Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Trys herojai: kaip ištrūkti iš negatyvumo burbulo!

Viktorija Stasiukynaitė
Jurgos Radzevičiūtės / LAIMA nuotr. / Viktorija Stasiukynaitė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Kokią antraštę portaluose šįryt perskaitėte pirmą? Kažkas žuvo avarijoje, sudegė gaisre, sugalvojo dar vieną draudimą, kažką užmušė, apvogė? Socialiniuose tinkluose spjaudomasi pykčiu, lenktyniaujama, kas ką aplenks sarkastiškesnėmis pastabomis, o darbe su pasimėgavimu narstomos negatyvios naujienos. Bet tai nėra tikrasis pasaulio vaizdas.

Nesakome, kad reikia apsimesti ir nepastebėti kvailumo, žiaurumo ir tamsybės, bet net jei šimtą kartų pakartosime, kad „viskas blogai“, viešai pagrasinsime savo emigracija ir niekada nežengsime jokio pozityvaus žingsnio, geriau nepasidarys. Iš vienos konferencijos užsienyje grįžusi pažįstama prasitarė, kad ten vengė bendrauti su pažįstamais iš matymo kolegomis lietuviais. Kodėl? „Nes vėl būtų reikėję kartu rypuoti, kaip viskas blogėja.“ Būtent būtų reikėję kartu verkti, nes kitai nuomonei nesame labai pakantūs. Diskusijos feisbuke tarp, regis, inteligentiškų žmonių vyksta taip: „Taigi užčiaupkit savo srėbtuves!“ ir „Eik tu, dūra, na...i!“

Todėl galima pamanyti, kad mūsų pašnekovai gyvena paralelinėje visatoje, nes ten beveik viskas gerai. Bet šitaip gyventi jiems kur kas įdomiau. Ir – ne, tai neturi nieko bendro su buvusiu keistu valdančiųjų siūlymu žiniasklaidai skleisti bent 50 procentų pozityvios informacijos. Įdomaus gyvenimo procentais neišmatuosi.

Neverta bijoti rizikos

Valdas Samkus, barzdočius žibančiomis akimis, prisistato kaip barzdų kultūros ekspertas, buvęs Barzdų klubo prezidentas. Iš tikrųjų jis, diplomuotas politologas, turėjo puikų darbą, visus aprūpinto gyvenimo atributus, tačiau jautėsi kaip robotas, kartojantis, kad „viskas blogai“, kaltinantis kitus, aplinkybes ir patį gyvenimą. Dabar jis tapo visiškai kitu žmogumi.

Asmeninio archyvo nuotr./Valdas Samkus
Asmeninio archyvo nuotr./Valdas Samkus

„Baigęs mokslus pasijutau tarsi vakuume – mokiausi daug abstrakčių dalykų, bet mūsų konkrečiam gyvenimui jie buvo sunkiai pritaikomi. Vieni bendramoksliai padarė karjerą žiniasklaidoje ar valstybės tarnyboje, kiti išvažiavo į užsienį. Aš irgi turėjau minčių išvažiuoti. Vėliau suvokiau, kad bėgti ieškoti sėkmės yra kvaila, nes laisvas ir laimingas galiu būti tik čia.

Anksčiau kaltinau visus aplinkui, buvau įsitikinęs kad kažkas man kažką turi duoti, bet neduoda. Atrodė, kad mano aplinka negatyvi, todėl rinkausi būti toks, kaip ji, kad galėčiau neišsiskirti, rasti bendrą kalbą ir kartu padejuoti, jog šioje šalyje nėra nieko gero. Taip, tokiame pasaulyje aš gyvenau! Rodos, buvau priklausomas nuo kitų, nuo įvairiausių aplinkybių, nuo politinių pokyčių, net nuo oro (o šis, aišku, visada gadina nuotaiką). Kiekvieną rytą telefone skaitydavau portalų naujienas: kaskart gaudavau patvirtinimą, jog viskas tikrai blogai, pradedant valdžios sprendimais, baigiant pavienių žmonių bėdomis... Vienu metu save įtikinau, kad niekas niekada nepasikeis, jei pats nepakeisiu mąstymo. Būdavo etapų, kai norėdavau ištrūkti iš to negatyvumo burbulo, bet grįždavau į jį, nes mano aplinka gyveno būtent taip. Dirbau nuostabų darbą tarptautinėje kompanijoje, mano veikla buvo darbas su žmonėmis, tuo metu, atrodo, aplinkybės buvo puikios, bet mąstymas buvo senas. Sukausi tame rate kaip visi: uždirbi, išleidi, pasitenkini pirkiniais, kelionėmis ir vėl viskas iš naujo. Tačiau vienas įvykis mane privertė susimąstyti. Prieš metus apakau dešine akimi. Diagnozė: išsėtinė sklerozė. Ji ir pakenkė akiai. Medikai paaiškino, kad tai jaunų darboholikų liga... Iki tol viskas lyg ir klostėsi neblogai: sportavau, tinkamai maitinausi, tik staiga gyvenimas pradėjo byrėti. Tuomet, ligoninėje, prijungtas prie lašelinės, turėjau laiko pagalvoti. Ir prisiminiau, kad ir anksčiau buvo ženklų, jog kažką gyvenime reikia keisti, bet aš juos ignoravau. Gyvenau iš inercijos.

Kai sužinojau diagnozę, galėjau pasirinkti: arba save sugraužti, arba pakeisti gyvenimo būdą ir toliau gyventi nesidairydamas į kitus.

Nors ir kaip keistai beskambėtų, džiaugiuosi, kad ta liga mane sustabdė. Tada prasidėjo kokybiniai pokyčiai. Palaipsniui supratau, kad tai aš savo neigiamomis nuostatomis pritraukiau į gyvenimą panašių žmonių ir situacijų – niekas kitas. Ir nieko negali kaltinti, kad tau nesiseka, kad prastai jautiesi, – tik save patį. Kai sužinojau diagnozę, galėjau pasirinkti: arba save sugraužti, arba pakeisti gyvenimo būdą ir toliau gyventi nesidairydamas į kitus – taip, kaip visada norėjau. Džiaugiuosi, kad pasirinkau antrąjį, pozityvų, kelią. Juo buvau atsargiai pradėjęs domėtis jau prieš keletą metų: atsitiktinai nuvykau į festivalį, kuris vadinasi „Masters of calm“ („Ramybės meistrai“). Ten pabuvęs suradau sau tinkamą gyvenimo kokybę: kitokius santykius su gamta, žmonėmis, pačiu savimi, kvėpavimo ir kitas sąmoningumo praktikas – to man labai trūko. Bet paskui grįžau į tas pačias negatyvumo vėžes ir gyvenau, kaip gyvenęs, – iki ligos.

Prisimenu savo vaikystę: mama mus su broliu ir seserimi augino viena, nes tėvas dažniausiai dirbdavo užsienyje. Algos dieną mama sumokėdavo skolas, kelias dienas dar turėdavome pinigų, o paskui vėl skolindavomės. Tekdavo pagyventi ir be elektros, ir be vandens – už skolas išjungdavo. Esame dėkingi, kad nuostabūs kaimynai padėdavo. Be galo myliu savo mamą, kad ji nepalūžo, buvo mūsų stiprybės šaltinis, bet iki šiol prisimenu tą jausmą, kai ji verkdavo, o aš, mažas, nežinodavau, kaip jai padėti... Tačiau mes ištvėrėme tą laikotarpį ir mūsų vaikystė net tada buvo džiugi – nes niekas taip intensyviai nekalė į galvą, kaip „viskas blogai“ ir „kokioje baisioje šalyje gyvename“. Vėliau mūsų, visų trijų vaikų, gyvenimas susiklostė puikiai. Ir kai dabar žmonės skundžiasi dėl smulkmenų, man net nejuokinga – juk turime geriamojo vandens, kažkiek pinigų, nebadaujame, esame sveiki, saulė šviečia.

Ilgainiui pradėjau atsikratyti to priedainio „viskas blogai“, ėmiau sveikai gyventi, skaityti naudingas knygas, atsisakiau alkoholio ir pastebėjau, kad tokių kaip aš – kurie tą pačią realybę suvokia jau kitaip – yra nemažai. Nuostabiausia, kad po truputį keičiasi ir artimiausi žmonės, kurie mato mano pokyčius: dabar džiaugiuosi gyvenimu ir turiu širdžiai mielos veiklos. Kad ir tuos pasišokimus „Rytėlis“, į kuriuos šimtai žmonių ateina penktą ryto ir linksminasi be alkoholio. Kažkada net neįsivaizdavau, kad tai man apskritai įmanoma – šokti. Kompleksavau. Dabar koncertuose su draugais visada šoku. Man rokenrolas nėra tapatus svaiginimuisi. Nebebijau rizikuoti, nes pats gyvenimas yra rizika. Santuoka – rizika, kiekvienas naujas darbas – rizika, vaikų turėjimas – irgi rizika. Todėl neverta jos bijoti. Geriau sąmoningai ruošti save sėkmei ir laimei – kad jos pas tave ateitų. Netikite? Pamėginkite.“

Mes neskatinami džiaugtis

Viktorija Stasiukynaitė, studentė, VšĮ Iniciatyvos fondo įkurto projekto „Pozityvus dienoraštis“ koordinatorė, pasakodama apie kelias dešimtis nufilmuotų pozityvių istorijų susigraudina: kiekvienas žmogus jai buvo atradimas, kaip sudėtingiausiomis aplinkybėmis nepalūžti, išsaugoti giedrą žvilgsnį į pasaulį ir mylėti. Ne veltui Viktorija ant dilbio išsitatuiravusi žodžius iš Šventojo Rašto apie meilę.

Jurgos Radzevičiūtės / LAIMA nuotr./Viktorija Stasiukynaitė
Jurgos Radzevičiūtės / LAIMA nuotr./Viktorija Stasiukynaitė

„Besimokydama mokykloje Marijampolėje buvau iš tų jaunų žmonių, kuriuos tėvai stengėsi ne stumti ką nors veikti, o pristabdyti. „Mama, man šiandien būrelis, mokinių parlamentas ir bažnyčios choras. Mama, pareisiu vėliau, nes man renginys.“ Grįždavau namo tik išsimiegoti. Visada norėjau daryti daugiau, nei iš manęs buvo tikimasi, troškau veikti, lėkti, organizuoti, o ne žiūrėti televizorių. Vadovavau adorantėms, o adorantės yra tos mergaitės, kurios bažnyčioje per procesijas barsto žiedlapius. Buvau tik aštuntokė, bet kartą nudrožiau pas kleboną: „Žinokite, noriu vadovauti adorantėms.“, o jis nusišypsojo, kad turbūt turėtų neleisti, ir leido. Taigi ėmiau vadovauti beveik keturiasdešimties mergaičių būriui – organizuodavau parapijos renginius, važiuodavome į stovyklas.

Kai man dabar kas nors pasako, kad „kaimas – prasigėręs“, aš stoju piestu: yra tokių bendruomenių, tokių žmonių, kad nustebtumėte.

Buvau paprastų, neturtingų žmonių vaikas, todėl nutariau po mokyklos pirmiau ieškotis darbo – tik paskui galvoti apie studijas. Turėjau daug savanoriavimo patirties, buvau drąsi, tad greitai susirasdavau darbų įvairiose žiniasklaidos priemonėse, o dabar dar ir studijuoju politikos mokslus, koordinuoju VšĮ Iniciatyvos fondo įsteigtą „Pozityvų dienoraštį“. Pamaniau, kad tikros žmonių istorijos turi būti nufilmuotos. Užsibrėžėme kartu su visa komanda nufilmuoti jų tūkstantį. Mes labai sunkiai pastebime gerus dalykus. Mes nesame skatinami džiaugtis. Bet yra nuostabių žmonių, kurie nesireklamuodami tyliai daro gerus darbus. Ir kai man dabar kas nors pasako, kad „kaimas – prasigėręs“, aš stoju piestu: yra tokių bendruomenių, tokių žmonių, kad nustebtumėte. Nuvažiuojame į tuos gražius kaimus, užeiname į žmonių namelius – pasijuntu, kaip pas močiutę: dar kartą įsitikinu, kokia graži Lietuva, tik mes, gyvendami virtualioje tikrovėje, jos net nematome. Tokios istorijos galbūt nesurinks „laikų“, nesukrės, nesukels skandalo, bet parodys šviesiąją gyvenimo pusę.

Taip, pradžioje man buvo neramu: ar pasiseks? Žinomų žmonių paprašiau būti „Pozityvaus dienoraščio“ ambasadoriais, o tada ėmiau ieškoti istorijų. Pirma herojė – vienuolė Juozapa. Ji rūpinasi 500 vaikų, yra padėjusi tiems, kurių tėvai geria, tiems, kurie iš nevilties pjaustėsi venas, tiems, į kuriuos daug kas numoja ranka. Jau pirmos istorijos parodė, kad pataikėme: žmonėms reikia tokių pasakojimų. Dabar „Pozityvus dienoraštis“ transliuojamas didžiuosiuose portaluose, peržiūrų skaičius tikrai įkvepia! Džiaugiuosi, kad kyla savotiška grandininė gerumo reakcija: vienas verslininkas, norėjęs likti nežinomas, trims mūsų herojėms, sunkiai besiverčiančioms mamoms, Motinos dienos proga suruošė dėžes dovanų. Viena jų paskambino man verkdama: ji viso to, ką gavo, niekaip neįstengtų nusipirkti.

Žmonės, kuriuos norime filmuoti, stebina kuklumu ir nuoširdumu, bet šitos savybės jau tampa deficitu mūsų pasaulyje. Negaliu pamiršti nė vieno pasakojimo herojaus: Danguolės, kuri atidavė pusę savo kepenų dukrai; Julijos, kuri 40 metų slaugo neįgalią dukrą; Gražinos, globojančios 30 vaikų; Janės, aklos moters, sergančios vėžiu, bet turinčios tiek pozityvumo, kad semia gyvenimą ne rieškučiomis, o glėbiais; senolio Mykolo, kuriam 90 metų, bet kuris apmezga visą kaimą šalikais; Igno, šimtukais baigusio mokyklą, norinčio įkurti savo partiją ir padėti Lietuvai. Tikras nuostabių žmonių margumynas. Nenorime apie juos pasakoti pakeltais sureikšmintais balsais, dėti dramatiškų, ašaras spaudžiančių vaizdų – norisi, kad jie būtų tokie, kokie yra. Iš pradžių bijojau: ar bus įdomu, ar žmonės žiūrės, ar surasime herojų, bet sulaukėme milžiniško palaikymo. Tai ir įrodo: mums nusibodo negatyvas!

Pasaulis nėra vien tik juodas. Kuo daugiau lakstome po Lietuvą, tuo labiau įsitikinu, kad mus supa begalė puikių žmonių! Tikiu: kai nori – gali viską. Kai tu myli, kai esi ramus, kai turi stogą virš galvos, pavalgyti ir apsirengti – turi viską, ko reikia. Tik reikia tai įvertinti.“

Romantizuoju kaimą? Taip!

Tadas Kazakevičius, grafikos dizaineris ir fotografas, atrodo kaip modernus megapolio gyventojas: nė nepasakytum, kad jo aistra – bastytis po Lietuvą ir fiksuoti nykstančio kaimo simbolius ir žmones. Tado pomėgis ne kartą įvertintas fotomeistrų, o šįmet jo „Ugnė, Dovydas ir Egidijus“ pateko tarp dešimties geriausių „Sony World Photography Awards“ konkurso „Open“ kategorijos nuotraukų ir pelnė nacionalinį apdovanojimą šiame konkurse.

Asmeninio archyvo nuotr./Tadas Kazakevičius
Asmeninio archyvo nuotr./Tadas Kazakevičius

„Kažkada galvojau: kodėl man rūpi tas kaimas? Galbūt ateina momentas, kai išlenda giliai glūdintys vaikystės įspūdžiai. Tada jie neatrodė reikšmingi, o vėliau jie tave užkabina, pasireikšdami kiek kitokia forma, – man tai buvo fotografija. Ieškojau praeities gyventojo, lėtesnio žmogaus, kitokio, nei dauguma, o mieste tokių sutikti sunkiau.

Penkerius metus gyvenau Londone, dirbau grafinio dizaino srityje vienoje reklamos agentūroje. Parvykęs, aišku, sulaukiau klausimo: kodėl grįžai? Grįžau, nes Lietuvoje daugiau galimybių rasti savo „fotografinį žmogų“, o ir pradėjau fotografijų seriją, kurią buvau suplanavęs: „Tai, ko nebebus“. Ėmiau fotografuoti Anglijoje, padariau vieną kitą seriją gatvės portretų, bet supratau, kad tokių „praeities žmonių“, kokių ieškau, sudėtinga rasti. Ten visur: tiek miestuose, tiek miesteliuose – pasiturintys, ramų gyvenimą gyvenantys žmonės, todėl daug žavesio dėl kontrasto nebuvimo tiesiog dingsta.

Šnekėdami apie bet ką mes dažniausiai turime du pavyzdžius – geriausią ir blogiausią; naudojame tą, kuris mums palankus.

Lietuvoje dar galima užfiksuoti tai, ko po kelių dešimtmečių ar dar anksčiau jau nebebus, tarp miesto ir kaimo – dideli skirtumai. Žinau, kad savo darbuose šiek tiek romantizuoju praeitį, net fotografuoju juostiniu fotoaparatu, bet tai ir žavu. Kai nuvažiuoji į mažą miestelį ar kaimą, supranti, kad ten žmones vienija kitoks gyvenimo ritmas: toks, įsivaizduoju, buvo Vilniuje prieš 50–70 metų. Gal dabar mūsų gyvenimas ir geresnis, greitesnis, bet man kaimo realybė turi daugiau spalvų, nors žiniasklaida ją dažnai spalvina viena – juoda – spalva. Nesuabsoliutinkime. Šnekėdami apie bet ką mes dažniausiai turime du pavyzdžius – geriausią ir blogiausią; naudojame tą, kuris mums palankus, bet tarp jų yra visko.

Man daug kas sako, kad fotografuoti „Tai, ko nebebus“ gerokai pavėlavau – reikėjo prieš dešimtmetį. Tačiau tada rūpėjo kiti dalykai, todėl manau, kad mano laikas – dabar, nes būtent dabar man tai įdomu. O nuotraukos tiesiog „nutinka“. Pernai vasarą, tęsdamas seriją „Tai, ko nebebus“, važiavau pro vieną kaimą, pamačiau žaidžiančius vaikus, juos pakalbinau. Paprašiau jų mamos leidimo nufotografuoti. Vaikai sustojo prie mylimo šunelio būdos, krito tinkama šviesa, buvo geras momentas – taip atsirado „Ugnė, Dovydas ir Egidijus“. Man patinka taip dirbti – nieko neplanuoju: tiesiog važiuoju per kaimus, nežinodamas, ką rasiu, bet visada randu. Galbūt esu sentimentalus, galbūt romantizuoju tą kaimą, bet kai atsiduri, tarkim, Šilėnuose, kurie visai arti Vilniaus, atrodo, kad tikrai patenki į kitą laiką ir pas kitokius žmones. Atradau savo nišą ir joje gerai jaučiuosi. Tik kaime gali išvysti pilną gatvę vaikų ar žmogų, neskubiai laistantį savo gėles. Kaime vaikas dar gali siausti, dūkti, išsitepti drabužius – mieste jis yra perdėtai saugomas.

Savo darbais siunčiu žinutę: taip, matau daug problemų, bet vaizduoju pozityviąją realybės pusę. Nenoriu būti labai saldus ar pernelyg sentimentalus, tačiau nemėgstu pikto realizmo. Juk daug kas kaimą rodo negatyviai, ši tema eskaluojama lygiai taip pat, kaip emigracija, imigracija, bet jei dešimt kartų pasakysi „blogai“ – geriau nebus. Neseniai pradėjau didelę fotografijų seriją apie visas Lietuvoje gyvenančias tautas, kurių, pasirodo, yra net 154. Kartais nė nepastebime to, ką pastebi jų atstovai, o tai vertinga ir įdomu. Noriu padėti žmonėms suprasti, kad mes puikiai gyvename kartu su šimtais kitataučių: nėra ko jų bijoti ar vengti.“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt