Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Taksi vairuojantis geologas: „Galime būti nepatenkinti valdžia, bet Lietuva turime didžiuotis, esame supertauta“

Jonas Šečkus
Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr. / Jonas Šečkus
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Kai geologijos mokslų daktaras Jonas Šečkus parašė skelbimą feisbuke, kad vairuoja taksi ir maloniai prašo visų kreiptis, jo puslapis kone užlūžo nuo palaikymo komentarų, replikų, dalijimųsi ir nepažįstamų žmonių „like“. Regis, 38-erių metų universiteto dėstytojas bepokštaudamas prakrapštė dar vieną visuomenės skaudulį.

– Įrašas feisbuke, reklamuojantis jūsų darbą „Geologo taksi“, nuskambėjo linksmai, bet padvelkė ir šiokia tokia desperacija.

– Kai turi mylimą profesiją ir supranti, kad tavo šaliai ji nereikalinga, darosi keista. Kalbu ne tik apie geologiją, manau, kitų specialybių žmonės irgi susiduria su panašiu požiūriu. Galbūt, tarkim, istorikams ar meno kūrėjams sunkiau negu mums, nes geologiją dar galima pritaikyti ir praktiškai.

– Kur dar galėtumėte dirbti, jei nedėstytojautumėte?

– Ilgą laiką dirbau hidrogeologu didelėje privačioje įmonėje, vykdžiusioje europinį projektą, susijusį su užterštų teritorijų žvalgymu, valymu ir t. t. Jis buvo sėkmingai užbaigtas, inventorizuoti ir apžiūrėti visi Lietuvoje esantys taršos šaltiniai.

– Atlikote labai gerą darbą!

– Geologai blogų darbų neatlieka. Nebent kiti žmonės pasinaudoja mūsų darbo rezultatais, pavyzdžiui, neracionaliai naudodami ar eksploatuodami gamtinius išteklius. Lietuva turi fantastiškų naudingųjų iškasenų, tik mes jų nevertiname.

– Girdėjau, kad vertingiausia iš jų – švarus vanduo?

– Taip, mes net nesuprantame, kokį turtą valdome. Lygiai tas pats su žvyru. Įsivaizduokite, kaip vargstama kur nors Skandinavijos šalyse, kai reikia kloti kelius ir skaldyti uolas, kad būtų skaldos. Mes turime daug klinties, kurios nereikia iš niekur vežtis. Yra net tokių iškasenų, kurios pasaulyje labai vertinamos, tarkim, lantanoidų, naudojamų kuriant aukštąsias technologijas.

– Teoriškai turėtumėte būti tiesiog graibstomas specialistas, tačiau esate priverstas papildomai dirbti taksi vairtuotoju.

– Turbūt blogai, kad aš pats labiausiai noriu užsiimti akademine veikla. Privačiame versle atidirbau, tiesa, ne savo įmonėse, buvau samdomas darbuotojas. Tačiau tai konvejerinis darbas, kur nedaromi atradimai, nekuriamos ir netikrinamos hipotezės. Tiesiog važiuoji į objektą, imi mėginius, darai tyrimus, rašai ataskaitas, už poros savaičių – kitas objektas, taip ir varai. Nebenorėčiau tokio darbo. Dabar užsiimu tuo, ką mėgstu: dėstau Klaipėdos ir Vytauto Didžiojo universitetuose, bendrauju su studentais, vadovauju jų diplominiams darbams ir t. t. Kol kas nesiruošiu mesti šios srities, bet tam, kad galėčiau joje likti, turiu susirasti papildomą pinigų šaltinį.

Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr. /Jonas Šečkus
Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr. /Jonas Šečkus

– Kokį turite darbo krūvį kaip dėstytojas?

– Vienam dalykui per semestrą skirta trisdešimt valandų, aš turiu tris, tad yra devyniasdešimt valandų gryno dėstymo, nekalbant apie darbą įvairiose komisijose, darbų recenzavimą, už kuriuos nėra mokama. Esu skaitęs labai gerą vieno istoriko straipsnį. Jis suskaičiavo, ko reikia dėstytojui, kad šis dirbtų visu etatu: dėstyti aštuonis dalykus, vadovauti šešiolikai diplominių darbų, parašyti tris mokslinius tiriamuosius straipsnius per metus į recenzuojamus žurnalus. Ir tada jis uždirbs 500 eurų. Štai jums ir atsakymas, kodėl dėstytojai negali išgyventi vien iš savo darbo.

– Norite pasakyti, kad dauguma dėstytojų Lietuvoje gyvena iš papildomų pajamų?

– Net neabejoju. Nežinau, kaip su privačiomis kolegijomis, bet valstybiniuose universitetuose absoliučiai visi dėstytojai turi ir kitą veiklą. Ji nebūtinai atskirta nuo specialybės, tai gali būti ir darbas institutuose ar savo įmonėse. Aš pats pradėjau dirbti mokydamasis antrame kurse. Artėjant stojimui į Europos Sąjungą, švietimo sistemoje prasidėjo masinės reformos, mūsų institutas buvo sujungtas su Geografijos. O kai viena sunkiai besilaikanti įstaiga sujungiama su dar prasčiau besilaikančia, abi sminga į dugną. Atėjus Europos Sąjungos pinigams, imta kurti mokslinius slėnius, buvome priskirti prie Gamtos tyrimų centro ir ten geresnę vadybą turėję ekologai „suvalgė“ geologus. Dabar mūsų institutas – skyriaus dydžio. O europiniai pinigai mokslininkų nepasiekė – jie visi išleisti statyboms. Pagrindinė mūsų valdžios problema, kad ji neskiria statybų nuo mokslo.

– Esate ne tik dėstytojas, bet ir Geologijos įmonių asociacijos direktorius. Galbūt visą jūsų patirtį ir energiją galima būtų nukreipti gerinant Lietuvos švietimo finansavimą? Kodėl neišmėginate politiko duonos?

– Gal ir galima būtų mėginti eiti į politiką, bet tam reikia turėti jėgą, kuria pasitikėtum. Nematau nė vienos partijos, kuri atstovautų savo ideologijai. Širdyje esu konservatorius, bet šiandieniniai konservatoriai – tie patys liberalai. Ir būtent jaunieji nariai kur kas didesni liberalai negu senieji.

– Bet ar taksi vairuotojo darbas nėra savotiškas jūsų protestas prieš sistemą?

– Man vairavimas yra malonumas. Dirbdamas geologu išmaišiau visus Lietuvos žvyrkelius ir šunkelius. Kai svarsčiau, kaip reikėtų prisidurti, galvojau ir apie tolimųjų reisų vairuotojo darbą, bet tada negalėčiau dėstyti. Man reikėjo laisvo grafiko ir pats geriausias variantas, kokį sugalvojau, buvo „Geologo taksi“.

– Dirbate naktimis?

– Dirbu tada, kada noriu ir kada šauna į galvą. Bet taip susiklosto, kad važinėju dažniausiai naktimis, nes man norisi ir su šeima pabūti. Grįžta dukra iš darželio, sūnus iš mokyklos, žmona iš darbo (beje, ji irgi geologė), pabendraujame, užmigdome vaikus ir tada aš išbraukiu į gatves.

– Užuot pasilikęs su žmona...

– Atrandame laiko ir dviese pabūti.

– Galbūt jus į gatves išstūmė ambicija uždirbti ne mažiau už žmoną?

– Neseniai perskaičiau tokį įdomų straipsnį, pasakojantį apie bokštų dvynių, sugriautų rugsėjo 11-ąją, buvusį apsaugos viršininką. Anot jo, tikras vyras yra toks, kurį iš ryto paleidi nuogą ir alkaną, o vakare jis yra apsirengęs ir sotus. Po trijų dienų privalo turėti, kur gyventi, o po savaitės – atliekamų pinigų. Man šie jo žodžiai gana giliai įstrigo. Nėra svarbu, kaip, bet save ir šeimą turi išlaikyti. Taip, gali turėti hobių, bet jeigu iš jų neuždirbi, privalai rasti būdų, kaip tai padaryti.

Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr. /Jonas Šečkus
Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr. /Jonas Šečkus

– Vairuodamas taksi jaučiatės oriai?

– Iš pradžių jaučiau savotišką gėdą prieš patį save, mėnesį apie tai niekam nepasakojau, bet įlipo vienas pažįstamas, kitas, mačiau, kad nebepasislėpsiu. Buvo nejauku, nes, atrodė, tiek gyvenime stengiausi: stažuotės, darbai, ekspedicijos, kiek laiko ir pastangų įdėta, o dabar esu priverstas sukioti vairą. Bet paskiau ėmiau galvoti kitaip: visi darbai yra normalūs, kažkas juos turi dirbti. Vėliau išvis visiems pasidarė linksma dėl „Geologo taksi“, draugai jam net emblemą sukūrė.

– Ar tebebus jums taip pat linksma po pusmečio, kai įsuks rutina?

Iš to, apie ką diskutuoju su klientais, ką perskaitau komentaruose, matau, kad žmonės džiaugiasi, jog išdrįsau apie savo situaciją kalbėti.

– Nors vidinį barjerą ir reikėjo perlipti, man šis darbas visai patinka. Nejaučiu noro dėtis didesnis nei esu. Visi draugai, pažįstami, studentai mane pažįsta kaip gana paprastą žmogų. Ir kai viską permąsčiau, taksisto darbas nebeatrodo koks nors žeminantis. Iš to, apie ką diskutuoju su klientais, ką perskaitau komentaruose, matau, kad žmonės džiaugiasi, jog išdrįsau apie savo situaciją kalbėti. Visi žinome apie mokytojų padėtį, bet apie itin mažus dėstytojų atlyginimus mažai kas šneka.

– Tikriausiai nesmagu prisipažinti, kad nepragyveni, nors ir nesi dėl to kaltas?

– Tikrai taip. Tuo, kad mažai uždirbame, „pasigiriame“ tik tarpusavyje. Dėstytojai yra didžiulė intelektinė jėga, jie galėtų „užbombarduoti“ valdžią idėjomis, spausti ją, kad ką nors darytų. Tačiau visi tyli. Gėdijasi? Nežinau. Tyla tokia, tarsi ši tema būtų tabu. Gal bijo, kad dar blogiau nepasidarytų?

– Kodėl bent dalis tos intelektinės jėgos negali ateiti į valdžią ir imtis pertvarkų? Kas iš to, kad vien kalbėsite tarpusavyje apie katastrofišką padėtį?

– Iš tiesų, visos mūsų problemos kyla dėl to, kad protingi žmonės nusiplauna rankas. Matyt, dar nepriėjo ribos, kai neįmanoma apsikęsti. Kodėl Ukrainoje prasidėjo Maidanas? Žmonės nebeiškentė, išėjo į gatves. Lietuvoje, matyt, kol kas geriau, nes visi dar kenčia. Bet vis labiau burbuliuoja, atmosfera kaista ir nežinia, kada viskas prasprogs. Aš esu optimistas, bet negaliu pabėgti nuo realaus pasaulio, jis mano šypseną šiek tiek prigesina. Prieš keletą metų dirbdamas privačioje įmonėje tikrai gyvenau gerai. Atlyginimą gaudavau gerokai didesnį už vidutinį, leisdavome sau atostogauti užsienyje – mėgdavome kartą per metus su šeimyna pakeliauti automobiliu, kaip futbolo aistruolis dažnai važinėdavau palaikyti „Žalgirio“ ar Lietuvos rinktinės. Viskas, man daugiau nieko nereikia, nei naujo namo, nei kotedžo. Butą esame nusipirkę su paskola, kaip dauguma, ir iki šiol puikiai sau gyvenome. Bet kai pradeda trūkti būtiniausioms reikmėms, vaikų būreliams, kai negali laiku sumokėti už butą ar nusipirkti naujų drabužių, tenka susirasti kokią nors papildomą veiklą. Mano pasirinkimas vairuoti taksi nebuvo spontaniškas – su žmona ilgokai apie tai svarstėme.

– Esate mokslų daktaras, mokate keturias kalbas, turite didelį žinių bagažą – negi nėra kito pasirinkimo, tik dirbti taksistu?

– Labai nemėgstu „popierinio“ darbo biure, noriu daryti tai, kas man patinka, ir tai normalu. Nenoriu kankintis ir dirbti dantis sukandęs, net jei už tai gaučiau gerus pinigus. Aš studijavau mylimą dalyką su dideliu entuziazmu, noru ir džiaugsmu, dirbau, važinėjau į ekspedicijas, konferencijas, visiems sakydavau: „Esu geologas ir tuo didžiuojuosi!“ Didžiuojuosi ir dabar, tikiu, kad situacija dar pasikeis į gerąją pusę.

– Tie, kurie sunkiai pragyvena Lietuvoje, mato dar vieną išeitį – emigruoti.

– Dvejus metus esu stažavęsis Vokietijoje, turėjau galimybę pasilikti. Reikėjo matyti mano darbo vadovo veidą, kai jis išgirdo atsakymą, kad jokiais būdais nepasiliksiu. Tačiau ilgiau negu trims mėnesiams manęs į užsienį niekas nebeišbruks. Nes aš labai myliu Lietuvą.

– Tik kaip išlikti patriotu šalies, kuri neleidžia mokslininkams oriai gyventi?

Galbūt tai mano asmeninė yda, kad nesutinku kraustytis kitur? Iš kitos pusės, tai yra lengviausias kelias, nes nesistengi kurti Lietuvos ir būti jos dalis.

– Su šalimi tai nesusiję, nors žmonės dažnai valstybę tapatina su valdžia. Buvome okupuoti aibę kartų, valdžios nuolat keitėsi, bet negi turėjome nemylėti Lietuvos? Lygiai taip pat ir dabar: galime būti nepatenkinti valdžia, bet Lietuva turime didžiuotis, nes esame supertauta. O tie, kurie išvažiuoja, matyt, psichologiškai labai stiprūs žmonės, jeigu gali palikti savo šalį. Galbūt tai mano asmeninė yda, kad nesutinku kraustytis kitur? Iš kitos pusės, tai yra lengviausias kelias, nes nesistengi kurti Lietuvos ir būti jos dalis. Dar juokingiau, kai emigrantai, būdami ten, moko mus, kaip turėtume gyventi. Iš tikrųjų tikiu, kad labai daug kas tik išvažiavęs supranta, ką jiems reiškia Lietuva.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt