Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„YouTube“ garsenybė Princess Shaw: dvi moterys, gyvenimas vienas

Princess Shaw
„Magnolia Pictures“ nuotr. / Princess Shaw
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Princess Shaw – 38-erių juodaodė „YouTube“ garsenybė. Samantha Montgomery – Naujojo Orleano senelių globos namų slaugė. Jei dar nesupratote, tai – viena ir ta pati moteris, kurios gyvenimas staiga apvirto aukštyn kojomis.

Princess, dainų autorė, apdovanota išskirtiniu balsu, išgarsėjo, kai vienos jos dainos muziką sukūrė alternatyviosios muzikos atstovas slapyvardžiu Kutimanas, kompozitorius iš Izraelio. Per savaitę ją perklausė daugiau nei milijonas, o iš niekam nežinomos Naujojo Orleano slaugės Princess tapo interneto diva. Gali pasirodyti, kad ši istorija, papasakota dokumentiniame režisieriaus Ido Haaro filme „Pasitikite Princess Shaw“ (Lietuvoje rodytas „Nepatogaus kino“) – moderni pasakos apie Pelenę versija. Bet jūs klystate. Ne tik dėl to, kad kol Princess svajoja apie dainininkės karjerą, Samantha į darbą ir iš jo vaikšto pėsčiomis, nes vagys nusuko jos automobilio padangas... Net ir išgarsėjusi, ji tęsia kasdienį darbą senelių globos namuose, susitinka su pusseserėmis ir nenustoja kelti vaizdo klipų į savo „YouTube“ paskyrą. Ir iš viso nekenčia šitos pasakos. O pamatęs Shaw istoriją ekrane (ir pažinęs heroję) norom nenorom pradedi galvoti, kad ji – teisi.

VIDEO: Flimo „Pasitikite, Princesė Shaw!“ anonsas

Kankintojai ir gelbėtojai

Samanthą sutikau Šiaurės Karolinos Daramo mieste – dokumentinio kino festivalyje „Full Frame“ buvo rodoma „Pasitikite Princess Shaw“. Premjeroje dalyvavo ir jo herojė: vilkėjo aptemptais mėlynais džinsais, plaukai – violetiniai, akivaizdžiai dažyti namie, balsas – sodrus. Bet vos jai įžengus visa salė pakilo ant kojų ir pasitiko euforiškomis ovacijomis. Ji nesišypsojo – ji juokėsi! Ir vedė iš proto neišverčiamomis, bet tokiomis pozityviomis amerikietiškomis frazėmis... Kad ir kokia šaltakraujė cinikė būčiau, turiu pripažinti, kad nuo to vakaro Samantha Montgomery užkariavo ir mano širdį. Pasaulyje, kuriame taip svarbu blizgi pakuotė, ji išdrįso parodyti tikrąją save.

„Magnolia Pictures“ nuotr./Princess Shaw
„Magnolia Pictures“ nuotr./Princess Shaw

Kai susitinkame per skaipą ir pasakome viena kitai „labas“, išsyk suprantu, ką turėjo omeny režisierius Ido Haaras ir kompozitorius Kutimanas, abu lyg susitarę kartodami, kad pasirinko Samanthą, nes tiesiog ją įsimylėjo... Padėkoju už skirtą laiką ir pradedu klausinėti, kaip filmas pakeitė jos gyvenimą. Tikiuosi išgirsti apie pagaliau likimo suteiktą progą parodyti savo talentą, apie atsivėrusias galimybes tapti muzikinio pasaulio žvaigžde, bet gaunu visiškai netikėtą atsakymą: „Šis filmas mane išmokė priimti žmones ir mylėti juos, taip pat – mylėti save. Ido ir Kutimanas man kaip šeima. Šie du vyrai turi nuostabias sielas, jiems rūpi, kaip aš jaučiuosi ir kaip man sekasi. Sakyčiau, jie apskritai yra pirmi teigiami vyriškumo pavyzdžiai mano gyvenime. Ir jie net nėra juodaodžiai...“

Samantha netekėjusi, kol kas neturi vaikų, po truputį mezga santykius su nauju draugu. O už žodžių apie platonišką meilę ir teigiamus vyriškumo pavyzdžius slepiasi skausminga vaikystės patirtis. Ji užaugo Čikagoje, daugiavaikėje šeimoje, kur kartu su broliais ir seserimis kentė nuolatinį užgauliojimą ir sadistiškus motinos sugyventinių žaidimus. Vienas jų vieną dieną tiesiog sugalvojo imti ir pradėti marinti vaikus badu, nors šaldytuvas buvo pilnas maisto. Kitas nebeskriaudė Samanthos brolių, tačiau skyrė itin daug neprašomo, nelaukto ir nederamo dėmesio Samanthai ir jos seserims. Nenuostabu, kad savižudybė aštuoniolikmetei atrodė vienintelė išeitis. Tačiau susivertusi buteliuką tablečių mergina suprato, kad mirti nebenori ir, kad ir koks būtų jos gyvenimas, vieną dieną jis pasikeis.

„Magnolia Pictures“ nuotr./Princess Shaw
„Magnolia Pictures“ nuotr./Princess Shaw

Filme yra scena, kai ji skambina mamai ir praneša, kad jos ir Kutimano daina pasiekė milijoną klausytojų. Išsprūsta ne itin delikatus klausimas, ką tuo metu, kai Samantha ir kiti vaikai buvo kankinami, darė jų motina... Dainininkė neslepia ilgai pykusi, kad ši nesugebėjusi apsaugoti savo vaikų. Tačiau privalėjusi atleisti, nes nebenorėjusi gyventi kupina neapykantos. Juolab Samanthos mama dabar gyvena Indianoje – jas skiria maždaug 1400 kilometrų. Geografinį ir emocinį nuotolį jiedvi stengiasi įveikti kasdien praleisdamos po kelias valandas prie telefono.

„YouTube“ kaip psichoterapija

Samantha pripažįsta, kad pradėjusi publikuoti įrašus išgyveno asmenybės lūžį: internetas išmokė ją priimti save.

Besąlygiškas Samanthos atvirumas – ne mano nuopelnas. Apie negandas, panikos priepuolius ir širdį draskančius praeities prisiminimus ji pirmiausia pasakoja „YouTube“ kanale. Samantha pripažįsta, kad pradėjusi publikuoti įrašus išgyveno asmenybės lūžį: internetas išmokė ją priimti save.

Pastaruosius trejus metus ji dalijasi vaizdo klipais. Kartais per dieną jų paskelbia dešimt, kartais – nė vieno. Jos kanalas – paradoksalus. Visas pasaulis socialiniuose tinkluose demonstruoja odontologų plakatų vertas šypsenas, fotografuoja apetitą keliančius patiekalus ir visaip kitaip imituoja gražų gyvenimą, o Samantha nuo savo realybės nebėga.

Pirmasis jos vaizdo įrašas, kuriuo socialinių įgūdžių stokojanti mergina mėgino prisistatyti virtualiam pasauliui, vadinosi „Formalus įvadas į Princess Shaw gyvenimą“. Apytamsiame klipe matyti tik akiniai ir storos lūpos... Peržiūrų buvo mažai, tačiau ji vis dažniau kėlė vaizdo įrašus, kuriuose dalijosi mintimis ir emocijomis, kartais įsidrąsindavo tiesiog išsiverkti. „Nebegalėjau ilgiau gyventi kęsdama tą netikrą „o taip, man viskas gerai“. Ne, po velnių, man ne viskas gerai – štai ką norėjosi pasakyti. Ir jeigu kam nors tai nepatinka, galima paprasčiausiai perjungti kitą kanalą.“

„Magnolia Pictures“ nuotr./Princess Shaw
„Magnolia Pictures“ nuotr./Princess Shaw

Pirmąją dainą Samantha išdrįso įrašyti, kai ji tiesiog prasiveržė iš pačių sielos gelmių... duše (kaip ir visose gerose istorijose, sacrum ir profanum visada greta). O dabar ji įrašinėja penktą ryto, kol Naujasis Orleanas dar miega. Kodėl – Princess Shaw pasakoja išskirtiniame interviu „Laimai“.

– Kaip jautiesi lyginama su Pelene?

– Aš nesu jokia prakeikta Pelenė. Žmonės nori girdėti tik pasakas ir netrokšta žinoti, kad pasibaigus dienai grįžtu iš darbo į savo namus, kur gyvena ne Pelenė, o Samantha Montgomery. Pelenė gyvena knygose, kurias tėvai skaito vaikams. Nesu tokia kvaila, kad aučiausi stiklinius batelius: juk sudužę jie gali sužeisti kojas. Man nereikia ir Princo ant balto žirgo, nunešančio į pasakų pilį: šios gali būti pilnos kankinimo kambarių. Man nepatinka tas Pelenės šlamštas, kurį tėvai grūda vaikams į galvas. Geriau jau papasakotų Samanthos iš Naujojo Orleano pasaką.

– Tapai garsenybe. Ar filmas pakeitė tavo gyvenimą?

– Jis mane išgydė! Aš išmokau priimti ir mylėti žmones, išmokau vertinti ir mylėti save. Pirmą kartą patyriau, ką reiškia platoniška meilė, ką reiškia jausmai be jokio seksualinio pagrindo. Meilė man apskritai buvo sudėtingas reiškinys, nežinojau, kad galiu kam nors jausti tokius stiprius, šiltus jausmus. Kai vaikystėje matydavau bendraamžius, klausdavau savęs: ar tai, ką išgyvenu aš, patiria ir kiti? Nejau visus tėvai primuša taip, kad svaigsta galva, arba marina badu? O tąkart, kai norėjau išeiti iš gyvenimo ir pakeliui supratau, kad suklydau, pajutau, kad man skirta kai kas geresnio, nors kasdien išverkdavau upelius ašarų. Teko palaukti, tačiau dabar jaučiuosi, lyg išbridusi iš mėšlo tipenčiau per cukrų.

„Magnolia Pictures“ nuotr./Princess Shaw
„Magnolia Pictures“ nuotr./Princess Shaw

– Nepavargsti kalbėti apie savo skaudžią patirtį?

Tai, ką pasakoju, – tik ledkalnio viršūnė. Manyje liko tiek daug skausmo. Žinau, kad vieną dieną nusigausiu iki tų gelmių, tik dabar nesu tam pasirengusi.

– Žmonės sako, kad turėčiau parašyti knygą, bet jie nesupranta, kad tai, ką pasakoju, – tik ledkalnio viršūnė. Manyje liko tiek daug skausmo. Žinau, kad vieną dieną nusigausiu iki tų gelmių, tik dabar nesu tam pasirengusi. Kartais, kai apie tai kalbu, pravirkstu, kartais – ne. Šiandien – gera diena, nes kalbu apie tai ir dar nė karto nesusigraudinau.

– Klipuose tu ne tik pasakoji, bet ir dainuoji...

– Dainas įrašau telefonu: kartais jos tiesiog šauna į galvą ir bijau pamiršti. Muziką dievinu nuo vaikystės. Nors skriaudžiama ir mušama, buvau jos apsupta. Štai koks netikėtas junginys. Juk jeigu tave daužo grojant garsiai muzikai, mieliau atsiminsi muziką. Pradėjau kurti nuo keturiolikos. Mėginau dainuoti, bet visada imituodavau kieno nors balsą. Kartą, kai jau gyvenau Naujajame Orleane, būdama duše ėmiau dainuoti vieną savo dainą. Ir kažkas atsitiko: balsas prasiveržė iš pačių gelmių. Negalėjau patikėti, kad tai – aš. Tada ir pagalvojau: „YouTube“, laikykis, aš ateinu.

– Nebijai, kad pasibaigus filmo pristatymo kelionėms apniks tuštuma?

– Nemanau, kad man kada nors to trūks. Dabar dirbame prie mano pirmojo albumo, bet bijau net pagalvoti apie didžiąją muzikos industriją. Tiesiog džiaugiuosi tuo, ką turiu. Džiaugiuosi, kad kai lyja, galiu žiūrėti į lietų pro langą ir neturiu šlapti jame. Man užtenka nedaug: pripučiamojo čiužinio išsimiegoti, televizoriaus, trupučio duonos su vandeniu pavalgyti ir atsigerti. Džiaugiuosi filmo sėkme. Tačiau kur kas didesnė sėkmė – sugebėti žvelgti į save veidrodyje ir suvokti, jog priimu save tokią, kokia esu, galiu su savimi sutarti. Yra žmonių, gyvenančių svajonių pilyse ir kasdien galvojančių apie šautuvą prie smilkinio. Būti sėkmės kūdikiu – tai ne puikuotis žurnalo viršelyje ar dainuoti milijoninei publikai. Jeigu džiaugiesi kiekvieną rytą eidamas į darbą, jeigu tavo vaikai laimingi, jeigu nusijuoki kaskart, kai koks nors žioplys šūkteli, kad esi stora, – būtent tai reiškia, kad tave iš tikrųjų lydi sėkmė.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 YouTube Muzika
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt