Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Viktorija Kuodytė: viskas priklauso nuo to, kaip vertini savo artimus ryšius

Viktorija Kuodytė
Gedmanto Kropio nuotr. / Viktorija Kuodytė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Jau daugiau kaip dvidešimt metų ji vaidina E. Nekrošiaus spektakliuose, pagrindinį vaidmenį sukūrė ir naujausiame – „Bado meistras“. Tačiau talentingoji aktorė Viktorija Kuodytė nėra iš tų, kurie patetiškai pareikštų, kad visą gyvenimą atidavė teatrui. Nuo vaikystės jos širdyje – namų šilumos jausmas: jį dabar skleidžia ir savo vaikams.

Apglėbusi sužvarbusiomis rankomis puodelį kavos ir vis su pasimėgavimu atsikandanti pyragėlio su uogiene, ji nė kiek nepanaši į savo vertę žinančią primadoną, beriančią prakilnius žodžius. Jauki ir moteriška, ji gali kalbėtis apie paprasčiausius dalykus, o scenoje stebinti ne tik intelektualumu, talentu, bet ir kūno kalba.

„Virtuoziška, bebaimė V. Kuodytė nedaro nė vieno melagingo gesto... Jos kūne nėra sentimentų, jis – darbo instrumentas, jį purto kaip kriaušę, jis krinta kaip skudurėlis, įsitempia kaip styga. Tai darbinio arkliuko, balerinos ir gimnastės kūnas, kūnas-siela“, – taip apie pastarąjį jos vaidmenį rašė Rusijos kritikė.

Kartu su dviem seserimis: žurnaliste bei pianiste Jūrate ir aktore Gabrielia – užaugusi operos solisto Edmundo Kuodžio ir pianistės, meninės gimnastikos meistrės Jūratės Šniukštaitės-Kuodienės šeimoje, būtent iš jų pasisėmė stiprybės ir išmoko kurti namus, į kuriuos norėtųsi grįžti.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Viktorija Kuodytė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Viktorija Kuodytė

Giminės jėga ir talentai eina per kartas. „Mano mažoji Mija, vienuolikmetė, nusifilmavo dviejuose trumpo metražo filmuose – mačiau, kaip jai tai tiko ir patiko, prieš kamerą ji buvo visiškai organiška. Tą patį pastebiu ir žiūrėdama į dvidešimt dvejų Lukreciją: turi meninių gabumų ir gerus išorinius duomenis, Londone gauna darbų kaip fotomodelis. Mano senelis, tėčio tėtis, orkestre grojo triūba, tėtis kažkada – klarnetu, sesers Jūratės sūnus groja obojumi, dukra – klarnetu, taigi abu – pūtikai, puikūs muzikantai. O kad mes, trys seserys, mokysimės M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kažkada nebuvo net klausimo...“

Aštuntas šeimos narys vaikystėje buvo dogas. „Mes, tėvai, seneliai ir dar didžiulis šuo standartiniame bute – tik įsivaizduokit... Tėtis turėjo silpnybę šitai šunų veislei. Kiti būtų sakę, kad tokiam dideliam šuniui namie nėra vietos, bet mes gi menininkai, mes viską toleravome. Ir ką gi: visos dabar irgi auginame šunis – kaip be jų?“

Nė viena nejuto, kad buvo mažiau mylima. „Tėvai sugebėjo dėmesio padalyti visoms, nors sakoma, kad daugiausia laisvės turi jauniausias vaikas. Gabrieliai vienintelei buvo leista neiti į darželį, ji jo nekentė, todėl jai ir buvo suteiktas nelankančios darželio panelės statusas. Vyriausiajai Jūratei turbūt sunkiau – tėvai į pirmąjį vaiką sudeda daugiausia lūkesčių. Bet ji ir buvo geriausiai besimokanti, labai pareiginga, darbšti, mano požiūriu, susirinkusi gerąsias ne tiek tėvų, kiek senelių savybes.“

Pagarba mokytojai skatino neapsileisti, stengtis, nes namie nejutau prievartos muzikuoti – buvo savaime suprantama, kad tai mano pareiga.

Mama niekada isteriškai nežiūrėdavo į pažymius. „Arba praleistas pamokas. Tėtis buvo griežtesnis, į matematiką, aišku, dėmesio nekreipdavo, bet fortepijono pamokose turėjome būti pačios geriausios. Kartais mėgindavome teisintis, bet jis turėdavo vieną pasakymą: „Blogai!“ Grojau, nes bijojau ir gerbiau mokytoją. Kartais prašydavau, kad į fortepijono pamokas su manimi eitų ir mama, – taip labai drebėdavau. Kita vertus, pagarba mokytojai skatino neapsileisti, stengtis, nes namie nejutau prievartos muzikuoti – buvo savaime suprantama, kad tai mano pareiga.“

Iškylos prie ežerų buvo tradicija. „Po privalomų trijų savaičių atostogų Palangoje kraudavomės daiktus kelionėms į gamtą. Miegodavome palapinėje, apvažiuodavome gražiausias Lietuvos vietas, o jei dar norėdavosi prie jūros – tai į Kaliningrado sritį, nes ten juk buvo įdomiau nei Nidoje. Toks čigoniškas gyvenimas buvo labai smagus, bet paskui visiems pradėjo norėtis ko nors sėslesnio – buvo nupirkta sodyba.“

Gedmanto Kropio nuotr./Viktorija Kuodytė
Gedmanto Kropio nuotr./Viktorija Kuodytė

Naktinis paaugliškas gyvenimas prabėgo sodyboje. „Turėjome daug laisvės: kaimo berniukai, šokiai, motociklai... Turbūt mamai buvo baisu mus ten vasarai paleisti, bet ji mumis labai pasitikėjo. Betgi kaime nebuvo vien tik pramogos – tėvai nusprendė: jei jau yra daug žemės, reikia ją dirbti! Ir ji visa buvo dirbama mūsų rankomis: didžiuliai bulvių laukai, morkos, burokai, kopūstai, braškės. O kur dar šiltnamiai...“

Menininkai ir gyvulininkystė? Laisvai! „Tėtis vienu metu nusprendė, kad mums reikia faunos: prisipirko vištų, žąsų, kalakutų. Jūs nepatikėsit... Gi meno žmogus, šiaip ar taip. Bet turbūt mūsų visų genuose esama to gamtiško prado – nieko nepadarysi. Tik štai menininkai ir paukščius meniškai puoselėjo – žąsys ir kalakutai vėliau nugaišo, nes juk niekas tiksliai nežinojo, kaip juos auginti... Tiesa, dar ir bičių vėliau atsirado. Kelis kartus, kai labai pasisekdavo, net savo medaus valgėme.“

Mergaitės pianistės vasaromis ravėdavo. „Tas mūsų ūkis daug ko išmokė, pirmiausia – pagarbos tėvams, nes viską visada su jais darėme kartu. Net namą statėme. Su pagalbininkais, aišku, bet visur dalyvaudavome. O dar turėjome raktą nuo kultūros namų ir eidavome ten groti pianinu, kad per vasarą muzika neužsimirštų ir rudens pamokoms pasiruoštume. Kaimo vaikinų akimis, buvome be galo romantiškos būtybės: tos mergos ir šieną grėbia, ir daržus ravi, ir dar groti, pasirodo, moka...“

Geras jausmas: trys seserys. „Nuo pat vaikystės mama sakydavo: galite pyktis su mumis, tėvais, bet tarp savęs, maldauju, nesipykite, nes jūs gyvensite tada, kai mes išeisime. Ir jūs viena kitą gelbėsite bėdose. Ji buvo ir yra teisi. Kartais, kai užsiknisu darbuose, būtent mama paragina: kodėl nepaskambini sesei? Imk dabar pat ir paskambink.“

Kartais visos įsimylėdavo vieną vyrą. „Viena padraugauja, paskui kita atmuša... Arba vyrukas nusprendžia, kad būtų įdomu dar ir su kita seserimi padraugauti. Buvo ir skausmingų momentų, ir pavydo, ir nuoskaudų, bet visa tai praeina. Mūsų visų dukros irgi bendrauja, draugauja, kartais ir pasipyksta – kaip ir mes, būdamos jų metų. Aišku, kiekviena giname savo vaiką. Bet kai tik pradedame aiškintis, kad mano dukra to nepasakė, o kalta kita, kai tik pajuntame, kad imame pyktis, visada pasakome: STOP! Ką mes darome??? Juk tegul jos aiškinasi, mes neturime kištis. Ir, ačiū Dievui, tai suveikia. Mums visada pavyksta stabtelti.

Tėtis mus augino sportiškai spartietiškai. Žiemą visas aptaisydavo pačiūžomis ir – ant užšalusio ežero ledo! Šalta, balta, didžiulis termosas arbatos, mamos sutepti sumuštiniai, aplink lakstantis šuo... Vienas iš tų šildančių romantiškų prisiminimų.“

Tėvai su Gabrielia ir šunimi tiesiog... įplaukė į fontaną vidury Neries, prie „Skalvijos“ kino teatro.

Kartą valtimi plaukė iki Kauno. „Penkiese pripučiamojoje valtyje, neskaitant šuns... Kelionė prasidėjo meniškai: išplaukiant iš Vilniaus buvo pamirštas radijo aparatas, mes su Jūrate bėgome jo paimti, sutarusios, kad susitiksime prie Žvėryno tilto, o tėvai su Gabrielia ir šunimi tiesiog... įplaukė į fontaną vidury Neries, prie „Skalvijos“ kino teatro. Kai susitikome, jie buvo visiškai šlapi, nes vos išsikapanojo iš to fontano... Po poros nakvynių kelionė už Vievio visų sutarimu buvo nutraukta nepasiekus Kauno. Bet tokie įspūdžiai niekada neišdils!“

Ir tėvų, ir jos namai kvepia pyragais. „Seserų – irgi. Mama versdavosi per galvą, bet namie visada rasdavome pietus – jokių ten pusgaminių. Dažnai laukdavo pyragas, mamos kepamos mielinės bandelės „Rožytės“: jos man ir dabar kvepia vaikyste. Mūsų visų vaikai dabar tai labai vertina: kai namuose kvepia pyragais, jie jaučiasi jaukiai ir saugiai. Kartą mano mažoji Mija nustebino iš mokyklos grįžusią seserį: stovi pirmokė prie keptuvės ir sau ramiausiai kepa blynus klasės draugams. Niekas jos to nemokė – ji tiesiog žiūrėjo ir dėjosi į galvą.“

Giminėje – moterų karalystė. „Mes, trys seserys, gimdėme dukras, tik Jūratė (o stebukle!) dar ir sūnaus susilaukė. Mama pamatė jos mažiuką: oi, nežinau, ką su juo daryti! Juk prie mergaičių pratusi, pati irgi tarp seserų augo. Kai su Gabrielia (Jūratė prisijungia rečiau) ir dukromis bei mama nuvažiuojame į sodybą, ten vėl – moterų rojus. Man ten ramu, gera, taiku, tarsi ta vieta būtų užslėpta nuo viso pasaulio. Ten norisi nieko neveikti, net nebendrauti. Užtenka matyti, kad viena kojines bliūde plauna, o kita ant sūpynių sėdi ar obuolį valgo, – buvimas kartu toks nuostabus, kad daugiau nieko nereikia. Tarsi sukimasis pažįstamame rate, kur viskas sava, pažįstama, harmoninga.“

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Viktorija Kuodytė su dukra
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Viktorija Kuodytė su dukra

Negyvena idealių gyvenimų – bet gerus. „Todėl, kad esame kartu. Girdžiu, kad kartais broliai ir seserys ko nors nepasidalija, kad nebesikalba, pykstasi, nebebendrauja ar bendrauja oficialiai, nes jų antrosioms pusėms kažkas nepatinka... Liūdna. Man atrodo, viskas priklauso nuo to, kaip tu pats vertini savo artimus ryšius. Jei tau jie labai svarbūs, išeitį surasi, problemas išspręsi.“

Vaikams svarbūs tie ryšiai. „Mano vaikams svarbios Jūratės ir Gabrielios šeimos, jos vaikams maniškė – irgi. Bet mes – trys seserys su savo ryšiais, o jie – jau kitos grandys. Kaip ir mūsų vyrai – jau kiti žmonės, jų kita praeitis ir patirtis. Tu juos gerbi, myli, vertini, bet labai pavojinga įpiršti kitai savo nuomonę apie juos.“

Su vyru italu smagu net pyktis. „Nes smagu, kai pykstiesi su žmogumi dėl to, kad jis netaisyklingai sako žodį „rankšluostis“. (Jis sako „rankšlas“.) Ir pyksta ant tavęs, kad nesupranti sicilietiškų metaforų (kurios yra nuostabios). Jis iš šilto krašto, kur daug saulės, mėlynos šiltos jūros, marmurinių kalnų, kultūros paveldo, stebinančio mintis ir jausmus, nuostabaus maisto ir simpatiškų, atviraširdžių žmonių. Uždaras lietuvio charakteris, labai jau varijuojantis klimatas, kultūrinis palikimas... Visa tai tarsi prieštarautų aplinkai, iš kurios jis atvyko. Bet jis iš tų, kurie kitoje kultūroje susiranda sau artimų polių, leidžiančių jaustis savam. Žinoma, tai pirmiausia namai, šeima. Kita sritis – darbas. Be to, mano vyras yra melomanas, atsivežė iš Italijos nuo jaunystės kauptą muziką vinilų pavidalu. Kartais jis kviečiamas į klubus Lietuvoje didžėjauti su savo turima kolekcija. Nuostabu, kai namie skamba muzika, o dar iš plokštelės....“

Yra tam tikra seseriška taktika. „Kai viena iš trijų turi didelių problemų, kartais geriau tiesiogiai nesiūlyti patarimų, nepulti guosti. Ką tada darome? Kitos dvi svarsto, kaip padėti tai trečiajai. Na, ir kažkaip tas mazgas išsiriša – kai labai nori padėti, o ne tik atmestinai linksi galva: aha, gaila, ką jau čia padarysi... Kitą kartą, kai bloga, pati savyje užsigniauži, nenori nei seserų, nei mamos pagalbos. Bet pradedi jausti, kad kažkas tyliai beldžiasi: tai viena paskambina, tai kita. Ir po kokių aštuonių skambučių jau pasakai: gal ateik pas mane, pasikalbėsim... Jos juk pažįsta tave kaip nuluptą – geriau nei vyras, mama ir vaikai.“

Baisu, kai vaikas bijo mamos. „Dirbu su mažiukais, pradinukais, mokau juos teatro kalbos. Nelendu į jų esybę, bet iš nuotaikų, minčių ir baimių aiškiai matau, kad dauguma namie turi daug problemų. Ir jie labai nori pasakyti, kas guli jiems ant širdelės. Kai kurie prisipažįsta: aš bijau mamos... Nežinau, kodėl. Turbūt galvoja, kad yra kažkokie... neverti. Ir taip jie gyvena, jausdami tą baisią vidinę įtampą.“

Kodėl mes taip baisiai konkuruojame? Ogi visuomenė stumia siekti sėkmės.

Ir baisu, kai mokytojai viešai komentuoja pažymius. „Galiu įsivaizduoti, kaip jaučiasi vaikas, kuriam nepasisekė. Jis jaučiasi dar blogiau, kai jį aplenkę bendraamžiai pasišaipo, nes ir vaikai kartais ima vertinti vienas kitą pagal pažymius. Kodėl mes taip baisiai konkuruojame? Ogi visuomenė stumia siekti sėkmės. Knygynuose pilna knygų apie sėkmingo gyvenimo formules. Turi būti kiečiausias. Turi būti pirmas. Turi nugalėti kitą. Nes juk esi skatinamas būtinai tapti sėkmingas.“

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Viktorija Kuodytė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Viktorija Kuodytė

Kodėl žodis „saviraiška“ tapo kultinis? „Dabar kiekvienas nori pasirodyti pats ir jam neįdomu, ką gero padaro draugas, – matau tai dirbdama su vaikais. Noriu atkreipti dėmesį į kitą: ką jis įdomaus padarė, o ne tu? Kaip jam tai pavyko? Ko galiu iš jo pasimokyti? Mažai pastebiu bendradarbiavimo – esame apimti konkurencijos. To neakcentuoja nei mokytojai mūsų vaikams, nei daugelis tėvų, todėl auga vienišų egoistų karta: kiekvienas nori būti svarbiausias. Ir jei jis ne pats geriausias, jau nebeįdomu.“

Klausk savęs: ką patiri naujo? „Ar mokydamasis matematikos, ar dirbdamas, ar skaitydamas. Tai svarbu ir vaikui, ir bręstančiam paaugliui, ir suaugusiam žmogui. Apie tai reikia kalbėtis. Iš gyvenimo eliminuojame vis daugiau emocinių dalykų, nes jie atrodo ne tokie svarbūs, kaip žinios. Bet juk žmogus sudarytas iš jausmų! O jam vis sunkiau juos išreikšti. Jei pradėtume tiesiog įdėmiau stebėti pasaulį su savo vaikais, jei perkeltume dėmesį nuo savęs į kitus, manau, daug kas pasikeistų. Ir mes daug ką atrastume.“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt