Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žymi kirpimo meistrė Diana Kinderienė – apie iššūkius, darbą, kuris „veža“ ir pozityvumo galią

Diana Kinderienė
Gedmanto Kropio/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr. / Diana Kinderienė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Jei yra žmogus, viską žinantis apie mūsų galvas, tai tas žmogus – Diana Kinderienė. Ji, aukščiausio lygio profesionalė, išugdžiusi daug puikių kirpimo meistrų, vis dar nepavargsta mėgautis savo darbu. Bet kalbėtis su ja vien apie plaukus būtų neleistina klaida. Diana išmano ne tik kirpimą, bet ir gyvenimą – jis jai nebuvo labai lengvas.

– Ar tiesa, kad kirpimo krėslas panašus į klausyklą, kur visoms reikia išsikalbėti?

– Kirpimo krėslas – vieta, kur meistras atlieka savo ritualus. O tam reikia tylos ir susikaupimo – kad pozityvių minčių energija tekėtų per meistro rankas ir įrankius, pasiektų moters plaukus ir odą, vėl grįžtų į rankas. Jei tai vyksta, kirpimo krėslas gali tapti klausykla, kurioje nekalbama. Mano klientės tai žino: per daugelį metų įsigaliojo nerašyta taisyklė – šnekamės tik prieš darbą arba po jo. Tada ir pokalbiai jau kitokie: apsikeičiame informacija, naujienomis, kuri ką sužinojo, ką gera atrado. Vyksta draugiški mainai, išvengiame negatyvių žinių ir emocijų naštos.

– Visos turime savų problemų. Ar yra kokių nors bendrų simptomų, dėl ko mūsų moterys nesijaučia laimingos?

– Žinote, kuo skiriasi lietuvaitė nuo kitų? Ji ateina ir pirmiausia susako: „Mano labai ploni plaukai, mano labai ilga nosis, mano plokščias pakaušis, mano šitas, tas ir anas.“ Tiek blogų dalykų apie save prikalba! Nors žiūri į ją ir galvoji – koks grožis. Sakau: „Spausk kitą mygtuką. Galva – kompiuteris. Jei paspaudi „plonus plaukus“, tau juos ir duoda.“ Pas meistrą tam ir eini, kad jis sukurtų optinę apgaulę: pailgintų ar paplonintų kaklą, patrumpintų nosį, pakeistų kaukolės formą.

– Kodėl minioje visada atskirsi, kas mūsiškis, kas užsienietis? Ypač jei žmogus – vyresnis.

Žmonės išėjo iš savo kiemo į pasaulį ir suprato, kad kokybė svarbiau už kiekybę, kad lengvumas ir laisvė geriau už susireikšminimą.

– Dabar jau nebematau tokio didelio skirtumo, kaip anksčiau. Žmonės išėjo iš savo kiemo į pasaulį ir suprato, kad kokybė svarbiau už kiekybę, kad lengvumas ir laisvė geriau už susireikšminimą. Aišku, kartais dar pastebiu, kad vyresni užsieniečiai daugiau dėmesio skiria drabužių kokybei, geram plaukų kirpimui – tam, ką pas mus ne visi gali sau leisti. Puiku, kai esi jaunas ir tavo plaukai plaikstosi, kokie jie bebūtų, bet su metais jiems reikia priežiūros... Nors man visos moterys atrodo gražios, susitvarkiusios pagal galimybes. „Tai tau gerai, tu gali!“ – pasakytumėte. Visos mes galime, tik būdai skiriasi. Jei viena įstengia pasitvarkyti veidą, ko nors susileisti, – pirmyn, kad tik spinduliuotų, kad tik būtų graži. O jei negali, nes žiūrėjo į kaimynę, kiek ji uždirba, o ne dirbo pati, tai pilnas internetas patarimų: daryk veido pratimus, stimuliuok kraujotaką ir atrodysi dar geriau už tą, kuri lankosi pas kosmetologę. Tik nepavydėk, nes pavydas ardo, naikina, jis – velnio šukės.

– Jaunimas pas jus eina? Ar labiau pasitiki bendraamžiais?

– Turiu daug lietuvių iš užsienio. Būna ir taip, kad jos atsiveža kitų: „Draugė žiūri į mane ir klausia, kada važiuosiu į Lietuvą. Sako, paimk ir mane, parodysi šalį, nuvesi apsikirpti.“ Mano darbą vertina tos, kurios taupo laiką: dažna sako, kad paskui plaukai laiko formą net kelis mėnesius. Bet ne kiekviena mergina gali mokėti tokius pinigus. O aš negaliu kirpti pigiau. Visi mano mokslai yra iš to, ką pati uždirbu: pavyzdžiui, bus seminaras, kainuosiantis 1,3 tūkst. eurų, ir jis – ne vienintelis. Tokios investicijos yra būtinos, nes netobulėjantys meistrai niekam neįdomūs. Kita vertus, mano mokytojas Londone už kirpimą ima 200–300 svarų sterlingų, o už mano kainą, 80 eurų, ten kerpasi tik jaunimas... Aišku, būna gerumo minučių, padarau nuolaidų. Yra daug klienčių, kurios pas mane ėjo 20 metų, bet dabar nebegali. Man skaudu jas paleisti – prisirišau, pamilau. Iš naujo tariamės dėl kainos, pasiūlau joms skulptūrinį kirpimą, kad reiktų rečiau lankytis, kad galus galėtų pakirpti nebrangiame salone. Išeičių galima rasti.

– Ne visos pas jus kerpasi, bet daugelis žino, kad esate sėkmės lydima verslininkė, kuri net galėtų nedirbti, tik žvelgti į pasaulį pro mersedeso langą.

– Taip, aš dabar jau ponia, nes turiu mašiną. Anksčiau negalėjau jos įpirkti, todėl visai neseniai pradėjau vairuoti. Nenoriu piktinti žmonių, vaidinti vargšių izaurų, bet esu ta, kuri visą gyvenimą dirbo, arė, nematė nei pavasario, nei rudens. Neįsivaizduojate, kaip buvo sunku išlaikyti du salonus. O jei kam nors ir atrodau kaip ponia, tai todėl, kad kaifuoju nuo savo darbo, man viskas tinka, patinka, mane veža. Man nepatinka tik žvelgti, noriu jausti, dalytis emocijomis, sutikti pakeleivių, išsikalbėti su jais, gal net atsidurti visai ne ten, kur buvau numačiusi.

– Man kirpėjos darbas visada atrodė kažkoks jaukus ir labai moteriškas.

– Aš svajojau tapti mokytoja, gydytoja arba aktore. Mama buvo medikė, pati nuo šeštos klasės leisdavau vaistus: prisivirindavau katilą švirkštų ir eidavau per jos pacientus. Bet mama turėjo puikią intuiciją: „Kokį aktorinį? Kiek tu bite skraidysi? Kokią mediciną? Priėmiau septyniolika gimdymų, parsinešiau septyniolika dėžučių saldainių. Vaikai apsivalgė, o manęs kaip nepriima apsikirpti, taip nepriima, vis eilė ir eilė. Kam aš reikalinga? Moterys tik vieną kartą gimdo, o naujų batų reikia kasmet. Tai visos pardavėjos ir sėdi kaip ponios kirpykloje. Į mediciną eisi tik per mano lavoną!“ Aktore netapau, bet mokytoja kartais pabūnu, man tai labai patinka.

 Gedmanto Kropio/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr./Diana Kinderienė
Gedmanto Kropio/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr./Diana Kinderienė

– Galėtumėte parašyti savo sėkmės istoriją? Ar memuarus?

Galiu atsisakyti geros draugų kompanijos, kuri nenori keistis, galiu prarasti pinigus, kauptus septyniolika metų. Nusinulini, peržengi per tai ir eini toliau.

– Nemėgstu kapstytis praeities archyvuose, nors nuo pirmojo salono atidarymo su Robertu Bilinkevičiumi tiek druskos suvalgyta, tiek visko nutiko! Bet ačiū už tai, kas buvo vakar, man svarbesnė šiandiena. O jei rašyčiau tokią knygą, daug jos skyrių pradėčiau nuo nulio. Ne kartą gyvenime viską pradėjau nuo jo. Galiu atsisakyti geros draugų kompanijos, kuri nenori keistis, galiu prarasti pinigus, kauptus septyniolika metų. Nusinulini, peržengi per tai ir eini toliau. Pasakai sau: „Tu gali.“ Antraip išprotėtum.

– Kalbate apie skausmingus dalykus?

– Taupėme salonui: kaip ir visi, važinėjome į vokietijas, lenkijas, darėme visokius biznius, dėjome kapeiką prie kapeikos. Ir kai jau surinkome pinigų mažai kirpyklėlei, viską praradome. Paskolinome geriems draugams... Buvo šokas, trys baisios nemiegotos naktys. O paskui viskas stojo į vietą: „Stop, vaikų nepraradome. Savęs – taip pat ne. Rankos, kojos sveikos. Pradedame iš naujo.“ Ir toks atvejis buvo ne vienas. Paskui iškart mus dar ir apvogė.

– Dabar jau tikri vagys?

– Ryte vyras mane išvežė į darbą, penktokas sūnus irgi ruošėsi išeiti. Kažkas paskambino į duris: „Atvežėme tėveliui dokumentus.“, ir jis atidarė. Sūnui trenkė, užklijavo burną, surišo, uždarė į tualetą. Ir iššlavė viską, kas dar buvo likę. Namai buvo kaip po karo. Vėliau klausiau: „Lukai, kaip tu?“ – „Pirma mintis buvo: o jei man būtų sloga ir negalėčiau kvėpuoti?“ Tada daug galvojau, kaip pasakyti sūnui, kad pasaulis vis dėlto – gražus.

– Daugeliui po tokių istorijų nusvirtų rankos.

– Kai mintys susidėlioja, ima atrodyti, kad viskas – į gera. Tai buvo metas, kai mokyklose atsirado narkotikų, vaikai net nežinojo, ką jiems duoda, ko primaišė. Žiūrėkite, kiek jų mirė: vieną uždusino, kitas žuvo. Jei tėvai buvo turtingesni, vaikai iš jų vogdavo. Kiek tokių istorijų prisiklausiau: „Netikėjau, kad mano sūnus – narkomanas, kol jis neišnešė iš namų paskutinio baldo.“ O mano vaikai žinojo, kad kurį laiką pinigų neturės, kad gyvensime kukliai. Tai ir pagundų nebuvo. Todėl, pozityviai mąstant, iš mūsų pinigai buvo atimti tam, kad apsaugotume vaikus. Kiekvienoje situacijoje stengiuosi ne keikti gyvenimą, o suprasti, kokią pamoką jis man davė.

– Jūsų vyras irgi taip mąsto?

– Žemai jam lenkiuosi, kad moka keisti požiūrį. Jis iš pradžių pradeda plasnoti, daužosi, plakasi kaip kolibris, nepavyksta jo sustabdyti. Juozo reakcija visada tokia, ką bepaimtum – ar dideles nelaimes, ar menkniekius. Tarkim, pradėjau gerti žaliuosius kokteilius. „Kaip galima tokį šūdą gerti?!“ Dvi dienas purtėsi, tris. Ketvirtą: „Duok paragauti.“ O dabar, jei ryte vėluoju į darbą, pats lekia, priskina dilgėlių ar garšvų. Arba kitas pavyzdys. Siūlau jam išmėginti visceralinę terapiją. „Ne, ne, ne, to betrūko, kad kažkoks vyras man po pilvą naršytų!“ Užsirašau pati ir sakau: „Dieve, ką daryti? Negaliu ten eiti, man susitikimas. Gal nuvažiuotum, išgelbėtum tą žmogų?“ Nuvažiavo. Dabar neverčiamas tvarkingai lankosi kartą per savaitę... Ir taip – visą gyvenimą. Mes išvis ne šeima, o kažkoks stebuklas. Juozas kuria namus, juose mums visiems gera ir saugu. Negaliu atsidžiaugti. Juk yra tiek daug nelaimingų – ieško, ieško ir neranda.

– O jūs neieškojote?

– Mes nuo šeštos klasės buvome draugeliai: Diana ir Juozas, Juozas ir Diana. Vyksta visos gatvės gimtadieniai. „Kas ateis?“ – „Diana su Juozu, paskui tas, tas ir tas.“ Visuose vakarėliuose, visuose koncertuose (jis – gitaristas, jau tada toks buvo) – kartu. Kaip netikėti minties galia? Poravo, poravo ir suporavo... Bet meluočiau, jei sakyčiau, kad nesipykstame, labai meluočiau. Marsas niekada nesupras Veneros. Vyrai – užsispyrę, konservatyvūs, visada viską vilkina, tempia. O aš, jei nusipirkau paveikslą, bet šiandien man jo nepakabins, per naktį išeisiu iš proto. Mes per tiek metų išmokome taikytis su tuo, kad esame nepanašūs, nusileisti vienas kitam. Kas galėtų mane toleruoti tiek metų? Vyras puikiai tvarkėsi su vaikais, kai manęs nebūdavo namie, niekada nesakė, kad prisidėčiau prie šeimos biudžeto: ne, viskas buvo mano mokslams, mano įrankiams, mano seminarams, į kuriuos vis važinėjau ir važinėju.

– Tikite posakiu: „Jeigu tau blogai – keisk šukuoseną.“?

– Tas pakeitimas – trumpalaikis: apsikerpi, paskraidai, pasidžiaugi, bet neišsprendi problemų. Aišku, patogu, kai du ar tris mėnesius tau nereikia nervintis dėl galvos, plaukai gražiai krinta... Kartą atėjo pas mane labai liūdna klientė, serganti depresija: „Turbūt tai mano paskutinis apsilankymas, kankina negeros mintys.“ Daviau jai tris keturias knygas, paskui – dar. Dabar ji sako, kad mano dėka liko gyva. Bet šiuo atveju padėjo ir šukuosena, ir knyga, ir patarimas... Aš turiu viską išmėginti, lankau visokius seminarus ir kursus ne tam, kad man pačiai to reikėtų, bet kad turėčiau informacijos, kur nusiųsti klientes. Kad su jomis galėčiau ne taukšti apie barščius, o būti naudinga. Esu pratusi taip bendrauti, keistis žiniomis. Porą kartų dariau kaklo mezoterapiją: „Dabar tris dienas ryšėkite šalikėlį.“ Kam? Tegul visi mato, kad tai – nekenksminga, nebaisu, kad tiesiog truputį pastimuliuoja. Vos grįžusi namo, išsiuntinėjau visiems selfius, kaip atrodau. Transliuoju, kiek galiu, kad žmonės žinotų, nebijotų.

– Save, kai reikia, irgi pagydote?

– Iki 33-ejų ten, kur buvau aš, žolė neaugo. Jei aš čia atvykau, visi kiti išvažiavo. Jei atsistojau į eilę, prekės baigėsi. Buvau tokia ligota, kad net nenoriu prisiminti. Gripu sirgdavau per sezoną tris kartus – ir su pradedančiais, ir su baigiančiais. Bet visas mūsų gyvenimas yra sustatyti ženklai, tik reikia išmokti juos skaityti. Nuvažiavau pas Dainių Kepenį visiška ligonė. Jau patį pirmą kartą išsimaudžiau lediniame vandenyje. O paskui bėgdavome su juo 3–5 kilometrus ir namo pareidavome basi per sniegą. Po dvejų metų dingo astmos, bronchitai, pūslės uždegimai – dvidešimt metų išvis niekuo nesirgau. Vaikai – irgi. Sakydavo: „Kaip mums neįdomu. Visas darželis serga, visa mokykla, o mes kaip einam, taip einam.“ Todėl kartais užsimerkdavau, kai jie pabėgdavo iš pamokų.

– Dabar jums geras metas?

– Net neįsivaizduojate, koks geras! Jau trejus metus esu „Unison Beauty Lab“ bendraturtė ir negaliu tuo atsidžiaugti. Buvau priėjusi ribą, taurė persipildė. Būdavo, penktadienį grįžti namo ir sėdi, žiūri į vieną tašką, svarstai: geriau įsipilti vyno ar tabletę išgerti. Matai, kad nervai nelaiko, stogą rauna. Galėjau toliau, iki 80-ies, kapstytis įsikibusi savo grožio salonų, kaip tos babcios, – be renovacijų, be nieko. Arba reikėjo ko nors imtis. Bet ką keisti ir kaip? Du mėnesius laukiau ženklo, kad suprasčiau, ko noriu, dėliojau informaciją, kūriau modelį. Salonams „Simona“ ir „Simona Lux“ kaip tik suėjo 25-eri metai, turėjau rasti verslo partnerių, kuriems atiduočiau savo vaikus. Tų partnerių atsirado. Dabar dirba didžiulė komanda, visi – protingi, jauni, charizmatiški. Jie vertina mano patirtį, aš – jų veržlumą, visi gerbiame vieni kitus. Turiu didžiulių planų, kol kas viskas pildosi; tikiu, kad ir ateityje taip bus.

– Jūsų namuose juk irgi yra jaunų ir charizmatiškų? Ką veikia vaikai?

– Dukrai Simonai – 32-eji, ji baigė dizaino studijas Dailės akademijoje. Sūnui Lukui – 31-i. Jis verslo vadybos specialistas. Mūsų ryšys su vaikais – labai glaudus. Dukra sako: „Mama, tokių fainų, kaip tu, nėra.“ Bet čia – tik jos nuomonė. Daugumai kitų atrodau keistuolė. „Kaip tau visi žmonės gali būti geri?“ – klausia. Bet aš tikrai manau, kad blogų nėra, tik skirtingi. Juk negali nekęsti žmogaus už tai, kad jis atėjęs iš kitos aplinkos, kitos šeimos, tikėjimo. Turiu vieną gerą mantrą, ją įkaliau ir vaikams: „Aš tave myliu. Atsiprašau. Atleisk man.“ Išmėginkite. Ir priešų neliks.

– Skaitote ženklus, kalbate mantras, geriate žaliuosius kokteilius. Nebūčiau mačiusi jūsų nuotraukos su labai nerimtu zuikio kostiumu, sakyčiau – sektantė.

Stengiuosi viską daryti sveikai ir natūraliai, iš kiekvieno seminaro paimti tik mažą dalelę, nekeisti visko 180 laipsnių kampu. Tie nardymai stačia galva – mada, truputį nestabilios psichikos požymis.

– Mano mėgstamas posakis: „Tik durniai nekeičia savo įpročių.“ Palankiau jogą – nebelankau. Palaksčiau – nebelakstau. Galiu pabadauti ar porą mėnesių pažaliavalgiauti. Bet jei staiga užgriūva draugės: „Dianka, atvažiuojame su šampanu!“, ir pavalgau, ir išgeriu, ir nesuku galvos. Kas čia tokio, pabadausiu iš naujo. Stengiuosi viską daryti sveikai ir natūraliai, iš kiekvieno seminaro paimti tik mažą dalelę, nekeisti visko 180 laipsnių kampu. Tie nardymai stačia galva – mada, truputį nestabilios psichikos požymis. Vyras dabar išvažiavo buriuoti, kelias dienas pagersiu kokteilių, bet tikrai nekalsiu savęs prie kryžiaus, jei kokią dieną praleisiu. Kitas mano mėgstamas posakis: „Yra malda, bet yra ir eismo taisyklės.“ Gali melstis visą parą, bet jei išvažiuosi į priešingą eismo juostą, bus avarija... Gyvenu normaliai, esu ir „prie tanciaus, ir prie rožančiaus“. Užsukite rytoj, kai jau būsiu išpakavusi gyvenimo šiai dienai skirtas dovanas, ir pamatysite, kad mano galvoje visos mintys apsivertė aukštyn kojomis.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt