Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tapyti karalienę: ryškiausias Elžbietos I laikų dailininkas Nicholas Hilliardas

Nicholas Hilliardas
Vida Press nuotr. / Nicholas Hilliardas
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

„Įsimylėjęs Šekspyras“. Baisokas, apšnerkštas Londonas, perlais ir deimantais tviskančios damos, karalienė Elžbieta I, mirkanti aksomo padurkus dvokiančioje baloje. Prakaitas, dulkės, įkyrios musės ir dvaro pompastika. Tapytojas Nicholas Hilliardas (1547–1619) gerai pažinojo ir plebėjišką, ir paradinį Londono veidus.

Beveik trisdešimt penkerius metus jis gyveno Cheapside gatvėje, kuri anuomet atstojo miesto turgų. Čia buvo aibė mėsos parduotuvių, kur tarnaitės rinkdavosi skerdieną ponų stalui, kasryt pažadindavo triukšmas, tvyrojo smarvė. Kažkam tai buvo įprasta kvapų ir garsų gama, tačiau Hilliardas jautėsi nuskriaustas. Jis, pratęs prie karališkųjų rūmų ir tenykščių aromatų, bodėjosi savo būstu. Ne kartą rypavo, kad anglai nevertina meno ir geriausiems pastarojo atstovams tenka gyventi pusbadžiu.

Karalienės įvaizdis buvo kuriamas taip, kaip tai daro reklamos agentūros. Iš visų atvaizdų ponia išrinkdavo gražiausią: kur buvo labiausiai vykęs veidas ar jo trys ketvirčiai, prašmatniausia suknelė.

Britai išties nealpo dėl dailės, kurios reikalai mažai kam rūpėjo. XVI amžiaus Anglijoje savų tapytojų beveik nebuvo, o jei tūlas didikas geisdavo įsiamžinti ar pasikabinti paveikslą, aplinkui zujo daug užsieniečių. Beje, ne pačių geriausių, nes karalienė Elžbieta I turėjo tvirtą nuomonę apie meną. Tiksliau, apie tai, kaip ji privalėtų atrodyti portretuose. Karalienės įvaizdis buvo kuriamas taip, kaip tai daro reklamos agentūros. Iš visų atvaizdų ponia išrinkdavo gražiausią: kur buvo labiausiai vykęs veidas ar jo trys ketvirčiai, prašmatniausia suknelė. Jis ir tapdavo sektinu pavyzdžiu. Dailininkas, kuriam tekdavo garbė tapyti karalienę, gaudavo šią klišę, o pačios Šviesybės net nematydavo. Padorūs menininkai nesigviešė tokių užsakymų.

Vida Press nuotr./Nicholo Hilliardo nutapyta Elžbieta I
Vida Press nuotr./Nicholo Hilliardo nutapyta Elžbieta I

Nicholas Hilliardas buvo vienintelis anglas, kuriam karalienė išties pozavo. Neatsitiktinai paminėjome filmą „Įsimylėjęs Šekspyras“ ir galėtume prisiminti kitų, susijusių su Renesansu. Kad ir ką mūsų amžininkai filmuotų – Elžbietos I istoriją ar Shakespeare’o dramą, grimas ir kostiumų idėjos imami iš Hilliardo paveikslų.

Manoma, kad jis vienintelis objektyvus anuometinės Anglijos metraštininkas, juolab kad nėra alternatyvų. Hilliardas vadinamas ryškiausia Elžbietos I laikų dailės figūra, britų miniatiūros mokyklos pradininku.

Kaip jam pavyko priartėti prie karalienės? Matyt, jaunikaitis atsirado tinkamu laiku tinkamoje vietoje, kai rūmams žūtbūt prireikė dailininko. Ši versija atrodo visai normali, jei prisiminsime, kad Nicholas dirbo pameistriu pas karališkąjį juvelyrą (ir Londono rūmų valdytoją) Robertą Brandoną; pastarasis galėjo rekomenduoti gabų mokinį. Elžbietos I favoritas Robertas Dudley irgi žinojo jauną tapytoją, nes buvo gavęs iš jo „portretų knygą“ (1571 m.). Šiandien ją beveik traktuotume kaip pakišą, nes Hilliardas pateko į rūmus būtent tais metais. Apie Lesterio grafo Dudley globą nedaug žinome, bet yra viena iškalbinga aplinkybė: kai Hilliardas susilaukė vaikų, dauguma jų gavo grafo artimųjų vardus.

Pirma karalienei sukurta Hilliardo miniatiūra datuojama 1572 metais. Matyt, ji buvo ne vienintelė, nes jau po pusmečio vaikinas gavo Elžbietos I padėką „už gerą, ištikimą ir lojalią tarnybą“. Monarchė pagyrų negailėjo, ko nepasakytume apie titulus ir pinigus; bent jau Nicholui nepavyko pralobti iš valstybės iždo. Tad, ilgai negalvojęs, jaunuolis išvyko į Prancūziją, „…kad grįžęs į Angliją turėtų iš ko gyventi“. Pinigų jam išties reikėjo, buvo ką tik vedęs. Meilės toli neieškojo: į žmonas paėmė savo mokytojo dukrą, 20-metę Alice Brandon.

Hilliardas gal ir vylėsi pralobti, bet Prancūzijoje atsidūrė ne vien savo noru. Karalienei buvo peršamas Anžu hercogas François, turbūt paskutinis pretendentas į Elžbietos I širdį ir ranką (nes ponia jau baigė penktą dešimtį); žodžiu, reikėjo pašnipinėti, kaip jis atrodo. Regis, Hilliardo menas nesužavėjo karalienės, nes vėliau ponia labai stebėjosi: „Pasirodo, jis ne toks baisus, kaip tikėjausi!“ Be to, perpus jaunesnio François asistavimas karalienei patiko: ji net segėjo prancūzo dovanotus varlytės formos auskarus. Tačiau vedybų planai iširo (koją pakišo tauta, nusiteikusi prieš prancūzą kataliką); Jos Šviesybei liko tik auskarai ir Hilliardo tapyti portretėliai...

Prancūzijoje hercogas d’Alençonas mokėjo Hilliardui 200 livrų stipendiją, padėjo patekti į Valua rūmų aplinką. Ten Nicholas nesijautė kaip vargšas giminaitis; atvirkščiai, atkuto, pražydo, pasijuto reikšmingas. Jam pozuojantys žmonės irgi buvo rinktiniai: Francis Baconas, gražuolė Gabrielle d’Estrées (ėjusi per karalių rankas), princesė de Condé, madam de Montgomery, madam de Sourdis, neseniai tapusi prancūzų dvaro garbės freilina.

Už poros metų Hilliardas grįžo į Angliją ir aptiko tą pačią balą. Elžbieta I toliau maloniai naudojosi jo paslaugomis, bet neskubėjo atsilyginti. Net didžiausi rūmų veltėdžiai gaudavo metinę rentą; deja, dailininkai nepriklausė dvariškių luomui ir nebuvo kviečiami prie vaišių stalo. Po Prancūzijos, kur Hilliardas priprato vaidinti aristokratą, šis faktas atrodė ypač žeminantis. Kadangi revoliucijai tapytojas nebuvo pribrendęs, maištavo pagal išgales: bent jau portretuose save ir žmoną vaizdavo kaip išsipusčiusius didikus…

Kartais atrodo, kad Hilliardas, nuolat skųsdamasis pagarbos ir lėšų stygiumi, kiek dramatizavo savo padėtį. Šlovės jam netrūko, bet su pinigais vyras tiesiog nemokėjo elgtis.

Prireikė 20 metų, kad Hilliardas išsirūpintų (1599 m.) kuklią metinę 40 svarų pašalpą. Tačiau tvirtesnę žemę po kojomis jis pajuto tik valdant Džeimsui I, kuris vienu mostu padovanojo tapytojui karališkųjų miniatiūrų ir raižinių kūrimo monopolį. Bėda, kad laimingasis monopolininkas netrukus mirė. Kartais atrodo, kad Hilliardas, nuolat skųsdamasis pagarbos ir lėšų stygiumi, kiek dramatizavo savo padėtį. Šlovės jam netrūko, bet su pinigais vyras tiesiog nemokėjo elgtis. Iš Prancūzijos parsivežtą apvalią sumelę investavo į aukso kasybą, o tiksliau, padovanojo kažkokiems aferistams. Keliasdešimt metų krauju pasruvusiomis akimis pasakojo šią istoriją, bet nieko nepasimokė. Net prieš mirtį (jau solidžiai uždirbdamas) sugebėjo sėsti į cypę, nes, neturėdamas reikiamos sumos, laidavo už kažkieno skolą. Hilliardo uošvis Robertas Brandonas irgi abejojo finansiniais žento gabumais. Todėl visą nemenką turtą paliko dukrai, o testamento vykdymo priežiūrą patikėjo Auksakalių draugijai. Taip apsidraudė, kad septyni jo anūkai nebūtų priklausomi nuo tėvo pajamų.

Vida Press nuotr./Nicholo Hilliardo nutapytas Georgas Cliffordas
Vida Press nuotr./Nicholo Hilliardo nutapytas Georgas Cliffordas

Mūsų skaičiavimais, Hilliardas tikrai neturėjo badauti. Jis dirbo auksakaliu, juvelyru, tapė, raižė, dekoravo valstybės dokumentus. Karališkasis antspaudas irgi buvo jo kūryba. Imdavo mokinių, net kažką dėstė jaunoms ledi, kurios iš dyko buvimo domėjosi akvarele. Tiesa, pagrindinė Nicholo veiklos sfera, miniatiūros, turėjo kuklokus įkainius (portretas iki krūtinės kainavo 1 svarą, visu ūgiu – 3 svarus), tačiau slėpė beribes galimybes.

Miniatiūrų paklausa buvo milžiniška. Jų madą įvedė praktiška Elžbieta I, iškart sumetusi, kur dėti mažuosius paveikslėlius. Ėmė juos dalyti į kairę, į dešinę, kai prireikdavo ką nors apdovanoti ar paskatinti. Hilliardas ne tik tapė šias miniatiūras, bet ir siūlė savo paslaugas pagerbtiesiems, kurie malonės ženklą dažniausiai gaudavo be rėmų. Tai irgi buvo aukso kasyklos, nes puošnus ir brangus medalionas rodė deramą požiūrį į dovaną… Daugybė Elžbietos I miniatiūrų keliavo į užsienį, dar daugiau nusėsdavo rūmuose, kur kiekvienas dvariškis, garbindamas karalienę (ar dėl visa pikta), ant kaklo nešiojosi jos atvaizdą. Portretėliai tarnavo intrigoms, pažadams, įžadams, pataikavimui. Meilės žaidimams. (Įdomu, kad miniatiūros, lietos akvarele ant vaškinio popieriaus ar plonytės odos, buvo klijuojamos ant lošiamųjų kortų.) Beje, monarchė taip pat turėjo didžiulę jų kolekciją, kurią saugojo miegamojo spintelėje. Tvarkingai suvyniotą, su prierašais. Tarkim, kortelė su informacija „Mano Viešpaties atvaizdas“ puošė Roberto Dudley portretą...

Diduma Hilliardo miniatiūrų išsibarstė. Tačiau ir likučiai iškalbingi. Jam pozavo Francis Drake’as, kurį ispanai vadino jūrų piratu, o britai paskelbė tautos didvyriu; seras Philipas Sidney – bene ryškiausia XVI amžiaus figūra, poetas ir karys; Walteris Raleighas – dvariškis, rašytojas, kolonistas, šnipas. Kiti žmonės, kurių atvaizdai buvo paklausūs. Jau nekalbant apie Elžbietos I favoritus. Karaliene Mergele tituluojama ponia turėjo jų devynias galybes.

Vida Press nuotr./Nicholo Hilliardo pieštas oficialus Elžbietos I piešinys
Vida Press nuotr./Nicholo Hilliardo pieštas oficialus Elžbietos I piešinys

Šiltus Hilliardo santykius su Robertu Dudley jau minėjome. Lesterio grafui nebuvo sunku užtarti dailininką; jis nuo vaikystės draugavo su karaliene. Vėliau visas dvaras liežuvavo, kad juodu miega, dar vėliau – kad Elžbieta ketina tekėti už „mielojo Robino“. Dudley buvo vedęs, tačiau kliūtis pasirodė lengvai pašalinama: vieną dieną jo žmona nusirito nuo laiptų ir užsimušė. Kilo baisus skandalas, visi įtarė grafą, ir karalienė buvo priversta atstumti mylimąjį. Tačiau draugystė tęsėsi – gal tik su pertrūkiais. Juos išprovokuodavo mergišius Robertas, kokios nors slaptos pastarojo vedybos ar dėmesys netinkamoms damoms... Kur lenkiame? Buvo daug moterų, trokštančių jo atvaizdo, ir buvo visada paslaugus Hilliardas.

Dar būtinai reikėtų paminėti Robertą Devereux, antrąjį Esekso grafą ir Dudley posūnį. Į rūmus jį „infiltravo“ mamytė, tikėdamasi atgauti karalienės malonę, kurią prarado, kai ištekėjo už vieno Elžbietos I favoritų. Karalienė užkibo. Robertas buvo 33 metais jaunesnis už monarchę, išlepęs, aikštingas, netinkamas jokiai rimtai tarnybai (vėliau irgi slapta vedė), tačiau ilgai išsaugojo privilegijuotą padėtį. Jis nebaudžiamas demonstravo meilę Elžbietai I, buvo oficialus jos palydovas ir (su lova ar be lovos) gaudavo vis solidesnių karinių postų. Karalienė atsikvošėjo tik tuomet, kai grafas gėdingai spruko iš mūšio lauko. Netekęs malonės Devereux paverkšleno („Esu bitutė, nebegalinti nusileisti ant karališkojo erškėčio“) ir nutarė nuversti Elžbietą I. Bėda, kad pritrūko sąjungininkų ir gyvenimą baigė ant budelio trinkos... Bet iki to laiko Hilliardas nuoširdžiai padirbėjo.

Hilliardas nesibaido keblių kompozicijų, žavi tiksliomis linijomis ir subtiliu ritmu, kuris provokuoja palyginimus su Shakespeare’o sonetais.

Nicholas neslėpė, kad dievina tapytoją Hansą Holbeiną ir į jį pasižvalgo. Tačiau juvelyro įgūdžiai suformavo savitą braižą. Jo miniatiūros atrodo labai elegantiškos: tą įspūdį kuria gotiškai pailgintos figūros, ornamento nėriniai, gaivios spalvos.

Hilliardas nesibaido keblių kompozicijų, žavi tiksliomis linijomis ir subtiliu ritmu, kuris provokuoja palyginimus su Shakespeare’o sonetais.

Vida Press nuotr./Oficialus ženklas su Elžbietos I atvaizdu, pieštu Nicholo Hilliardo
Vida Press nuotr./Oficialus ženklas su Elžbietos I atvaizdu, pieštu Nicholo Hilliardo

Dalį Hilliardo nuopelnų galėtume perleisti Elžbietai I. Pirma, karalienė nemėgo trimačio vaizdo. Nicholas poetizavo šią ponios užgaidą („Ji atsisėsdavo dieviško sodo alėjoje, kur atvira ir lygi šviesa, kad nebūtų dramatiško šviesos ir šešėlių žaismo“), bet poezija čia nė nekvepėjo. Raupais persirgusi monarchė po peruku slėpė nuplikusią galvą ir gausiai pudravo veidą: menkiausias šešėlis išryškindavo atgrasius randus… Antra, karalienė intelektualė baisiai mėgo simbolius ir metaforas, paslėptus žodžiuose, gestuose, drabužiuose, ceremonialuose. Miniatiūros nebuvo išimtis. Tad Hilliardui teko didelis vargas kurti koduotą kalbą, ypatingas vaizdo ir rašmenų kombinacijas. Jos tarsi nematomos, tačiau kiekviena paveikslėlio detalė ir spalva turi slaptą prasmę, net rožių žiedlapius patartina suskaičiuoti, kad erškėčio (Elžbietos I ženklas) nesupainiotume su Jorkų ar Lankasterių rožėmis.

Temos tapyba
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt