Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vida Simanavičiūtė: „Nenoriu atrodyti įdomesnė, nei esu“

Vida Simanavičiūtė
Lino Masioko/ LAIMA Velvet nuotr. / Vida Simanavičiūtė
Šaltinis: LAIMA Velvet
0
A A

Dizainerė Vida Simanavičiūtė į susitikimą jaukioje Vilniaus senamiesčio kavinėje ateina tiksliai sutartu laiku. Jau pirmomis pokalbio minutėmis prisipažįsta nemėgstanti daugžodžiauti, atrodyti įdomesnė, nei yra, kaip ir vėluoti ar skrajoti padebesiais ieškodama įkvėpimo.

– Pradėjote naują kūrybos etapą. Kodėl pasukote prie basic drabužių kūrybos?

– Žvelgdama į savo ir kitų dizainerių kūrybą pastebėjau, kad iš pradžių visi išgyvena laikotarpį, panašų į paauglystę. Tada norisi nustebinti orginalumu, stengtis, kad niekas negalėtų apkaltinti fantazijos stoka. Negali pasiūti, pavyzdžiui, gerų baltų marškinių, todėl sukuri juos su keturiomis rankovėmis. Aš taip pat išgyvenau panašų laiką kurdama kolekcijas: buvo ir labai spalvingų, ir minimalistinių. Su Aleksandru išmėginome ir neįprastas kolekcijų demonstravimo vietas: autoservisų dirbtuves, teniso aikštyną, podiumą ant Vilnelės vandens. Atėjo laikas, kai supratau: noriu kurti drabužius kasdienai, kad juos būtų galima ilgai dėvėti ir jų neveiktų mados sezoniškumas. Norėjau grįžti prie drabužių, kurie galėtų būti moters garderobo pagrindas: mažos juodos suknelės, sijono, baltų marškinių, klasikinio palto. Kalbu apie moterį, jau atradusią save ir nesimatuojančią naujų įvaizdžių, negaištančią laiko drabužių parduotuvėse. Kai su kolegėmis Guoda Giedraite ir Juste Marcelioniene rutuliojome „OVO Things“ idėją, supratome, kad esame pasiilgusios panašių daiktų – tokių, kurių nesinorėtų keisti, kurie neįkyrėtų, būtų kokybiški, tinkami ne vienus metus. Taip „OVO Things“ daiktų šeimoje atsirado kašmyro šalių, baltų marškinių, marškinių stiliaus suknelių. Namams – lininių patalynių, šiltų pledų ir bičių vaško žvakių. Naujausias kūrinys – pilkas universalus pieštuko silueto sijonas. Paprastas sijonas, tik iš labai kokybiškos vilnos ir su garantija penkeriems metams.

Gamintojo nuotr./OVO THINGS
Gamintojo nuotr./OVO THINGS

– Galima susidaryti įspūdį, kad jūsų požiūris į madą yra artimesnis prancūziškai elegancijai nei lietuviškoms tradicijoms.

– Mano įkvėpimų pasaulis sudėliotas tarsi iš skirtingų akmenėlių. Iš vaikystės kaimo vienkiemyje atsinešiau prisiminimų, įspūdžių: laukinės gamtos kvapų ir spalvų, senų knygų, laikraščių iliustracijų... Iš čia ateina manasis grožio ir estetikos supratimas. Bet koks įvykis, kuris mus pasiekdavo, palikdavo įspūdį. Mes, trys seserys, sau kurdavome mažus spektaklius: suvaidinome Johno F. Kennedy nužudymą, Bembį ir jo vaikus. Tikrai nenuobodžiavome. Labai džiaugėmės, kai atradome kaimo biblioteką, man ypač patikdavo ten esančių knygų iliustracijos, įsigudrindavau jas iškarpyti ir susiklijuoti sau į sąsiuvinius. Kadangi gražiai piešiau, pradinių klasių mokytoja nusprendė nuvežti mane į Vilnių, kad pamėginčiau stoti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Nors ten neįstojau, nepraradau pasitikėjimo savimi – jau netrukus mokiausi Šiaulių dailės mokykloje. Vėliau informacijos ir įspūdžių daugėjo. Buvau ir Paryžiuje, ir Tokijuje. Bet svarbiausi įvykiai, suformavę mano estetikos supratimą, yra iš gamtos ir knygų.

Pastebiu, kad vis labiau panašėju į savo mamą. Net skareles pamėgau ryšėti. Kai buvau jauna, kirpdavausi plaukus trumpai, dabar jau nebe. Mano akimis, brandi moteris turi būti ilgais, tvarkingai surištais plaukais. Manau, kad iš paryžiečių galima pasimokyti, kaip reikia dėvėti klasiką. Joms lengvai galvų nesusuka reklaminiai šūkiai, kad dabar privalu įsigyti tą ar aną daiktą, keisti stilių... Jos turi nedaug, bet kokybiškų daiktų, gali dėvėti paltą dešimt, dvidešimt ar net trisdešimt metų, avėti kokybiškus batelius, neleidžiančius nuspėti, nei kur, nei kada pirkti. Tačiau žvelgiant į tokią moterį neatrodo, kad ji nėra šiuolaikiška.

– Būna, kad kiekvieną sezoną nusiperkame bent vieną drabužį, bet galų gale beveik visos susiduriame su ta pačia problema: spintos lūžta nuo drabužių, o apsirengti nėra ko. Kaip išspręsti šį amžiną rebusą?

„Neturiu, ko apsirengti“ greičiausiai reiškia, kad spinta pilna rūbų, kurių negalima suderinti.

– „Neturiu, ko apsirengti“ greičiausiai reiškia, kad spinta pilna rūbų, kurių negalima suderinti. Galbūt ten kabo šešios palaidinės ir nė viena nedera prie turimo sijono. Tada perkami dar keli sijonai. Vietą užima ir emociniai pirkiniai, kurie bus dėvimi tik kokį kartą. Siūlyčiau ramiai reaguoti į mados tendencijas ir šūkius, kad būtina ką nors įsigyti, na, nebent esate mados žurnalo redaktorė ir privalote sėdėti pirmose eilėse. Galima ir visai nesidomėti mada. Kam, pavyzdžiui, mokslininkui, kuris visą gyvenimą tyrinėja klumpeles infuzorijas, išmanyti mados tendencijas? Galbūt jam gana, kad išeidamas iš namų apsiauna tos pačios poros batus, o kas yra frakas, sužinos tik tada, jei reikės atsiimti Nobelio premiją.

Pastebiu, kad neretai moterys perka drabužius tik todėl, kad jie pasirodo įdomūs. Dažna negali nusiraminti nusipirkusi paprastą daiktą, nori ko nors ypatingo. Bet kai vienu metu derinamos įdomios kelnės, originalus megztukas ir išskirtinė rankinė, per visa tai jau nebematyti žmogaus.

Prarastoji karta žvelgiant iš mados pozicijų – penkiasdešimtmetį peržengusios kaimo ir miesto moterys, kurios apsiperka dėvėtų rūbų parduotuvėse ir kažkodėl labai dažnai ten išsirenka baisias, įvairiais užrašais margintas palaidines ir aptemptas kelnes. Žvelgiant į tokį vaizdą kyla liūdesys. O juk drabužis turi prasmę. Jei pakviestų pas prezidentę ar kokį karalių, kiekvienas imtų verstis per galvą ieškodamas tinkamos aprangos. Bet, pavyzdžiui, į Dievo namus žmonės neretai ateina bet kaip apsirengę. Daugelis juokiasi iš ortodoksų aprangos reikalavimų (tradicijos prisidengti galvą, neateiti apnuogintais pečiais), bet juk stilius ir elegancija tada ir pasireiškia, kai žmogus suvokia, kur eina, kodėl taip rengiasi. Man labai patinka stilingai atrodančios kaimo močiutės: juodas kostiumėlis, balta palaidinė, paprasta rankinė ir suvarstomi oxfordai, Dzūkijoje vadinti čeverykais. Visą outfitą užbaigia gėlėta skarelė.

– Keletą metų jus galima sutikti vienoje iš Vilniaus cerkvių. Kiek neįprasta, nes lietuviai tradiciškai tapatinami su katalikų tikėjimu.

– Gimiau katalikų šeimoje. Tėvai buvo tikintys, bet turėjo labiau rūpintis kaimo darbais, gyvuliais nei vaikų dvasiniu auklėjimu. O močiutė buvo labai tikinti. Iš vaikystės pasakojimų pamenu vieną gyvenimo istoriją, kuri man atskleidžia jos charakterį ir pasitikėjimą Dievu. Seneliai turėjo ūkį, augino penkis vaikus. Nutiko taip, kad už skolas iš varžytinių turėjo būti parduotas jų turtas. Mėginu įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis moteris, sužinojusi, kad reikės su mažais vaikais išeiti iš namų. Verkti? Isterikuoti ir kaltinti vyrą, kuris per aplaidumą įstūmė šeimą į nelaimę? Laukdama pirmųjų pirkėjų močiutė tvarkė namus, šlavė aslą ir kaip įpratusi giedojo giesmes. Kai atvažiavo pirkėjai, paaiškėjo, kad tai jos jaunystės draugė su vyru. Anksčiau jos abi keliaudavo į piligrimines keliones su bažnyčios choru. Atidariusi duris ir išgirdusi giesmę, ji atpažino savo bičiulę. Moterys apsikabino, pasibučiavo. Tie žmonės atsisakė pirkti ūkį ir išvyko namo. Vėliau kažkokiu valdžios įsaku buvo panaikintos skolos ir ta problema išsisprendė.

Močiutė mums, anūkams, rodydavo iliustruotą Bibliją ir pasakodavo apie Dievą. Knyga buvo labai sena, be viršelio, nušiurusi. Gerai prisimenu įspūdingas graviūras: Mozę prie liepsnojančio krūmo, žydų tautos vargus dykumoje. Mums su seserimis labai patiko vartyti tą knygą. Tada dar nesupratau tų istorijų prasmės, bet žinojimas, kad Dievas yra, įsitvirtino mano pasąmonėje.

Vėliau ieškodama atsakymų į pagrindinius gyvenimo klausimus atėjau į katalikų bažnyčią. Norėjau labiau suprasti krikščionybę, Kristaus mokymą. Jau neužteko vaikiško žinojimo, kad „Dievas yra visur ir viską mato“. Kėliau sau ir kitų klausimų, pavyzdžiui, kodėl Dievas draudžia tą ar kitą veiksmą? Kelerius metus vaikščiojau į bažnyčią, skaičiau knygas, bet mano galvoje nebuvo vientiso, sisteminio supratimo. Vieną vasarą atostogavome su drauge Graikijoje. Kai pabodo vartytis paplūdimyje, nusprendėme vykti į Symi salą, garsėjančią kulinariniu paveldu (ypatingomis mažytėmis žuvytėmis) ir ortodoksų vienuolynu, kuriame yra šv. Mykolo Arkangelo Panarmiečio ikona. Prie vienuolyno vartų mus pasitiko gidė; ji papasakojo, kad jūreiviai ir keliautojai nuo senų laikų rašo laiškus šv. Mykolui, juos deda į sandarius butelius ir meta į jūrą. Bangos jų maldas ir prašymus atplukdo į įlanką prie vienuolyno sienų. Dažniausiai maldos išklausomos, todėl žmonės atsidėkoja aukomis. Kai įėjome į vidų, pamačiau įspūdingą ikoną, prie jos eilėmis kabojo papuošalai. Auksas ir deimantai spindėjo degančių žvakių šviesoje, it dideli aukso riestainiai žvilgėjo apyrankės. Grįžusi į Vilnių vis prisimindavau tą ikoną ir smilkalų kvapą. Nusprendžiau internete paieškoti daugiau informacijos. Paieškos sistema išmetė daug krikščionių ortodoksų tekstų. Pradėjusi skaityti supratau, kad randu atsakymų, kurių ilgai ieškojau. Pasijutau kaip vaikystėje, kai skaitoma knyga įtraukdavo ir norėdavosi ją laikyti po pagalve, kad būtų galima vos tik pabudus vėl į ją įnikti. Mano krikščionybės paveikslas įgavo aiškesnių kontūrų. Pradėjau lankytis ortodoksų bažnyčioje, kurioje pamaldos vyksta lietuvių kalba. Niekada nebuvau „dvasinė turistė“, neieškojau egzotiškų religijų ar madingų dvasinių kelių. Galėčiau sakyti, kad šv. Mykolo Arkangelo ikona parodė kelią pas ortodoksus ir aš pasirinkau ortodoksišką tradiciją.

Dabar kai kuriose bažnyčiose nemažai šou elementų, stengiamasi žmonėms kiek pataikauti, kad jiems patiktų, kad jie pakikentų, atsipalaiduotų, lyg labai pervargę būtų. Visai kitoks jausmas ir dvasinis susikaupimas vyrauja ortodoksų bažnyčioje, kur nėra banalių giesmelių, gitaros brązginimų. Manau, kad maldos namuose žmogui reikia asketikos. Nenoriu teigti, kad katalikybė blogai, kad ten žmonėms ko nors trūksta, galbūt jiems ten viskas tinka. Man trūko gelmės.

– Jei būtų galimybė trumpam grįžti į praeitį, ar norėtumėte ja pasinaudoti?

Gyvenimas ir yra toks nepakartojamas bei įdomus, nes neturime galimybių rašyti juodraščių, viskas tikra, pasirenkama tik kartą.

– Nuoširdžiai nežinau, ką daryčiau ją gavusi. Antrą kartą ką nors vėl išgyventi? Ne, tai man neįdomu. Ar norėčiau save susitikti praeityje, kad perspėčiau, apsaugočiau nuo klaidų? Tikriausiai perspėjimų neklausyčiau. Gyvenimas ir yra toks nepakartojamas bei įdomus, nes neturime galimybių rašyti juodraščių, viskas tikra, pasirenkama tik kartą. Kai tai supranti, tampi atsakinga. Nejaučiu jokios jaunystės nostalgijos. Man dabar yra pats geriausias laikas. Kai girdžiu žmones ilgesingai apgailestaujant: „Jei man dabar būtų dvidešimt...“, sakau, oi, ne. Nepatenkinti gyvenimu gali pradėti nuo skundų, kad gimė ne toje šalyje, ne toje šeimoje, ne tuo laiku. Man toks kalbėjimas atrodo beprasmis. Ką darai dabar, turi padaryti gerai, iš to bus ir rytojus.

– Dabar jau nieko nestebina ir brandaus amžiaus moterys, auginančios vaikus. Ar nesukirba mintis, kad galbūt reiktų įsivaikinti?

– Neseniai viena draugė turėjo išvykti ir paliko prižiūrėti savo dešimties metų sūnų. Tada supratau, ką reiškia turėti vaiką, kuris eina į mokyklą, kad reikia keltis, pagaminti pusryčius, pietus... Per tą trumpą laiką šį tą sužinojau apie jo žaidimų monstrus, sporto treniruotes. Iš pradžių stebėjau, kaip vaikas tvarkingai kloja lovą, dėliojasi daiktus, ir supratau, kad jis dar jaučiasi svetimoje vietoje. Kai po kelių dienų paliko neklotą lovą, suvokiau, kad pagaliau jis atsipalaidavo. Buvo įdomi patirtis, bet tai juk ne šeimos gyvenimas, o savotiška „greitoji pagalba“. Dabar jau šiek tiek žinau, ką veikia mokyklinukų mamos. Manau, kad kiekvieną iš mūsų gyvenimas atveda į tą vietą, kurioje reikia ką nors nuveikti. Taip ir su vaikais. Vaikai turi augti šeimoje, kurioje yra tėtis ir mama, – mažame šeimos rojuje, jausdamiesi saugūs, negirdėdami barnių. Kad turėtų brolių ir seserų, aplinkui būtų gyvūnų ir augalų. Lyg ir nedaug? Bet kiek iš mūsų turėjo tokią šeimą ar matė šalia?

Nemanau, kad teisinga įsivaikinti tik tam, kad išsklaidytum savo vienatvę, senatvės baimes. Vaikai man atrodo didžiulė atsakomybė, nes praleisto laiko negali atsukti, negali „surasti“ savo vaiko, jei jis nuo tavęs nuėjo. Kai sesuo augino mažą vaiką, pamenu, mama sakydavo: „Nenešiokit ant rankų, nes jis pripras, rėks ir rėks, norės, kad nešiotumėt.“ Tada supratau, kad senoji karta vaikų nenešiojo. Gyvenimas buvo sunkus, reikėjo daug dirbti, rūpintis, kaip pamaitinti ir aprengti šeimą, o ne myluoti vaikus. Tačiau dėl to neužsimezgė tėvų ir vaikų ryšys. Dabar senoji karta lyg ir norėtų atkurti tą ryšį, bet jo nėra. Skiriasi intelektas. Jį galėtų atpirkti emocinis ryšys, bet nėra ir jo. Kita vertus, gal būtų panašiai kaip su tuo šuniuku, kurį auginu. Šeimininkai išvyko gyventi į užsienį ir man paliko vokišką nykštukinį špicą. Visai neapsidžiaugiau, nes pirma mintis – dabar aš atsakinga ir turėsiu juo rūpintis. Dar gyvendama su Aleksandru turėjau didžiulį dogą, maži šunys man nepatiko. Svarsčiau, kaip aš tą kvailą šunį auginsiu, bet... jis virto dideliu džiaugsmu, įlindo ir į širdį, ir į lovą. Matyt, taip pat būna ir su vaikais.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Vida Simanavičiūtė
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Vida Simanavičiūtė

– Vis dar gajus įsitikinimas, kad savo išvaizda besirūpinančios moterys yra paviršutiniškos, o dvasingos būtinai ignoruoja visa, kas susiję su mada. Jūsų gyvenimas ir kūryba tarsi neigia šį stereotipą.

– Rūbas – asmenybės tąsa. Jei taip nebūtų, tai ir vienuoliai neturėtų savos aprangos. Manau, kad rankomis siūti drabužiai kitokie, juose tarsi lieka šiluma, todėl labai stengiuosi klientėms bent kilpas apsiūti pati. Kartais siuvėjai man priekaištauja, kad dabar taip niekas nedirba. Visada atsakau, kad dar reikia sugebėti atkartoti senųjų meistrų darbus. Ne tik drabužiai, bet ir maistas, paruoštas su meile, yra kitoks. Vis labiau vertinu paprastus dalykus ir suvokiu asketikos prasmę – žmogui iš tiesų ne tiek daug reikia. Prisimenu, kad mano mama kasdien nesipuošdavo, bet net ir kaimo moteriai buvo įgimtas žinojimas, kas kada tinka. Pavyzdžiui, gėlėta suknelė – vasarą, vienspalvė – žiemą, vienokie drabužiai – kasdienai, kitokie – šventėms. Ji savo stalčiuose turėjo ir atsiųstų iš Amerikos gražių apatinių, audinių. Su sese slapčia ten pasirausdavome, kai ką sukarpydavome, nes be galo viliojo tie kitokie audiniai.

– Jūsų su Aleksandru duetas jau įėjo į lietuviškos mados istoriją. Kokie dabar jūsų santykiai?

– Nors kartu nebekuriame, mūsų santykiai išliko labai gražūs, galbūt todėl, kad neturėjome ir neturime nei dėl ko pyktis, nei ko dalytis – nei turtų, nei vaikų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt