo metu jau daugiau nei šešerius metus dirbau su interneto svetainių dizainu. Iš pradžių parašė, paskui susiskambinome, vėliau ir susidraugavome. Užsakymą iš jo gavau po pusmečio, jis pasiūlė susitikti – taip atsidūriau Monake. Ten būdamas pamačiau daug įdomių dalykų, apie juos užsimaniau papasakoti lietuviams. Nusipirkau domeną Monaco.lt. Tada dar nemokėjau rašyti, patys pirmieji straipsniai man pačiam nepatiko. Esu perfekcionistas, daug dirbau ir po gero pusmečio nuoširdaus darbo pagaliau radau savo stilių. O tada supratau, kad jau galiu parašyti ir knygą.

O kas buvo jūsų pirmasis klientas toje turtingoje mažytėje valstybėje?

Viena geriausių meno galerijų „Monaco Fine Art Gallery“, pardavinėjanti paveikslus turtuoliams, – turėjau sukurti galerijos logotipą.

Asmeninio archyvo nuotr./Alex Monaco
Asmeninio archyvo nuotr./Alex Monaco

Kodėl galerija pasirinko jus? Tai atsitiktinė sėkmė ar tiesiog esate labai kietas?

Negalėčiau pasakyti, kad esu labai kietas, tačiau dirbu itin preciziškai. Jeigu ko nors imuosi, darau nuoširdžiai ir žmonės tai mato. Mane surado internetu. Įdomiausia, kad projektas, kurį užsakė, iš pirmo karto nepavyko – tada pasiūlė atvykti į Monaką išspręsti problemos. Galėjau atsisakyti, nevažiuoti, bet sutikau ir taip viskas įsisuko. Netrukus užsakovų pažįstami taip pat panoro mano paslaugų, į Monaką ėmiau važinėti dažniau.

Kuo jus taip nustebino toji šalis, kad net sugalvojote susikurti interneto svetainę ir pasidalyti įspūdžiais su visais?

Labai faina maža valstybė, joje nemažai turtuolių, tik dauguma jų nėra laimingi. Anksčiau įsivaizdavau, kad kai turi daug pinigų, viskas klostosi puikiai. Tačiau teko susipažinti su įdomiais oligarchais, kurie pinigų išvis neskaičiuoja ir gali daryti bet ką, o prašo specialistų sukurtų tokį įvaizdį, kad su jais norėtų bendrauti Monako princas. Įsivaizduojate: pinigų turi, o aukštesnio statuso asmenys vis tiek su tavimi nekalba.

To tik ir tetrūksta iki visiškos laimės?

Taip tik atrodo. Pašneki su vienu aukštu asmeniu, tada užsimanai kito, dar kito... Labai daug mačiau tokių atvejų.

Ar jus nustebino pirmosios knygos sėkmė Lietuvoje? O gal to ir tikėjotės?

Tai perkamiausia lietuviška motyvacinė knyga, pusę metų buvo pardavimo topų viršūnėje. Dar nė metai nepraėjo, o jau ketvirtą kartą kartojamas tiražas – nupirkta daugiau nei 13 tūkstančių egzempliorių. Nors to ir laukiau, vis tiek sunku patikėti, kad tai iš tiesų vyksta. Šią knygą rašiau dvejus metus. O nuo Naujųjų ėmiausi naujos – ji bus dar betarpiškesnė nei pirmoji ir, jaučiu, dar geresnė.

Kaip jūs pats apibendrintumėte, kokiam skaitytojui yra skirta knyga „Laimingi šunsnukiai“?

Gerbėjai žino, kad esu „becukris“, neglostau skaitytojų per galvytes.

Ji tiems, kas mėgsta tikrumą. Mano gerbėjai žino, kad esu „becukris“, neglostau skaitytojų per galvytes. Joje galima atpažinti save tam tikrose situacijose ir sužinoti, kad kai kuriuos dalykus savyje pakeisti yra labai lengva. Tai biografinis romanas, kuriame – tona motyvacijos. Antroje knygoje atskleisiu dar daugiau detalių apie save – kai kurių nežino net artimieji. Pavyzdžiui, kad vienu metu buvau nusikalstamoje grupuotėje. Papasakosiu, kam kažkada pasiryžau, kai labai norėjau turėti gitarą. Mažai kas tai padarytų. Tai bus dar vienas įrodymas, kad jei ko nors labai trokšti, gali pasiekti.

Nebijote, kad pasirodžius knygai jumis susidomės teisėsaugos institucijos?
Ne, nes tai nebuvo vagystė ar dar kas nors – tiesiog įvykis, apie kokį paprastai nesiryžtama viešai pasakoti. O dėl grupuotės, tai gavau užduotį atlikti vieną darbą, bet pasitraukiau jo nepadaręs. Kitaip tariant, žinau, ką reiškia įklimpti į š... Tikriausiai dėl to gerai suprantu žmones, kurie turi problemų. Nes aš ir pats viską pradėjau nuo nulio, kažkada visai neturėjau pinigų. Esu dirbęs ir kambarių tvarkytoju, ir padavėju.

Kokius mokslus esate baigęs?

Specialiai nekalbu nei apie mokslus, nei apie savo šeiminę padėtį. Mano tikslas – kad žmonės domėtųsi saviugda, o ne mano asmeniniu gyvenimu. Kita vertus, nėra ir ko slėpti. Aš turiu viską, ko nori dauguma žmonių. O mokslų dar nebaigiau. Jie tęsiasi nuolat.

Apie asmeninį gyvenimą klausiu jūsų vien todėl, kad jeigu, tarkim, saviugdos, asmeninio tobulėjimo, gebėjimo tapti laimingam mokantis žmogus pats yra vienišas ir nelaimingas, tai rodo, kad jo kitiems siūlomi receptai neveikia...

Asmeninė laimė nėra pagrindinis žmogaus tikslas. Yra daug aukštesnių siekių. Bet jei kalbame apie standartines, išreklamuotas visuomenės vertybes, su jomis daug problemų neturiu. Kitaip tariant, nesu vienišas.

Tačiau žiedo ant rankos nenešiojate...

Taip. Ir savo feisbuko nuotraukose specialiai akcentuoju vienatvę. Mes visi esame vieniši, bet kartu turime mažiausiai vieną draugą – gyvenimą.

Sokrato mėgstamas posakis buvo „žinau, kad nieko nežinau“. Jūsų straipsniai internete verčia manyti, kad žinote viską: kaip gyventi, kaip tapti laimingam, siekti sėkmės, kaip mylėti...

Mes manome, kad mums reikia daug išmokti. Ne, mums reikia daug pamiršti.

Viena vertus, aš žinau atsakymus į kiekvieną jūsų klausimą, bet gali būti, kad kurį nors mano atsakymą jau poryt bus galima užginčyti. Mes visi keičiamės, todėl logiška, kad vieną dieną galbūt turėsiu kitokią nuomonę. Antra vertus, norint būti laimingam nereikia daug žinių. Mes manome, kad mums reikia daug išmokti. Ne, mums reikia daug pamiršti. Tas tobulai išmoktas pavydo, keršto, savigraužos pamokas. Kitaip tariant, rašau tam, kad žmonės išmestų iš galvos tai, ko jiems nereikia.

Kaip nusprendžiate, kad jūsų atrastas kelias gali tikti ir kitiems, kad jis apskritai teisingas?

Neturiu jokio kelio. Pasaulis pernelyg greitai keičiasi, todėl normalu, kad dažnai tenka ne tik pakeisti darbo stilių, bet ir pasukti kita kryptimi. Tik beždžioniukai ir ančiukai ieško kelio, kuriuo galėtų, kaip ir kiti, sekti visą likusį gyvenimą, bet argi tai protinga? Savo straipsniuose stengiuosi išlaisvinti skaitytojus nuo taisyklių ir standartinio mąstymo. Noriu, kad žmonės nustotų vaikščioti kitų keliais, ne tik dažniau ryžtųsi padėti koją ant savo dar nepraminto takelio – nebijotų įsėsti ir į sraigtasparnį. Nebūtina visada vaikščioti – galima keliauti ir kitais būdais!

Tarkim, rašote „nereaguokite į patyčias“, bet ar paaiškinate, kaip nereaguoti? Kaip nepasiduoti pykčiui, agresijai, nusivylimui ir t. t.?

Dažnai pasakoju, kaip elgiausi pats, kai turėjau panašią problemą. Štai vienas iš patarimų: jeigu tave pravardžiuoja šunsnukiu, išleisk žurnalą „Šunsnukis“. Pamatę, kad naudojiesi jų idėjomis, priekabiautojai akimirksniu nustos svaidytis pravardėmis, šūkiais ir skambiais rinkodariniais pavadinimais... Nes tokie žmonės nenori, kad tave lydėtų sėkmė.

Asmeninio archyvo nuotr./Alex Monaco
Asmeninio archyvo nuotr./Alex Monaco

O jus kažkada pavadino šunsnukiu?

Kartą būtent taip ir pasakė: „Tu šunsnukis!“ Apsidžiaugiau: „Kokia gera idėja! Aš parašysiu knygą tokiu pavadinimu.“ Kadangi pasakiau tai juokdamasis, mano oponentas irgi pradėjo juoktis. Nes jeigu kitas mato, kad į jo žodžius reaguoji skaudžiai, jis ir toliau kabinėjasi. Kažkada viename iš straipsnių apie patyčias skaitytojams siūliau susikurti ir savo sprendimo būdų, kurie būtų dar efektyvesni už manuosius. Deja, dauguma žmonių skaito straipsnius tik tam, kad juos skaitytų. Jie tėra patarimų kolekcininkai, nes jais nesinaudoja ir neieško asmeninių sprendimo būdų. Daugybė žmonių neturi laiko, juk jį atima televizija, socialiniai tinklai arba alkoholis.

Kaip suprantu, nei televizija, nei alkoholis jūsų laiko nesuvalgo?

Na, būna, kad paragauju, ir tiek, bet nepamenu, kad būčiau prisigėręs. O socialinius tinklus retai įsijungiu. Mano grafikas labai suspaustas, negaliu sau leisti užsiimti nesąmonėmis. Pranešimus feisbuke rašau iš anksto ir nustatau valandą, kurią jie automatiškai publikuojami.

Nuo ko pats pradėjote asmeninius pokyčius?

Savo gyvenime esu turėjęs daug smūgių, sukrėtimų. Vieni stipriausių buvo maždaug prieš trejus metus: mano įmonę paliko daugiau nei pusė darbuotojų, išsiskyriau su panele. Teko vėl viską pradėti nuo nulio. Būtent tie įvykiai privertė mane parodyti savo senajam gyvenimo stiliui didįjį pirštą. Nes esmė yra požiūris. Patys sau susikuriame užduotis ir jeigu jų neįveikiame, tampame nelaimingi. Arba siekiame neteisingų tikslų. Bet viskas yra mūsų pačių galvose. Siūlau kiekvienam atrasti asmeninį, o ne visuomenės pakištą tikslą.

Kas jus mato, kai būnate blogai nusiteikęs, kai nesiseka, kai viskas krinta iš rankų? Juk pasitaiko tokių momentų?

Blogai būna labai retai, o dėl nesėkmių... Atleiskite, bet kas yra nesėkmė? Esu gyvas ir sveikas. Tai svarbiausia! Visa kita tėra niuansai. Taip, užvakar iškrito raktas iš rankų, beveik sulūžo, bet neverkiu dėl to. Ramiai reaguoju į situaciją, nes juk daugybę kartų kas nors yra kritę, lūžę.

O kaip išmokti reaguoti į skyrybas ar net artimo žmogaus netektį?

Daugumai šiuolaikinių vaikinukų viena didžiausių vertybių – turėti paną. Jeigu neturi – vadinasi, nevykėlis. Ir jeigu tai vienintelė jo vertybė, jam tikrai kils problemų. Žmonės dažnai mano, kad svarbiausia yra šeima. Jie klysta. Yra ir kitų labai svarbių dalykų. Jeigu tikrai myli, artimo žmogaus asmeninė laimė turėtų būti daug vertingesnė nei tavo paties. Mažai kas moka būti laimingas, kai jo mylimas žmogus yra su kitu. Tai rodo per didelį savanaudiškumą. Aš irgi seniau maniau, kad vienintelė gyvenimo prasmė yra susirasti savo moterį, todėl ir buvo skaudu skirtis. Taip, tai labai svarbu ir reikia daryti viską, kad ta moteris būtų su tavimi iki galo. Bet paklauskime savęs: ar turėti paną yra didžiausias tavo pasiekimas? Manau, daug svarbiau, ar tu moki mylėti. Tada tau negaila paleisti. Vaikinams: kai tu nebijosi prarasti, tavęs nenorės palikti.

Kokios jūsų atrasto laimės recepto sudedamosios dalys?

Kiekvienas žmogus turėtų surasti savo kelią, atsipalaidavimo būdus, laimės pasiekimo taktiką. Galiu pasakyti, kas padeda man. Kai kartais pasidaro liūdna, įsijungiu muziką. Neįmanoma prastai jaustis klausantis, tarkim, Jameso Browno dainos „Get Up“. Ją išgirdęs sakau sau: ,,Kelkis, žmogau, lipk ant scenos, po velnių!“

Pasitikėjimas ir laimė priklauso nuo to, ar bijai problemų ir ar tau patinka jas spręsti. Man patinka, man tai įdomu, todėl kartais specialiai jų prisikuriu. Nuo problemų skaičiaus priklauso žmogaus vystymosi tempas. O laimė – nuo to, ar nori būti laimingas. Aš noriu, todėl nuolat dirbu su tuo. Kiekvienam skaitytojui asmeniškai galiu ištarti: „Paimk jį už rankos ir eik. Aš apie gyvenimą. Jis laukia tavęs!“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt