Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vilma Ivanauskienė: ne viskas pasakoma žodžiais

Vilma Ivanauskienė
„Mark and Migle“ / LAIMA nuotr. / Vilma Ivanauskienė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Kartais pykstame, kad gydytojai negali suprasti, ką jaučiame mes ar mūsų artimieji ištikus bėdai. Bet juk ir jie būna pacientai. Gydytoja neonatologė Vilma Ivanauskienė, gelbėjusi šimtus neišnešiotų naujagimių, beveik prieš devynerius metus per anksti gimusius savo dvynius irgi turėjo patikėti kolegų globai. Ir tai nebuvo lengva...

Kai kadaise ji pasakė tėvams, kad rinksis medicinos studijas, mama visai neapsidžiaugė – numanė, koks nelengvas kelias laukia dukros. O šiai atrodė, kad gydytojo darbas – kaip tik jai. Šiltas, moteriškas, teikiantis gausybę galimybių padėti, sunkioje situacijoje surasti sprendimą ir matyti, kad tavo pastangos davė rezultatų.

Šiltas, moteriškas, sakote? Bet retkarčiais – ir vyriškai rūstus. Nenusivylėte?

Buvau realistė. Žinojau: bus visko. Gimnazijoje mokiausi gerai, bet nebuvau pirmūnė. Su tikrais pirmūnais susidūriau Vilniaus universitete: aš šokinėdavau iš džiaugsmo gavusi 8, o jie verkdavo... Tačiau jau studijuodama supratau, kad esu ten, kur ir turiu būti. Ir niekada nesigailėjau pasirinkusi neonatologiją – darbą su pačiais pačiais mažiausiais pacientais...

...kurie nekalba, tik verkia, o išsigandusios, sutrikusios neišnešiotų kūdikių mamos irgi verkia, pyksta, liūdi, kaltina save. Tai turbūt dvigubai sunkiau, nei nueiti pas ligonį, kuris išsamiai papasakoja, kas jam yra.

Kartais ir suaugęs žmogus pasakoja, kad jam kažką skauda, o priežastis – ne liga, bet jo išgyvenimų dėl artimojo mirties sukelti negalavimai.

Žodžiai – dar ne viskas. Kartais ir suaugęs žmogus pasakoja, kad jam kažką skauda, o priežastis – ne liga, bet jo išgyvenimų dėl artimojo mirties sukelti negalavimai. Taip, mūsų neišnešiotukai nekalba, bet tai nereiškia, kad jie kitaip mums neparodo, kas jiems yra: apie daug ką galima spręsti iš verksmo, kvėpavimo, judėjimo, odos spalvos. Net jei naujagimio mama pasako, kad jis šiandien „kažkoks kitoks“, tai jau ženklas mums, gydytojams, kad kažkas negerai. Taip, kai neturi praktikos, naujagimius sunkiau suprasti, bet aš šito ir norėjau: nukeliauti į siaurą ir sudėtingą medicinos sritį, kuo labiau į ją įsigilinti. Žinoti, kad žmogui gali padėti, juk yra nerealu! O neonatologija – viena jauniausių medicinos sričių, Lietuvoje jai tik 30 metų. Jei mano vaikai būtų gimę šiek tiek anksčiau, manau, tikrai nebūtų išgyvenę...

Nuo ko priklauso neišnešioto kūdikio galimybė išgyventi?

Mums sunkiausia su tais pačiais pačiais mažiausiais. Jei naujagimis sveria mažiau nei 2,5 kg – jis yra mažo gimimo svorio; jei mažiau nei 1,5 kg – labai mažo gimimo svorio, o jei mažiau nei 1 kg – ypač mažo gimimo svorio. O juk yra ir tokių, kurie nesveria net 500 g! Kauno klinikose, kuriose dirbu, iš tokių mažiukų išgyvena tik 20–30 procentų – ir tai labai geri duomenys. Nors išgyventi ir vėliau gyventi kokybišką gyvenimą nėra tapatūs dalykai… Jei naujagimis sveria iki 700 g, jo galimybės įsikibti į gyvenimą – jau 50 procentų, o jei sveria apie 1 kg – net 90 procentų. To niekada nebuvo anksčiau! Ir tokius išgelbėtus kūdikius mes sekame iki metų – kas tris mėnesius vertinama jų psichomotorinė raida.

Turbūt mamos labiausiai bijo komplikacijų?

Jų būna nemažai: regos, klausos problemos, kartais net cerebrinis paralyžius. Mes, gydytojai, irgi mokomės iš pasaulinės mokslinės literatūros, važinėjame pas užsienio kolegas, labai stengiamės, kad galėtume į gera pakeisti tų mažų žmogučių gyvenimus.

Kartais kokia nors močiutė pasako: „Anksčiau beveik nebūdavo nevaisingų moterų ir reta pagimdydavo per anksti.“ Netiesa?

Per anksti gimę vaikai tais laikais mirdavo ir niekas apie juos nešnekėdavo. Statistika maždaug tokia: mažesni nei 1,5 kg kūdikiai per anksti gimsta maždaug 5 procentams moterų – tiek anksčiau, tiek dabar.

Čia taip gamta sutvarko? Ir nieko negali kaltinti?

Bent jau savęs kaltinti, kad neišnešiojai kūdikio, nevertėtų, nors visos, tai patyrusios, daugybę kartų savęs klausiame: kodėl? Ir kodėl man? Taip, gyvename aktyvų, įtemptą, pilną streso gyvenimą. Padaugėjo pagalbinio apvaisinimo atvejų, o tada nėštumas dažnai būna daugiavaisis, taigi iškart išauga priešlaikinio gimdymo tikimybė.

Kai sužinojote, kad laukiatės dvynių, sunerimote?

Aš irgi, kaip kiekviena mama tokiomis aplinkybėmis, ir nudžiugau, ir nustebau. Nėštumas buvo natūralus, lauktas, planuotas, ir kai gydytoja atsukusi monitoriaus ekraną parodė dvi pūslytes gimdoje, man, kaip medikei, jau buvo aišku: dvyniai! Tačiau žiūrėjau ir negalėjau patikėti! Giminėje juk dvynių nebuvo. Ir kai namie apie tai pasakiau vyrui Vyteniui, taip pat medikui, tokį nustebusį jį irgi mačiau pirmą kartą… Labai stengiausi savo vaikus išnešioti – kelis kartus trumpai gulėjau ligoninėje, nes grėsė persileidimas, paskui atrodė, kad viskas bus gerai: visa širdimi tuo tikėjau. Bet… mūsų Jonas ir Emilis gimė, kai jiems buvo 31 savaitė 6 dienos. Buvo dar labai toli iki tų 40 savaičių.

Patekus į tokią ekstremalią situaciją, medicinos žinios padeda ar trukdo?

Mes, gydytojai, juk tokie patys žmonės ir išgyvename dėl tų pačių dalykų. Bet mums psichologiškai tikrai sunkiau, nes žinome, kokių grėsmių gali kilti. Todėl medikai – sunkiausi pacientai.

Teoriškai viską žinojote, ramindavote savo pacientes. O kai taip nutiko jums, kokia buvo reakcija?

Kaip ir kiekvienos ten esančios mamos. Labai išgyvenau dėl savo vaikų. Guliu ant operacinio stalo, man taikoma dalinė nejautra, matau, kad gimę vaikai juda, verkia, juos išveža į reanimaciją, mane – į intensyvios priežiūros palatą, ateina vyras, guodžia, kad jiems viskas gerai, jie patys kvėpuoja. O kitą rytą tarpduryje pamatau jo veidą... Viskas pasidaro aišku be žodžių. Klausiu: jie intubuoti? Taip. Taigi, mano berniukai buvo prijungti prie kvėpavimą palaikančio aparato. Žinojau, kad gali sutrikti kvėpavimas, nes jų plaučiai dar nesubrendę, kad jiems reikės papildomų medikamentų. Bet emocijos vis vien sukyla, ar tu gydytoja, ar ne gydytoja... Kai matai, kas aplinkui vyksta, net klausti nereikia, kas daroma, kodėl? Ima pasėlių buteliukus – vadinasi, reikės kraujo pasėliams, taigi, įtaria infekciją. Arba ateina okulistas pasižiūrėti akyčių – žinai, kad jas tikrina dėl galimo pažeidimo. Jei ultragarsu tiria galvytę, supranti, kad ieško kraujosruvų. Ir visada viduje virpa: ar ras? Ir ką ras?

O paskui kaip visoms reikia pasirūpinti elementaria kūdikių priežiūra: jei nori maitinti pati, traukiesi pieną kas tris valandas – kas bebūtų...

Jis nedingsta iš streso?

Tiesiog neturi kito pasirinkimo – tik labai labai pasistengti, kad nedingtų. Ir žindyti man pavyko, nors pradžia buvo itin sunki. Todėl dabar galiu moterims patarti ir iš savo patirties. Net jei išgirsti ką nors gąsdinančio apie vaiko būklę, net jei tada pieno sumažėja, nereikia pasiduoti. Kai tik leidžia paimti kūdikį, reikia jį glausti prie nuogos krūtinės – tai vadinamasis kengūros metodas, skatinantis pieno gaminimą. Neišnešiotas vaikelis labai gležnas, o dar apraizgytas vamzdeliais, laideliais... Tėvai tokį pamatę neretai išsigąsta, bijo paliesti. Vieniems tėvams reikia daugiau laiko, kitiems – mažiau, kad galėtų tą mažą žmogutį paimti. Bet kūdikiui tai labai padeda! Skyriaus vedėjas man labai anksti leido slaugyti savo vaikus. Kartu su slaugytojomis keičiau sauskelnes, laikydavau švirkštuką su pienu, būdavau šalia jų – taip man tikrai buvo lengviau per tuos du mėnesius viską ištverti: dar ir vieno iš dvynių atviro arterinio latako operaciją.

Prie vaikų dažniausiai lieka mamos. O tėčiai?

Tėčių būna įvairių. Mūsų klinikoje buvo vienas, medikas, kurio žmona žuvo. Jis du mėnesius gulėjo ligoninėje ir slaugė savo neišnešiotuką, kurį auginome maždaug nuo 700 g svorio. Kiti tėčiai pas kūdikį ateina, kai tik gali. Bet būna situacijų, kai mama lieka viena. Ji ilgai guli ligoninėje, o vyras nesirodo. Galbūt jis išsigąsta sunkios situacijos? Todėl noriu savo berniukus išauginti tokius, kad jie niekada tokiomis aplinkybėmis nepabėgtų ir nepaliktų mylimų moterų. Pasitaiko ir taip, kad vaikelis guli vienas – nebūna nei mamos, nei tėčio: mama turi kitų mažų vaikų ir ilgai negali būti su juo. Tada prašome, kad atvažiuotų bent savaitgaliais. O ir toms, kurios nuolat būna su vaiku, psichologiškai labai sunku ištverti pusantro ar du mėnesius. Kartais pasitariame su slaugytojomis, kad vieną ar kitą jau reikėtų bent dienai išleisti iš ligoninės – pailsėti.

Kai grįžote namo su dvyniais, lengva irgi nebuvo...

Kai kuri nors mama vėliau padejuodavo, kad nemiegojo dėl vaiko dvi naktis, tyliai pagalvodavau, kad ištisas šešias valandas pirmą kartą išmiegojau tik tada, kai jiems buvo maždaug dveji su puse metų. Betgi nebuvo kito pasirinkimo – juk jie mano vaikai. Ir ko tik tu dėl jų nepadarysi... Nors mano mama sakė, kad pametinukus auginti dar sunkiau: tokie buvome mudu su broliu. Vienas pradeda vaikščioti ir visur lipa, viską traukia, o kitas – dar prie krūtinės...

Ligoninėse tvyro baimės atmosfera. Sunku su tuo susitaikyti?

Skyriuje būna ir netekčių, būna sunkių operacijų, štai tada sunerimsta visos be išimties – net ir tos, kurių vaikams jau niekas nebegresia.

Nepasakyčiau, kad mūsų klinikose daug baimės. Labai daug kalbamės su mamomis – ir mes, ir slaugytojos. Yra psichologas ir socialinė darbuotoja, bet ir mes kiekviena turime būti psichologė, ne veltui mokomės konfliktų valdymo kursuose: žinome, ne tik ką sakyti, bet ir KAIP kalbėti su streso apimtu žmogumi. Tai nėra paprasta. Žmonės skirtingi: sužinoję, kad vaikui pablogėjo, ir verkia, ir pyksta, bet kai papasakoji, kas yra vaikeliui, ko mes tikimės ir ką dabar darome, mamos apsiramina. Tačiau mūsų skyriuje juk būna ir netekčių, būna sunkių operacijų, štai tada sunerimsta visos be išimties – net ir tos, kurių vaikams jau niekas nebegresia... Tada vėl kalbamės, raminame, kad nereikia gyventi kito vaiko bėdomis.

„Mark and Migle“ nuotr./Vilma Ivanauskienė
„Mark and Migle“ nuotr./Vilma Ivanauskienė

Ar jums kas nors darbe pasikeitė, kai grįžote į jį jau būdama mama?

Gydytojai labai daug ką daro pagal protokolus – tam tikras taisykles, nuo kurių nenori nukrypti. Tai gerai. Bet, būna, ne viską gali įtalpinti į tų protokolų rėmus – pasitaiko atvejų, kai reikia kitokio sprendimo. Gimus vaikams, tapau lankstesnė: kartais tiesiog žinau, kada reikia palaukti, kada – paskubėti daryti tam tikrą tyrimą. Turbūt tapau brandesnė. Sava patirtis man labai padėjo. Kartą per savaitę mūsų klinikoje vyksta mamų susitikimai: į juos ateina asociacijos „Padedu augti“ moterų, kurios jau užaugino savo neišnešiotukus. Jų patirtis, patarimai mamoms, kurių kūdikiai dar tik kabinasi į gyvenimą, irgi yra vertingi. Tokiame susitikime buvau ir aš – kalbėjau apie tai, kaip svarbu nepalūžti ir visas jėgas skirti vaikui.

Darbo dienos pabaigoje sužinote, kad vienas kūdikis neišgyveno. Grįžtate namo ir...

Apsikabinu savo vaikus – tai kaip vaistai! Pabūnu su jais, kartu ką nors veikiame. Bet vis tiek galvoju... Net pats šalčiausias ir abejingiausias gydytojas negali staiga atsikratyti tokių minčių. Psichologas ir mums, medikams, skaito paskaitas, kaip nuolat nesinešioti neigiamų emocijų: labai svarbu turėti, kas sušildo tavo sielą ir leidžia atitrūkti nuo išgyvenimų darbe. Vienam tai yra sodas ar gėlynas, kitam – pasivaikščiojimai parke ar kelionės. Man – mano vaikystės kaimas Kėdainių rajone. Ten yra vienkiemis, sodas ir upelis, net namelis medyje vaikams. Kaime aš atsigaunu – gal todėl, kad visos vaikystės vasaros prabėgo ten, kur pažįstu kiekvieną kampą.

Kita vertus, maži kasdieniai stresai darbe užgrūdina. Su vyru pastebėjome, kad dabar lengviau susidorojame su ekstremaliomis asmeninėmis gyvenimiškomis situacijomis: tiesiog nepanikuodami darome tai, ką reikia daryti.

O kada darbe užplūsta džiaugsmas? Retos akimirkos – bet juk būna?

Kai matau, kad naujagimis, kaip mes sakome, jau užsikabino už gyvenimo. Jau tuoj tuoj pats kvėpuos, jau tuojau jį perkelsime iš reanimacijos į naujagimių priežiūros palatą. Vėliau pamatai, kad mama jau gali jį pati maitinti. Tai fantastiškas jausmas! Džiaugiuosi dar ir todėl, kad tik visai neseniai ir mūsų, ir Vilniaus vaikų ligoninėse atidaryti Motinos pieno bankai – tai milžiniška pagalba tiems neišnešiotiems ir sergantiems naujagimiams, kurių mamos turi mažai pieno. Vien Kauno klinikose per mėnesį jo buvo sunaudota net 40 litrų! Dabar mamos likusio pieno nebeišpila į kriauklę: iš pradžių dėl infekcijų tiriamas jų kraujas, paskui – pienas ir, jeigu viskas gerai, jis pasterizuojamas, užšaldomas. Ir gelbsti kitus kūdikius, kuriems jis gyvybiškai būtinas.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt