Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Unė Kaunaitė: įsimylėjusi Vilnių

Unė Kaunaitė
„Tomas&Lukas" nuotr. / Unė Kaunaitė
Šaltinis: 15min.lt
0
A A

Su tokiomis spindinčiomis akimis galima apšviesti visą gatvę: jauna rašytoja, diplomuota psichologė ir socialinės antropologijos specialistė Unė Kaunaitė taip įkvėptai rašo ir kalba apie gimtą miestą ir šalį, kad nykiausi surūgėliai gali patikėti gyveną pasakoje.

Jos knygą „Sudie, rytojau“, prieš porą metų nominuotą Metų knygos rinkimų paauglių literatūros kategorijoje, kažkurį vakarą nugvelbiau iš paauglės dukros – ir užsiskaičiau. Kai kalbėjomės su Une, tuoj tuoj turėjo būti išleistas jos  antrasis romanas „Žmonės iš Alkapės“..

Būtų kvaila ieškoti daug sąsąjų tarp autoriaus ir jo herojaus, bet kad tai labai krinta į akis: ir jūs, ir knygos herojė Vytautė mokėtės prestižiniame Vilniaus licėjuje, abi mylite savo miestą, abi esate beveik tobulos įvairiose srityse, tokios veiklios pirmūnės...

Knygą rašiau dvyliktoje klasėje – tuomet tikrai pavydėjau žmonėms, kurie turėjo vienos srities gabumų, juos sąmoningai tobulino ir jų gyvenimas turėjo aiškią kryptį. Tiek man, tiek mano herojei taip nebuvo. Bet dabar atrodo kitaip: džiaugiuosi, kad turiu daug pomėgių, kad ėjau ir einu paieškų keliu – jis įdomesnis. Jis priverčia daug ką atrasti, kelti klausimų, kurti. 

Dabar vyksta tai, ką vienos prestižinės gimnazijos direktorius įvardijo savotiška tėvų pamišimo forma: vaikas bet kokiomis priemonėmis grūdamas į elitines gimnazijas ir spaudžiamas būti geriausias. Esate su tuo susidūrusi? Beje, ir jūsų knygos herojės tėvai bei močiutė tikisi, kad ji bus mažų mažiausiai Lietuvos prezidentė.

Manęs tėvai niekada nespaudė, priešingai – nuolat stabdydavo, nes norėdavau aprėpti per daug: lankiau teatro studiją, „Skalvijos“ kino akademiją, dalyvaudavau įvairiose olimpiadose. Bet aplink matydavau situacijų, apie kurias pasakojate. Mes kažkodėl dedame lygybės ženklą tarp gabaus ir sėkmingo žmogaus, mums nuolat kartojama, kad būtinai reikia būti sėkmingiems. Nes sėkmingas – tai esą būtinai laimingas.

Pavyzdžiui, mergina nori būti manikiūrininkė, nes jai labai patinka, bet aplinka tam nepritaria. Tėvų požiūriu, jai reikia tapti teisininke arba filosofe.

Niekada nesužinosime, kas iš vaiko galėtų išaugti, jei sprausime jį į rėmus, tik visa laimė, kad kartais vaikai patys tuos rėmus išauga. 

Dėl to labai liūdna, nes dažnai neleidžiame žmonėms ieškoti ir atrasti kitokių savo talentų. Ir gal tas „negabumas“ yra jo laimė? Niekada nesužinosime, kas iš vaiko galėtų išaugti, jei sprausime jį į rėmus, tik visa laimė, kad kartais vaikai patys tuos rėmus išauga. O į licėjų ateina jau beveik susiformavę žmonės, savo gimnazijose buvę pirmūnai, tačiau jame geriausi gali būti ne visi, todėl kai kuriems iš pradžių būna labai sunku. Ypač jei prisideda šeimos spaudimas – juk giminės ir artimieji tikisi, kad vaikas visada bus pirmas. Kai aš mokiausi licėjuje, jame vyravo šilta ir demokratiška aplinka: ją vienas mokytojas vadino „šiltnamiu, prie kurio taip lengva priprasti“... 

O gal nebuvote iš „šiltnamio“ išėjusi? Juk mokėtės universitete, kur studijavo princas Williamas ir būsima jo žmona Cate. 

Išvažiavau mokytis į Škotijos Šv. Andriejaus universitetą – trečią pagal senumą anglakalbėse šalyse. Administracija juokavo, kad princo mokymosi metais gerokai padaugėjo stojančių merginų... Iš „šiltnamio“ patekau į „burbulą“ – studentai savo universitetą vadina „St. Andrews bubble“. Jis mažame miestelyje, kur beveik pusė gyventojų – studentai. Universitetas turi itin aukštus reitingus, į jį suvažiuoja labai gabus jaunimas. Taip gyvenant tenka nuolat sau priminti, kad realus gyvenimas egzistuoja ir nereikia nuo jo atitrūkti.  

„Tomas&Lukas" nuotr./Unė Kaunaitė
„Tomas&Lukas" nuotr./Unė Kaunaitė

Realus gyvenimas egzistuoja nuvažiavus keliolika kilometrų nuo Vilniaus į kaimą. Ir ten jis gerokai kitoks. Susidūrėte su tuo? Turbūt ir jūsų knygos skaitytojams ne vilniečiams kyla visai kitokių klausimų? 

Be abejo, egzistuoja atotrūkis tarp Vilniaus ir „kitos Lietuvos“, bet, kaip yra sakiusi mano knygos krikštamotė rašytoja Vilė Vėl, mano kūrinys yra apie Lietuvos sostinę, kurioje mažai kas niekada nebuvęs, tad Vilnius nėra svetimas niekam. O susitikimuose su skaitytojais ne vilniečiais klausimai dažnai sukasi apie svarbius pasirinkimus baigus mokyklą, kurių išgyvena ir mano herojė, įvairius brendimo etapus. Man norėjosi, kad tai būtų romanas ir apie rūpinimąsi savo aplinka, todėl kiekvienas miestelio ar kaimo gyventojas galėtų susimąstyti, ar jam ta jo aplinka rūpi. 

Pasirinkimo klausimas jūsų kartai itin skausmingas, nes, kaip sako knygos herojė, anksčiau buvo dvi ledų rūšys, dabar – šimtas keturios, bet nuo to ne lengviau. Kaip rinkotės savo ateitį, kai viskas sekėsi beveik tobulai?

Manau, kad mano kartos didžiausia problema ir yra pasirinkimas. Variantų tiek daug, jog sutrinki ir išsigąsti, kad nesuklystum. Kaip psichologė, domėjausi laimės psichologija ir radau daug tyrimų, kurie atskleidžia, kad kuo mažiau žmogus gali rinktis, tuo jis laimingesnis, nes pasirinkimo negali palyginti su tuo, kas gal galėjo būti. Man buvo ypač sunku nuspręsti, ar važiuoti studijuoti į užsienį, ar likti Lietuvoje.

Pastebėjau, kad išvažiuojantys kartais būna priversti teisintis, kodėl taip daro, nes kai kurie žmonės patriotizmą suvokia kaip tupėjimą apsitvėrus tvora...

Taip. Ir dėl to keista ir skaudu, nes man Lietuva labai brangi, čia mano namai, žeisdavo pasvarstymai, kad išvažiavusi nebegrįšiu. Nė kiek nesigailiu pasirinkusi mokslus svetur, nes parsivežiau labai daug patirties, kurią galima pritaikyti Lietuvoje. Dabar mąstau apie magistrantūros ir doktorantūros studijas užsienyje – čia tiesiog nėra tokių psichologijos laboratorijų ir tyrimų, kurie mane domina. Savo ateitį noriu sieti su autobiografinės atminties psichologija, kuri Lietuvoje beveik netyrinėjama. Todėl tenka rinktis: galimybės ten ir sentimentai čia. 

Jau pajutote, kad galimybės ten kitokios?

Mano studijų metai buvo nuostabūs ne tik dėl mokslo, bet ir dėl kultūrų pažinimo, bendravimo, studentams siūlomos veiklos. Bene įdomiausia buvo galimybė universitete pastatyti spektaklį pagal J. Grušo pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“. Ją išverčiau į anglų kalbą, gavau iš universiteto finansavimą, surinkau aktorių komandą ir pusę metų repetavome. Suradau labai įdomių ir gabių studentų, tarkim, vieną muzikantą, kuris parašė originalią muziką. Repetuojant aktoriams turėjau išsamiai aiškinti to laikmečio realijas, nes, pavyzdžiui, jie niekada nebūtų supratę, kad psichiatrijos ligoninė sovietmečiu buvo dar ir ta vieta, į kurią patekdavo kitaip mąstantys žmonės. 

Jums, kaip antropologei, įdomu, kas vyksta dabartinėje visuomenėje, bet turbūt daugelis svajodami tapti antropologais jau įsivaizduoja save tyrinėjančius Amazonės gentis ir keliaujančius po pasaulį. 

Aš iš tų, kuriems įdomiausia tyrinėti savo aplinką, modernią visuomenę.

Sutikau labai įdomių antropologų: kai kurie kaip hipiai keliauja po pasaulį, kai kurie tiria šiuolaikinę visuomenę, kai kurie rizikuodami gyvybe Amazonės džiunglėse gyvena kelerius metus. Aš iš tų, kuriems įdomiausia tyrinėti savo aplinką, modernią visuomenę. Psichologija man leido daugiau analizuoti save ir kitus, o antropologija suteikė galimybę pervertinti dalykus, kurie atrodė savaime suprantami. Pradėjau pastebėti kultūrinius ypatumus, kuriuos anksčiau priimdavau kaip duotybę, nes juk „taip visi daro“. Kai išvažiuoji į užsienį, supranti – toli gražu! Anglakalbiai, pavyzdžiui, net neturi žodžio „lauktuvės“, jų kultūroje dovanos likusiems namie mažiau pabrėžiamos. Pamenu, po atostogų grįždama į studijas universitete atveždavau kambario draugėms lauktuvių iš Lietuvos. Taip darydavo ir kita lietuvė. Bet kitų šalių merginos – ne, nes jų kultūroje tai neįprasta. Tyrinėdama dovanas atradau medaus svarbą mūsų visuomenėje, nes būtent jis neretai tampa dovana. Pirmą kartą skrisdama į Didžiąją Britaniją ilgesniam laikui, vežiausi stiklainėlį medaus – jo, pasirodo, įsidėjo ir nemažai studentų lietuvių. Kartą susirgusi Škotijoje nuėjau į parduotuvę ieškoti medaus ir susimąsčiau, kad jį perku pirmą kartą gyvenime. Nes iki tol jo tiesiog būdavo tėvų namuose: tai kas nors padovanodavo, tai giminės atveždavo, tai nusipirkdavo iš pažįstamų bitininkų. Paklausinėjau ir išsiaiškinau, kad daugumos pažįstamų namuose taip yra. Iki šiol medus mums, lietuviams, – ne tik maistas. Tai ir ryšiai tarp žmonių. Anksčiau bitininkams būdavo lengviausia susirasti žmoną, jie su daug kuo bičiuliaudavosi, o merginos žinodavo, kad jei jau bitininkas – tai geras žmogus. Sunku patikėti, bet šie įsitikinimai gyvi iki šiol, viena mergina pasakojo, kad, už bitininko ištekėjus jos tetai, šeima iškart sakė, kad „jis – geras žmogus“, nors jo dar nepažinojo.  

Esu ne iš vieno, praleidusio metus kitus toli nuo Lietuvos, girdėjusi, kad ryšys su artimaisiais, su gimtine tik sustiprėjo. Jūsų – irgi?

Viskas priklauso nuo žmogaus. Kai kurie bendramoksliai su toli likusia šeima pasišnekėdavo kartą per mėnesį – man tai buvo nesuvokiama. Kai esi toli, tarsi atsitrauki ir dar aštriau suvoki, kokie tau svarbūs tėvai, giminės, namai, tavo miestas – visa tai yra didžiausia atrama.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt