Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Viktorija Grežėnienė: Atėjo metas ne imti, o duoti

Viktorija Grežėnienė
LAIMA nuotr. / Viktorija Grežėnienė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Reikia drąsos parduoti verslą, kad saugų ir aprūpintą gyvenimą išmainytum ne į keliones po pasaulį, ne į nesibaigiančias savęs paieškas, o į pagalbą kitiems. Prieš kelerius metus verslininkė Viktorija Grežėnienė tapo Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktore, dabar vadovauja Valakampių socialinių paslaugų namams ir dėl šių pasirinkimų nesigailėjo nė akimirkos.

Netrukus, kai baigs intensyvias treniruotes dviračiu, sako, vėl prisimins seną aistrą – šuolius su parašiutu. Pasiilgo to pojūčio – šuolio į nežinią, kai nebelieka baimės, kraujyje ūžauja adrenalinas, o veide šviečia palaiminga šypsena. Tokių šuolių į nepažintas sritis Viktorija nebijo ir kasdienybėje, nes visada yra tikra, kad dar ką nors svarbaus reikės gyvenime nuveikti.

Ilgai nežinojau, „kuo noriu būti“ ir kas aš tokia esu. Vedybos, vaikai, paskui mokslai ir verslas – pastarajame sukausi septyniolika metų. Sugalvojau prekiauti baldais – be jokio pradinio kapitalo. Turėjau tik kompiuterį ir rašomąjį stalą, ieškodavau baldų gamintojų laikraščių skelbimuose, skambindavau, važiuodavau, prisistatydavau: esu tokia ir tokia iš Tauragės, gal galite duoti savo baldų mano salono ekspozicijai? Žiūrėdavo į mane išpūtę akis: jauna ir naivi. Neduodavo. Tada važiuodavau kitur. Taip išmaišiau visą Lietuvą ir vis dėlto radau žmonių, kurie manimi patikėjo. Sekėsi visai neblogai, persikėlėme į Vilnių. Bet po kokių penkiolikos tokio darbo metų ėmiau jausti, kad man viskas nusibodo: atrodo, tu stovi vietoje, o gyvenimas eina.

Dažnai žmonės save įtikina, kad tokia realybė ir ką jau padarysi...

Supratau, kad noriu kažko kito. Dar iki tol neapleido jausmas, kad manęs laukia visiškai kitoks gyvenimas. Tiesiog ieškojau impulso jį pakeisti ir išreikšti save. Kartą per televiziją pamačiau siužetą apie sumuštą mergaitę iš kūdikių namų. Kalbėjo laikinai einanti pareigas direktorė. Ta situacija mane labai sujaudino ir užkabino – tai ir buvo postūmis: ėmiau domėtis ta įstaiga ir tuo, kaip galima dalyvauti konkurse eiti direktoriaus pareigas. Nesitikėjau, kad laimėsiu, nes juk buvau iš verslo pasaulio, niekada nedirbusi valstybinėje įstaigoje. Pamaniau – na, bent pasižiūrėsiu, kaip tie konkursai vyksta, pasiruošiu, pagalvosiu, ką galima padaryti, kad vaikai ten jaustųsi laimingesni. Ir kai laimėjau, pasidarė baisu: ar sugebėsiu?

Pamenate pirmąją dieną darbe?

Kai nuėjau ir pabuvau pas vaikus, turėjau užsidaryti kabinete ir išsiverkti.

Kai nuėjau ir pabuvau pas vaikus, turėjau užsidaryti kabinete ir išsiverkti. Ir dabar, kalbantis su jumis, gumulas gerklėje stringa... Psichologinis krūvis buvo didelis.

Jo daug kas bijo. Nuo tada, kai kūdikių namuose su kurso draugais ir dėstytoju lankėmės studijų metais ir kai viena mergytė priėjusi paprašė manęs, kad būčiau jos mama, nebebuvau ten užsukusi.

Kai kasdien ten būni, viskas kitaip: dirbi, sprendi problemas, ieškai atsakymų į klausimus, bet... Pareini namo ir negali ištrinti iš galvos minčių. Su artima drauge apie vaikus ir visas darbo situacijas kalbėdavausi kiekvieną vakarą – ji ir mano mama, atrodo, tada kartu gyveno mano gyvenimą. Ten juk dirbi visas 24 valandas ir negali atsiriboti. Mano sutartis buvo sudaryta penkeriems metams, bet išbuvau ketverius. Paskui nebeištvėriau – esu labai jautri ir man nepavyko užsiauginti storos odos: dėl nuolatinio streso ėmiau sirgti...

Kalbiesi, pavyzdžiui, su gražia, miela, protinga ketverių metų mergyte, kurios niekas nelanko, kuri niekam nereikalinga, nes turi sunkią kūno negalią, ji žiūri į tave nevaikišku žvilgsniu ir rimtai klausia: „Kada mano mama ateis?“ Ir sutrinki. Gerklę užspaudžia gumulas, imi kažką vapėti, kad, palauk, vaikeli, dar truputėlį palauk ir mamytė ateis... Dažnai iki šiol pagalvoju, ką vaikai jaučia ir apie ką galvoja prieš užmigdami. Atsakymas vienas: jie laukia mamos ir tėčio. O juk visi jie turi mamas: vienos juos paliko dar gimdymo namuose, iš kitų, asocialių, jie buvo atimti. Vienos juos lanko, kitos – ne. Bet visi jie laukia...

Kai būdavo labai labai sunku, paskambindavau pažįstamam kunigui: kartais tik pasisveikindavau ir imdavau verkti. Jis tylėdavo, o paskui paklausdavo, kas atsitiko, ir pradėdavome kalbėtis. Kartais tik tai ir gelbėdavo. Jis yra daug maldų už vaikus sukalbėjęs, laiminęs mūsų globotinius ir dabartiniame darbe – iki šiol visada galiu kreiptis į jį pagalbos.

Pavyko pašviesinti vaikams gyvenimą?

Manau, taip. Pirmiausia ėmiau rūpintis, kad būtų įrengtos kameros, – juk ten buvo sumuštas vaikas. Kameros – tai ne tik vaikų apsauga, tai ir darbuotojų apsauga nuo šmeižto. Kai pradėjau dirbti, kūdikių namuose nebuvo sauskelnių – kartais darbuotojos jų pirkdavo iš mažų savo algų. Apskambinau visus pažįstamus ir buvusius partnerius, prašydama paramos. Pakeitėme senus vaikų čiužinukus lovelėse, patalynę, surūdijusią tvorą, pastatėme naujas pavėsines, įrengėme aikštelę ir dar daug darbų nuveikėme su komanda. Ten liko dirbti patys geriausi žmonės, todėl išėjau ramia širdimi: mano misija ten baigta.

O kas laiko darbuotojus? Algos – mažos, psichologinis krūvis – didelis.

Vaikai. Ten nuolatos tikrai netvyro liūdesys – vaikai suteikia begalę džiaugsmo! Daugumos istorijos baigiasi gerai: matau jų laimingus veidus nuotraukose socialiniuose tinkluose, su daugelio iš jų tėveliais bendraujame iki šiol.

Egzistuoja mitas, kad įsivaikinti sunku ir kad mieliau tai daro užsieniečiai. Kaip yra iš tikrųjų?

Neįgalius vaikus tikrai dažniau įsivaikina užsieniečiai – kitur tokius vaikus auginančioms šeimoms užtikrinama visokeriopa valstybės pagalba.

Visiems sąlygos vienodos, o neįgalius vaikus tikrai dažniau įsivaikina užsieniečiai – kitur tokius vaikus auginančioms šeimoms užtikrinama visokeriopa valstybės pagalba. Mūsų šalyje to nėra, bet džiaugiuosi, kad ir lietuviai kasmet vis daugiau įsivaikina. Tik sunku suprasti, kodėl pas mus teisės aktais nustatyta, kad vaiką pagal tėvų pageidavimą parenka... kompiuterinė sistema. Juk labai svarbu ir emocinis ryšys! Ateina tėvai susipažinti su parinktu jiems vaiku, o kitas ant kelių užsiropščia, prisiglaudžia, ne su parinktuoju, o su kitu užsimezga ryšys.

Girdėjau ir apie gana žiaurius atvejus, kai įsivaikinti vaikai grąžinami atgal.

Toks neatsakingas elgesys su vaikų likimais traumuoja visam gyvenimui. Patyrę tokių sukrėtimų vaikai dažniausiai suserga depresija. Sunku tai matyti. Jie nemiega, nevalgo, nežaidžia, jiems nuo streso kuokštais išslenka plaukai, būna, kad nuolatos verkia. Kartą naktį pažiūrėjau per kameras, kaip miega mūsų mažyliai: viena mergytė sėdi lovoje ir linguoja, linguoja, linguoja... Širdį spaudžia matant. Tas vaizdas stovi akyse ligi šiol. Nors įtėviai prieš įsivaikinimą lanko kursus, su jais daug bendrauja psichologai, bet kartais nesuvokiama, kad vaiko adaptacija šeimoje trunka mažiausiai metus ir jie nebūna lengvi.

Dabar dirbate su žmonėmis, turinčiais negalią, – vėl ne pati lengviausia sritis.

Šiuo metu man ramiau. Verslo etapas baigėsi – atėjo metas ne imti, o duoti.

Ne visiems jis ateina. Žmonės įpratę kilti karjeros laipteliais, daugiau uždirbti, geriau gyventi. Jūsų gyvenime viskas kitaip: einate ten, kur moka mažiau ir kur sunkiau psichologiškai.

Per tuos metus aš tiek daug gavau! Tai yra neįkainojama ir neįvertinama materialiais dalykais. To, ką patiriu šiandien, nekeisčiau į jokius milijonus. Nė už ką! Kai sukiesi versle, tau svarbu, kaip tu apsirengęs, kokią mašiną vairuoji, kaip atrodai. O kai atėjau į kūdikių namus, visa tai nuslinko į paskutinę vietą. Ten pajutau, kad augu vidumi, kaip iki šiol jaučiu, kad savo vietoje esu ir socialinių paslaugų namuose. Prieš pradėdama juose dirbti irgi mąsčiau – kaip priimsiu žmones, turinčius proto ir kompleksinę negalią? Ar man pavyks? Bet iškart supratau, kad tie žmonės yra lygiai tokie pat, kaip mes, tiesiog jie kitaip mato pasaulį ir jiems reikia šiek tiek mūsų pagalbos. Ir kasdien juos visus, devyniasdešimt aštuonis, pradedu geriau pažinti: viena mergina kas rytą pas mane ateina, šypsosi, paglosto per petį – ji nekalba, bet skleidžia geras emocijas. Kita mergina, vardu Kristina, labai mėgsta puoštis, pagiria ir mane, parodo visus savo rūbelius, ką su kuo derina, ir panašiai. Jonukas aprodo visus įbrėžimus sienose, visas perdegusias lemputes, kiekvieną įskilimą, jis pats geriausias mano ūkvedys. Rūta labai gražiai mezga.

Jie visi labai skirtingi ir unikalūs. Ten neaplanko beviltiškumo jausmas, nes priimi situaciją, kuri yra tokia, o ne kitokia. Tie žmonės nepasveiks, bet mes galime jiems duoti tai, kas geriausia, ir suteikti daug šviesos. Viena jauna mūsų globotinė paralyžiuota – aišku, jos gyvenimas labai ribotas ir džiaugsmo jame mažai. Kad būtumėte mačiusi, kokia ji buvo laiminga, kai kartą padariau jai makiažą ir pakviečiau fotografą – padovanojome jai profesionalo fotosesiją! O kokia laimė nevaikštančiai merginai buvo, kai mūsų darbuotojai ją užnešė ant pripučiamosios čiuožynės ir socialinė darbuotoja su ja glėbyje nučiuožė, – juk tokio pojūčio ji nebuvo patyrusi!

Jauna mūsų komanda gali labai daug, bet labai trūksta ir savanorių, kurie galėtų šiems žmonėms suteikti dar daugiau džiaugsmo. Jei kas norite savanoriauti, nuoširdžiai kviečiu!

LAIMA nuotr./Viktorija Grežėnienė
LAIMA nuotr./Viktorija Grežėnienė

Kas jus šiame gyvenimo etape apskritai labiausiai nustebino?

Labiausiai – jauni šitų globos namų darbuotojai. Jie neįtikėtini! Vaikinai ir merginos dirba su pačią sunkiausią negalią turinčiais žmonėmis: juos maudo, maitina, prižiūri. Ir dirba ne savaitę ar mėnesį, o po kelerius metus ir daugiau. Jais žaviuosi labiausiai. Ir kaip jie visa tai daro! Einu kartą su socialine darbuotoja ir ji iškart pastebi, kam lauke būtina į pavėsį, kas be kepurės, ką reikia sušukuoti, su kuo pasikalbėti, – į tą darbą įdeda tiek daug širdies! Tokių jaunosios kartos žmonių iki tol niekur nebuvau sutikusi. Kartą mindama dviratį savaitgalį užsukau į darbą pasilabinti – jie vakarieniavo. Vieną pagyvenusį žmogų prie stalo pykino – mano darbuotojos, dvi merginos, švelniai jį ramino, valė seiles, davė atsigerti. Štai, pamaniau, kas jau turi vietą danguje…

Šeima visada palaikė jūsų sprendimus?

Mano šeima – tai mama ir vaikai. Ir jie manęs tikrai niekada nuo nieko neatkalbinėjo. Ir neklausė, kaip kartais kiti klausia: „Kam tau to reikia?“ Jie matė, kaip aš jaučiuosi, dirbdama tai, į ką linksta širdis. Su mama kartu dirbome įmonėje, ji iki šiol yra geriausia mano draugė, patarėja ir užtarėja, palaikytoja ir kritikė. Sūnūs Paulius ir Gvidas jau dideli. Paulius baigė ISM ekonomikos ir vadybos studijas, dirba, o Gvidas ilgai ieškojo savęs – po pusės metų mokslų metė teisės studijas, supratęs, kad ta sritis – ne jam, išvažiavo pakeliauti po pasaulį. Pirmiausia Islandijoje, paskui Norvegijoje susirado gerų darbų, turėdamas finansinių galimybių išmaišė kitas šalis, o dabar nusprendė, kad nori studijuoti Australijoje. Aš jais abiem labai didžiuojuosi.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt