Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sveikos mitybos specialistė Vaida Kurpienė: „Moterys, raskite pagaliau laiko sau!“

Vaida Kurpienė
Tomo Kaunecko/žurnalas „Laima“ nuotr. / Vaida Kurpienė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Sveikos mitybos specialistė Vaida Kurpienė per keletą metų daugybei moterų tapo mitybos guru – gal dar ir todėl, kad nėra rūsti teta, draudžianti tai, kas skanu. Ji nemano, kad į mitybą reikia žvelgti kaip į religiją, ir akcentuoja visai kitus dalykus. Pirmiausia – dėmesį sau.

– Sau naujos veiklos ėmėtės, kai dukrai Augustei dar nebuvo nė metų, paskui gimė sūnus Mantas – esate dviejų mažų vaikų mama. Kitos pokyčius nukelia į ateitį, esą kai vaikai paaugs, tada...

– Viską dariau tuo pačiu metu ir dėl to nesigailiu. Šeimoje buvau vienintelis vaikas, mano vyras – irgi, todėl, laukdamasi antrojo, daug galvojau apie tai, ar mano vaikai draugaus, ar amžiaus skirtumas (4-eri su puse metų) juos suartins. Klausinėjau to daugiau vaikų turinčių pažįstamų ir supratau viena – metų skirtumas niekuo dėtas. Daug vyresni vaikai su savo broliais ar seserimis kartais būna tarsi neperliejami, o pametinukai nedraugauja. Taigi, dedame pastangų, kad jie bendrautų tarpusavyje ir su mumis. Vaikai įkvepia. Mano aplinkoje ypač daug mamų, kurios, būdamos vaiko priežiūros atostogose (juokingas pavadinimas), sukūrė didesnius ar mažesnius verslus ar visiškai pakeitė veiklos sritį.

– Kažkada gyvenote Klaipėdoje, siekėte mokslo ir karjeros, viskas puikiai sekėsi. Kokia tada buvote?

– Palyginus su ta Vaida, kuria anksčiau buvau, manau, esu išmintingesnė. Baigdama mokyklą neįsivaizdavau, ką norėčiau studijuoti: rinkausi atmetimo būdu ir galų gale išsirinkau ekonomikos ir vadybos studijas Klaipėdos universitete. Tada tai buvo populiariausia specialybė. Bet man pasisekė ne dėl to – nebuvo nė vienos dienos, kad būčiau suabejojusi savo pasirinkimu! Greitai pradėjau derinti studijas su darbu ir jaučiausi savose vėžėse, įstojau į rinkodaros magistrantūrą, o paskui lengvai radau darbą – tokį, kokio norėjau. Kiek save pamenu, gal tik kartą dirbau vien dėl pinigų, ir tada gavau gerą gyvenimo pamoką: darbo, kuris tau nelabai patinka, tiesiog negali padaryti labai gerai. Todėl visi kiti mano darbai pirmiausia buvo įdomūs. Po studijų gavau pasiūlymą eiti geras pareigas pagal išsilavinimą, bet pasirinkau kitka: kitoje įmonėje ėmiau dirbti generalinio direktoriaus padėjėja, nes ši sritis man buvo įdomesnė ir be galo traukė.

– Taigi, galėjote ir likti gera rinkodaros specialiste, bet vis dėlto pasukote kitur.

– Žmonės keičia gyvenimą, ieško kito darbo, kai senasis nusibosta, o man buvo kitaip – hobį paverčiau darbu. Pradėjau nuo savęs, nes sau nebepatikau. Papildomų kilogramų atsikračiau lengvai, sulieknėjau akivaizdžiai. Tiesa, po to pirmojo karto svoris grįžo su kaupu, nes iš esmės mitybos nepakeičiau, tik valgiau visko po truputį. Tada situaciją priėmiau gana ramiai, pagalvojusi, kad, na, turbūt visiems laikams liksiu, nebijokime to žodžio, stora... Tik vėliau antsvorio atsikračiau jau visam laikui – teko daug perskaityti, išmokti ir viską pritaikyti sau, paskui draugėms, pažįstamiems žmonėms. Kurį laiką dabartinę veiklą vysčiau paraleliai su kitu darbu, bet kai viskas gerai sekasi, pirmenybę atiduodi tam, prie kurio tuo metu labiau linksta širdis. Išėjau iš paskutinės savo darbovietės – banko – ir atsidėjau tam, kas teikia džiugesį ir padeda kitiems.

Viganto Ovadnevo / 15min nuotr./Vaida Kurpienė
Viganto Ovadnevo / 15min nuotr./Vaida Kurpienė

– Bet gal mylimam vyrui patikote ir liekna, ir apvali? Moterys kartais ryžtasi pokyčiams ne dėl savęs.

– Kad ir kaip atrodžiau, jis visada sakydavo, kad aš jam labai graži. Kai susipažinome, buvau liekna, paskui svoris užaugo nuo didžiulio kiekio hormoninių vaistų. Jaučiausi labai apsunkusi, papildomi kilogramai vargino, o aš norėjau gerai jaustis.

– Kadaise būtent jis perviliojo jus iš Klaipėdos į Vilnių?

– Ne. Įdomi ta mūsų istorija – kažkodėl visada maniau, kad savo gyvenimo vyrą sutiksiu Vilniuje. Taip ir nutiko – su juo susipažinau iškart atvykusi į sostinę! Po kelių dienų jau laukė naujas įdomus darbas viešbutyje, o tą vakarą, kai atvažiavau, mergina, su kuria nuomojomės butą, pasakė, kad vakarienės užsuks jos kolega su draugu, ir pakvietė mane prisijungti. Prisėdau prie jų, ir viskas baigėsi vėlai vakare čiuožykloje, kurioje pasirodė dar vienas jų draugas – mano būsimas vyras. Bandžiau atnaujinti čiuožimo įgūdžius ir tikrai buvo, kas palaikė už rankos... Tokia neplanuotų įvykių grandinė mus suvedė draugystei, o paskui ir vedyboms. Įdomu, kad Vilniuje įvairiais keliais atsirado ir mano klaipėdietės draugės – buvome smagi panelių kompanija. Štai su jomis, kartą susilažinus, ir prasidėjo didieji mano lieknėjimo pokyčiai.

– Kartais moterys pasirašo sau daug nuosprendžių. Vienas jų – man tai nepadės...

Esu turėjusi klienčių, kurioms jau buvo per 80, ir jos vis tiek norėjo gerai jaustis ir atrodyti. Mes tikrai per anksti save nurašome! Kodėl?

– Kai dirbau rinkodaros ir pardavimo vadove viename didžiausių SPA centrų Lietuvoje, daug sužinojau apie sveiką mitybą, bet net į galvą neatėjo, kad tai galėčiau pritaikyti sau. Ne, maniau, man tai nepadės. Dabar tą frazę girdžiu dažnai. Moterys kaltę verčia hormonams, aplinkybėms, amžiui, menopauzei. Paskambina, pavyzdžiui, viena ir sako: „Žinote, man 55-eri, aš jau tokio amžiaus, kad man turbūt niekas nepadės.“ Nesusilaikiusi imu taip juoktis... Ir atsakau: „Jūs žinote, kokia Lietuvoje moterų amžiaus trukmė? 78 metai. Atimkite tuos pirmus 20, kai esame dar nepakankamai sąmoningos, ir suprasite, kad jums pati jaunystė!“ Esu turėjusi klienčių, kurioms jau buvo per 80, ir jos vis tiek norėjo gerai jaustis ir atrodyti. Mes tikrai per anksti save nurašome! Kodėl?

– Dažnai būna taip: po vieno nėštumo lieka šiek tiek kilogramų, po kito – dar. Ir jie lieka amžinai...

– Mano pavyzdys rodo, kad nelieka. Laukdamasi dukros priaugau 30 kilogramų... Gal net daugiau, nes paskui net nustojau svertis. Tuo metu patyriau daug streso, todėl nebuvo svarbu, kiek ir ko valgau, bet dabar besilaukiančioms moterims tiesiog sakau, kad kažin, ar jų vynuogės dydžio vaikeliui reikia antro kepsnio? Taip, nuo tam tikros nėštumo savaitės reikia šiek tiek daugiau valgyti, bet ne dvigubai. Per pusmetį po gimdymo numečiau pusę svorio, o likusių kilogramų vis maniau atsikratyti „nuo pirmadienio“, tik neaišku, nuo kurio... Neprisiversdavau, todėl kartą sugalvojau pasikviesti pažįstamas, su kuriomis lankėme paskaitas prieš gimdymą, ir pamėginti joms suorganizuoti nemokamus savo pačios apgalvotus sveikos mitybos kursus – tada būtų motyvas susiimti ir man. O kompanijoje visada lengviau mesti svorį. Buvau teisi – tai padėjo ne tik man, bet ir kitoms! Ėmiau dar daugiau domėtis ta sritimi: pirkau knygas, nuolat naršiau internete po specializuotus puslapius, klausiau paskaitų ir kursų nuotoliniu būdu, susiradau įdomių amerikiečių, britų tyrimų apie mitybą ir psichologiją, po truputį kaupiau žinias, – buvo beprotiškai įdomu! Man ėmė skambinti tiek moterys, tiek vyrai ir klausinėti, kada vėl organizuosiu kursus. Pamenu, kartą patylėjau, o paskui išdrįsau paklausti: „O jūs už juos mokėtumėte pinigus?“ Buvau patikinta, kad taip. Turbūt tai ir buvo ta diena, kai apsisprendžiau imtis naujos veiklos, – tik dar ilgai paraleliai dirbau banke.

Tomo Kaunecko/žurnalas „Laima“ nuotr./Vaida Kurpienė
Tomo Kaunecko/žurnalas „Laima“ nuotr./Vaida Kurpienė

– Visos mes mokame sveikos mitybos ABC, bet ne visoms pasiseka ilgai išlaikyti susigrąžintą figūrą. Kodėl?

– Kai mokomės vairuoti, pirmiausia išklausome teorijos kursą. Bet pradėjus važinėti to nepakanka, būtini ir įgūdžiai, ir praktika. Taisyklės sukurtos idealiam gyvenimui, bet gyvenimas juk ne idealus. Taigi, verta mokėti taisykles taikyti įvairiose situacijose. Kartais, aišku, gaunu laiškų, kad žmonėms padeda mano tinklalapyje spausdinami straipsniai, bet... Yra niuansų. Tarkim, visi žino, kad lieknėjant reikia valgyti mažiau saldumynų. Tačiau jei jų beprotiškai norisi, nuolat kenti. Neužtenka tik jų atsisakyti: pakeitus mitybos įpročius, o kartais režimą, šis poreikis dingtų kaip dūmas. Saldumynai – labiau fiziologinis poreikis. Dvi paskaitas aiškinu, kas vyksta organizme suvalgius paprastųjų ar lėtai skaidomų angliavandenių, kaip įsiklausyti į savo organizmą, kaip atpažinti tam tikrus ženklus. Be to, yra dalis žmonių (jiems ir aš priklausau), kuriems būtinai reikia žinoti ne tik ką daryti, bet ir kodėl. Kai sulieknėjau, daugelis prašė patarimų, ne vienam žmogui esu išsamiai išaiškinusi, ką jis turėtų daryti, bet sutikusi jį po kurio laiko pamatydavau, kad niekas nesikeičia. Taigi, vien patarimų rinkinys neveikia.

– Žmogus tiesiog palūžta? Jam nusibosta?

– Kartais, jei nežino, KODĖL to reikia, jis ir nedaro. Jei nežinai, kodėl reikia gerti vandens, vieną dieną jį gersi, kitas dvi negersi ir taip toliau. Juk esą nieko nenutiks. Kai žmogus jau turi teorinių žinių ir pradeda lyginti savo savijautą (kuri daug priklauso ir nuo mitybos) tomis dienomis, kai klauso rekomendacijų, su tomis, kai maitinasi „kaip seniau“, jis pajunta skirtumą. Ir aš pati negaliu laikytis jokių taisyklių, jei nesuprantu, kam jų reikia. Kita vertus, dabar tiek informacijos, kad jos sraute ne vienas pasiklysta.

– Vakar, pavyzdžiui, viename žurnale perskaičiau X šalies mokslininko patarimus, kad košes reikia valgyti ne iš ryto, o po pietų, be to, labiausiai subalansuotas maisto derinys yra toks: lašiniai, juoda duona su garstyčiomis ir rauginti kopūstai... Suprask, kad nori.

– Taip, dabar gausu prieštaringos informacijos, todėl daug žmonių tiesiog eksperimentuoja su savo organizmu. O kur dar maitinimosi mados? Sunku susigaudyti. Kai kurie būna perskaitę kalnus knygų ir krūvas straipsnių internete, bet informaciją jiems sunku suklasifikuoti ir pritaikyti sau. Mano užduotis – pagelbėti viską sudėlioti į lentynėles.

– Maistas – vienas iš malonumų. Dažna moteris pagalvoja apie košes „ant vandens“, apie saldumynų trūkumą, apie tai, kad turės laikytis disciplinos, ir nutaria: ai, bus gerai tie lašinukai ant klubų...

– Žmonės kažkodėl tiki keistais mitais: jiems atrodo, kad jei jau susiruoši mesti svorį ar užsimanysi jaustis geriau, nei dabar jautiesi, būtinai valgysi neskaniai ir dar visą laiką jausiesi alkanas. Taigi, patirsi kančių, o kankintis gali juk tik labai trumpai, ar ne? Tos kančios jie bijo taip, kad net nepradeda žengti pirmojo žingsnio kokybiškesnio gyvenimo link. Visa tai mitai! Ar reikia įdėti pastangų? Taip, reikia! Niekas nepasikeis, jei tiesiog skaitysime rekomendacijas, bet jų netaikysime. Pirmą kartą į kursus susirinkusių žmonių grupei visada pajuokauju: „Turbūt atėjote prisikirtę, nes manote, kad jokių skanėstų daugiau nebegalėsite paragauti?“ Pati beveik kasdien suvalgau gabalėlį juodojo šokolado. Nedidelį, aišku. Jei juo pasimėgauji – užtenka. Bet jei prie televizoriaus ar kompiuterio sėdėdamas šlamšti viską iš eilės, tai ir malonumo ne tiek jau daug, nekalbant apie kitos dienos moralines pagirias. Ir pati renkuosi geriausią variantą iš esamų, ir kitus to mokau. Nereikia bijoti maitintis kavinėse ir atsisakyti visko, kas skanu. Tiesiog kai kurių produktų verta vartoti rečiau, kai kuriuos pakeisti kitais, bet gardžiais. Jei žmogui kas nors neskanu, būtina ieškoti skanesnių variantų. Tik turiu pažymėti, kad jei ko nors nesi ragavęs, negali žinoti, ar tau patiks. Svarbiausi klausimai: ko, kada ir kiek?

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vaida Kurpienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vaida Kurpienė

– Kokios moterų klaidos jums dar krinta į akis?

Mes pamirštame džiaugtis ir tik vykdome pareigas! Kai nebėra kuo džiaugtis, telieka kalnas ledų ir šokolado...

– Viena didžiausių klaidų yra ta, kad jos mano, jog kai sulieknės, labiau save mylės. Reikia save mylėti dar iki tol – tik tada sulieknėjus svoris laikysis. Pirmas dalykas, kurį turi padaryti kiekviena, norinti pokyčių, – skirti laiko sau. Imkime pavyzdį iš vyrų: jie TIKRAI visada sau randa laiko. Moterų dažnai klausiu: kurioje jūs esate vietoje po namų, darbo, vyro, vaikų, boso, kolegų? Jos tyli... Viena iš mano užduočių joms – skirti sau nors valandą per savaitę. Tik ne miego sąskaita! Kiekvienai dar patariu atsakyti į klausimą, kokių gyvenime ji turi malonumų, išskyrus maistą? Kartais paaiškėja, kad jų beveik nėra. Arba kad jie beveik pamiršti. Mes pamirštame džiaugtis ir tik vykdome pareigas! Kai nebėra kuo džiaugtis, telieka kalnas ledų ir šokolado... Patikėkite, net viena valanda per savaitę, skirta sau, duoda rezultatų. Atsiranda laiko pagalvoti, ko aš noriu, apie ką svajoju, kas džiugina? Blogiausia, kad kai kurios moterys net dėl tokių, atrodytų, trupinių kaltina save, kad štai tu, begėde, dar kažko nepadarei. Tada klausiu: kaip manote, kokios vaikai nori mamos, o vyras – žmonos ar draugės? Palūžusios po darbų našta, nelaimingos, priekabios ar numojusios tą dieną ranka į dulkes ir bent truputį atsigavusios? Ir ar to, ką darote, negali atlikti kitas žmogus – kad ir šiek tiek prasčiau? Ar jūs kada prašėte pagalbos?

– Užsisukti su dviem mažais vaikais ir darbais labai paprasta... Net ir jums.

– Buvo ir būna visokių etapų. Labai mėgstu savo darbą, kartais persidirbu. Tada stabteliu ir įsivedu tam tikras taisykles, ribas, susikuriu ritualų. Kas trukdo vakarais į lovą atsinešti puodelį arbatos ir perskaityti bent kelis geros knygos puslapius? Žinoma, ačiū už tai vyrui, kuris tuo metu pabūna su mažuoju.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt