Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vizažistė ir menininkė A. Skaringa: Mūsų tikslas – padaryti moterį laimingą

Angė Skaringa Interviu
Asmeninio archyvo nuotr. / Agnė Skaringa
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Agnė Skaringa gyvena Vakarų Holivude, turi savo studiją „Beauty Affair“ ir jai viskas sekasi. Negana to – tarsi be pastangų. Juodu su vyru, fotografu Tomu Skaringa, laiką planuoja taip, kad mėgstamas darbas nevirstų katorga, o pasaulis neapsiribotų Los Andželu.

Kiek laiko prireikė, kad Los Andžele pasijustumėt labai gerai? Juk ne nuo pirmos dienos viskas sekėsi?

Prireikė poros metų. Anksčiau ir namų ilgėjausi, ir tėvų, ir draugų – buvo tik Tomas ir jo bičiuliai. Gyvenimas ėmė keistis, kai gavau stipendiją mokytis geriausioje makiažo mokykloje „Cinema Makeup School“. Paskui studijavau, patekau į tarptautinį konkursą ir laimėjau pirmąją vietą. Tuomet ir buvo tas vau!

Kino grimas – specifinis, gyvenime retai pritaikomas...

Toje mokykloje išmoksti visko. Tačiau geriausi pedagogai daug dirba su filmais, yra garsūs kino pasaulyje. Pavyzdžiui, mums dėstė Joelis Harlow, „Karibų piratų“ ir „Alisos Stebuklų šalyje“ grimo dailininkas. Kai ruošiausi konkursui, mano mentorius buvo Leonardas Engelmanas, dirbęs su Alfredu Hitchcocku, 30 metų buvęs Cher vizažistu. Kai atsiduri ten, kur tokie žmonės ir tiek daug kūrybos, ima atrodyti, kad viskas įmanoma. O dabar jie mane pakvietė mokytojauti.

Kodėl nedirbate kine?

Noriu būti nepriklausoma, laisvai samdoma, kad galėčiau su vyru daug keliauti, bet kada parskristi į Lietuvą.

Mėgstu trumpesnius projektus, nenoriu niekur belstis ir kelis mėnesius dirbti vos ne 24 valandas per parą. Išvis noriu būti nepriklausoma, laisvai samdoma, kad galėčiau su vyru daug keliauti, bet kada parskristi į Lietuvą. Aš net konkrečių darbo valandų neturiu, ir mūsų kompanija „Beauty Affair“ nėra salonas, visą dieną laukiantis klientų. Žmones grimuojame sutartu laiku kur nors viešbučiuose.

Kodėl būtent ten?

Daugelis mūsų klientų čia negyvena, suvažiuoja iš visos Amerikos į Holivudą tik į kokius nors apdovanojimus – „Emmy“ ar „Auksinių gaublių“. Be to, viešbučiuose dažnai rengiamos fotosesijos, ypač jei reikia gražių interjerų. Turiu klientę rašytoją, dažnai fotografuojamą; tai vyksta vis kito viešbučio prezidentiniuose apartamentuose. Žmonės dabar ne tik turi daug pinigų, bet ir kažkaip lengvai su jais išsiskiria. Smagu. Nes anksčiau, kai tik pradėjome dirbti, klientai būdavo taupesni ir labai daug reikalaudavo už savo pinigus.

Asmeninio archyvo nuotr./Agnė Skaringa
Asmeninio archyvo nuotr./Agnė Skaringa

Bet klientai nėra iš tų, kurie priversti taupyti?

Ne, nes mano kompanija „Beauty Affair“ – luxury klasės, pati brangiausia Los Andžele. Ir dėl to tenka daug aiškintis. Mes neturime klienčių, kurias galėtume dažyti kasdien, dažniausiai dirbame savaitgaliais, todėl ir paslaugos brangios. Pagrindinis mano kontingentas – nuotakos, ir tai – labai įdomus darbas. Jau nekalbant apie pačias vestuves. Pavyzdžiui, per Kalėdas tekėjo indė, buvo fantastiška šventė – su drambliais, su visais ritualais. Penkias paras nuo ryto iki vakaro dažiau nuotaką ir draugavau su ja...

Aš Lietuvoje baigiau dvi dailės mokyklas ir architektūrą Vilniaus dailės akademijoje, tad žmogų matau kaip erdvinę formą. Ir didžiausia mano aistra – kūno menas, kai ne pagražini veidą, o žmogų visiškai pakeiti, duodi jam naują tapatybę. Todėl visada laukiu Helovino: tada irgi turiu daug klientų, o pačiai širdis atsigauna... Dar galiu pasigirti, kad su savo komanda (turiu 7 meistres) pradėjome kurti „Hollywood Makeup Magazine“ – jį jau galima rasti internete.

Kažkur skaičiau, kad turite garsių klientų.

Garsenybės retai kada sumoka už darbą. Ir dažnai būna užrietusios nosis, jų labai didelis ego.

Jie – nebūtinai aktoriai. Tarkim, per Heloviną pas mus ateina vyrų, didelių kompanijų savininkų, žinomų ne mažiau už kino veidus. Holivude dėl žvaigždžių kovojama, o aš nenoriu kovoti ar pati jų ieškoti, juolab garsenybės retai kada sumoka už darbą. Ir dažnai būna užrietusios nosis, jų labai didelis ego. Atsimenu, pas mane buvo filmo „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ režisierė, kūriau jai įvaizdį (irgi – Helovinui). Ta Sam Taylor-Jones tokia paprasta, kad dėk prie širdies. Bet kol dirbau, atėjo jos vyras, perpus jaunesnis. Sakau jam: „Tu man kažkur labai matytas.“ Žmona nusijuokė, o jis taip įsižeidė, kad su manimi daugiau nebekalbėjo: kaip aš galiu jo nepažinoti! Pasirodo, jis vaidino Anos Kareninos Vronskį, dar kažką „Godziloje“... Aš tikrai žinau, kad viename vakarėlyje plepėjau su Dita von Teese, nes ji – labai įsimenama. Bet mes namuose nežiūrime televizoriaus, todėl galiu bendrauti su daugybe kitų garsių žmonių, kurių neatpažįstu.

Stipriai nukentėtumėte, jei kas nors pavogtų jūsų darbo lagaminėlį?

O Dieve, tik ne tai! Todėl esu apsirūpinusi visais įmanomais draudimais, jie galioja ir mano lagaminui. Ir pati visur su juo tampausi, net automobilyje nepalieku. Tik tiek, kad su laiku įgijau patirties ir išminties. Anksčiau nešiodavausi visus įmanomus produktus, nes atrodė, kad ko nors būtinai prireiks, o tu neturėsi. Dabar jau darau atranką, tapau tokia truputį chemike: žinau, ką su kuo sumaišiusi gali gauti tai, ką palikai namie. Išvis, kuo mažiau priemonių turi, tuo greičiau padarai makiažą, nes paprastai laiko mums duodama nedaug. Visi nori in no time, nors aš, jei yra galimybių, veidą dažau pusantros valandos.

Asmeninio archyvo nuotr./Agnė ir Tomas
Asmeninio archyvo nuotr./Agnė ir Tomas

Klientės ir jūsų nuomonės visada sutampa?

Mano darbo tikslas – padaryti, kad ji būtų laiminga. Ir jei moteriai reikia pravedimo iki ausų, aš jį padarysiu. Jei užsispirsiu, ji nueis už kampo ir pati nusipieš, o tada jau bus tikrai blogai. Per tuos metus, kiek dirbu, išmokau nereaguoti asmeniškai, neįsižeisti: aš žinau geriau, o tu manęs neklausai. Man pakanka būti tarpininke tarp to, ko nori ji ir ką matau aš. Bet šiaip mes abi būname patenkintos rezultatais. Kartais moteris net apsiverkia pamačiusi save veidrodyje – iš laimės. Tai pati geriausia akimirka, kokia tik gali būti. Kitos paskui nesiprausia. Jau trejus metus turiu tokią klientę Amandą, kuri darbo reikalais daug keliauja, per dieną apskrenda kelias šalis. Tai ji akių išvis neliečia savaitę, tik veidą pasivalo.

Girdėjau, kad moterys prieš raudono kilimo šventes balina dantis, daro plastines operacijas, leidžia botoksą. Tai tiesa?

Pastebėjau, kad labiausiai graužiasi ir savimi nepasitiki pačios gražiausios moterys.

Aišku, kad visos stengiasi būti gražios. Bet pas mane ateina ir visai paprastų moterų, kine dirbančių su kokiais nors specialiaisiais efektais, ir krepšininkų žmonų (taip spėju) – su blakstienomis iki pakaušio, plaukais, ragais, nagais. Šios dažniausiai būna iš Amerikos vidurio, su šou verslu neturi nieko bendra ir yra visiškai atsipalaidavusios. O kalifornietės patiria amžiną įtampą, dreba dėl mažiausios raukšlelės, kiekvieno papildomo gramo. Todėl ir botokso prireikia. Pastebėjau, kad labiausiai graužiasi ir savimi nepasitiki pačios gražiausios moterys. Aš vis stengiuosi joms sakyti: „Galvok, kad esi geriausia (nepakartojama, unikali), nesilygiuok į kitas.“ Bet – lengva patarti. Mes, moterys, ypač gyvenančios Holivude, išties patiriame didelį spaudimą. Nors Lietuvoje, man atrodo, tie gramai irgi skaičiuojami.

Dažnai tenka būti psichologe?

Oi... Mūsų tikslas – padaryti moterį laimingą, kad ji neišeitų su tobulu makiažu, bet nukabinusi nosį. Laikui bėgant išmoksti skaityti žmogų, žinai, ką ir kaip jam sakyti, kokiais aplinkkeliais eiti. Nes jei gražiai moteriai tiesiog pasakysi: „Tu – graži.“, ji, kamuojama kompleksų, tavęs net neišgirs.

Kur judu su Tomu gyvenate?

Vakarų Holivude. Labai geras rajonas, bet ketiname jį keisti: vis tiek – centras, triukšminga, judri vieta. Šiaip mūsų bendruomenė, daugiausia kino žmonės, tiesiog nuostabi: turime uždarą kiemą, ten visi kartu žiūrime filmus, darome piknikus. Ir namai geri – milžiniška virtuvė, palmės su kolibriais už lango. O laisvalaikiu einame haikinti į kalnus, kurie prie pat mūsų, – perėjus per gatvę yra Runyon kanjonas. Nors dažniau pavažiuojame ten, kur mažiau žmonių.

Kelionės pėstute, žvejyba, palapinės, laužai – tai poilsis nuo glamūro?

Mes patys kartais mėgstame pabūti glamūriški, bet išties abu esame labai žemiški, vertiname paprastus dalykus, normalius žmones. Mane visada traukė gamta, ji tarsi grąžina į harmoniją. Juolab ten uodas tik vienas kitas, visai nėra erkių. Ir keliaudami dažniausiai renkamės necivilizuotas, neišsivysčiusias šalis. Paimi kuprinę ir važiuoji kur nors į Aziją. Aišku, kartais pasigaili, kad visko nesuplanavai ir, užuot ramiai keliavęs, turi rūpintis, kur nakvosi, kur toliau trauksi. Bet – esi laisvas.

Ir patiriate daug nuotykių?

O Jėzau, kokių tik situacijų nėra buvę! Vienas tipas vijosi su peiliu, sakė, kad operuoja smegenis. Buvo, kad draugas taksi pamiršo krepšį su raktais ir likome be daiktų. Sykį važiavome į Tailandą pažiūrėti gėlės, kuri žydi tik kartą per metus ir baisiai dvokia. Ir kažkur džiunglėse, namuke ant polių, begerdami limonadą pamatėme kuprinę su lietuviška vėliavėle. Pasirodo, vilniečiai, kuriems nusibodo rutina, pasiėmę kompiuterį keliauja po pasaulį...

Aišku, jūs, kaip ir visos Los Andželo moterys, lankote jogą?

Taip, bet aš lankau kundalini, ji – labai sudėtinga, dauguma žmonių tos jogos nemėgsta. Vienur tu gali tik daryti pratimus, galvodama apie ką nors, kitur – tik kvėpuoti, o čia tiesiog reikia ištverti. Bet paskui jautiesi pažengusi, nes, atrodo, padarei daugiau, nei galėjai. Kundalini stipriai siejasi su dvasingumu, filtruoja tave, sukoncentruoja, duoda energijos, nes dirbdamas tegu ir labai mėgstamą darbą truputį išsiderini. Man ta joga buvo didelis atradimas. Tomas irgi ją lankė, bet susižeidė. Aišku, apkaltino mane, ir tuo viskas baigėsi.

Asmeninio archyvo nuotr./Agnė Skaringa
Asmeninio archyvo nuotr./Agnė Skaringa

Žiūriu, kad ta joga ir išvaizdą labai gerina: Tomas vis fotografuoja ir fotografuoja jus.

Mano pats pirmas darbas Los Andžele buvo modelio. Yra toks interneto puslapis, kuriame gali pasiskelbti, įdėti savo fotografijų. Kas nors paskambindavo, pasakydavo, koks projektas, kokia suma. Vėliau priklausiau agentūroms. Bet tas mano periodas baigėsi labai natūraliai. Tiesiog nebemačiau prasmės: kam vaikščioti po kastingus, laukti eilėse? Kol esi jauna, džiaugiesi, kad tavo veidas siejamas su kokiu nors brendu. Paskui supratau, kad gerą makiažą galiu sukurti ir pati, o Tomas nufotografuos dar gražiau.

Jis – vestuvių fotografas, irgi labai brangus. Tai prestižinė profesija?

Taip. Ir Tomas eina fotografuoti su kostiumu, pasitempęs. Žmonės žino, už ką moka, nors nemato, kiek mums kainuoja nuotraukų redagavimas, visa postprodukcija. Juk pusė klienčių nenori atrodyti taip, kaip atrodo. Moka tūkstančius už korsetus, kurie daro vapsvos taliją, reikalauja, kad fotografijose rankos būtų perpus plonesnės, nei yra, o aš joms prikabinu plaukų, prilipdau blakstienų.

Judu su vyru turite daugybę progų nusibosti vienas kitam, bet įsimylėję – kaip pirmą dieną. Tai kaip nors paaiškinama?

Tikrai turėjome vienas kitam nusibosti: bendri draugai, bendra veikla, bendri pomėgiai. Ir susipažinome labai seniai, kai man buvo šešiolika, internetu. Aš buvau tokia pasipūtusi kaunietė, o jis – nelabai pasitikintis savimi. Todėl greitai išsiskyrėme – gal metams. Bet paskui taip stipriai susibėgome, kad iki šiol esame drauge. Mes kartu augome, tobulėjome, kartu visko mokėmės. Tomas Lietuvoje buvo labai uždaras, sunkiai bendravo su žmonėmis, o ir man nebuvo lengva pasakyti: „Labas, aš Agnė.“ Los Andželas mus labai pakeitė. Neturi pasirinkimo: arba sėdi vienas užsirakinęs kambarėlyje, arba eini ir bendrauji... Tomas ir dabar ramesnis už mane, kartais net norisi jam įgnybti. Jei aš užsimanau eiti kur nors pašokti, einu be jo. Bet taip gera jį apkabinti. Ir žinoti, kad jis parems visas mano idėjas...

Ką sakote mamai, reikalaujančiai anūkų?

Bus laikas, bus ir vaikas. Bet kol kas taip gera gyventi vieniems. Ir tiek yra įdomios veiklos. Mokiausi mozaikos ir vitražo, dabar eisiu mokytis keramikos. Turiu daugybę idėjų, noriu jas išreikšti skirtingomis medžiagomis. Ten tokios juokingos kainos: už semestrą – šimtas dolerių. Kaip neisi? O ir ką veikti vakarais? Ir ne aš viena tokia entuziastė. Būna, kad žmogus nuo senatvės nebepaeina, o dar pjausto stiklą, mokosi vitražo meno.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt