Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Animacija spintoje: saldu, lyg rožė ant torto, bet taip miela

Projekto „AnimationInReality“ darbas
©Instagram/greg_gr nuotr. / Projekto „AnimationInReality“ darbas
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Yra dalykų, kurių nepavadinsi reikšmingais. Jie nekeičia nei klimato, nei politikos, nesaugo nuo rutinos, nepadeda sulaukti penktadienio vakaro, jei tau jis – šviesa tunelio gale. Bet juk niekas nevyksta be priežasties, net jei atrodo labai nerimta. Mados ryšiai su animacija – kaip tik toks nerimtas reiškinys. Kai kas tvirtina, kad dar ir žalingas, nes filmukai ekrane ir jų herojai ant marškinėlių – du skirtingi dalykai.

Kažkaip stebuklingai vaikų ir suaugusiųjų pamėgti personažai, atsidūrę ant drabužių, virsta kiču. O dizaineriai (net geriausi) iškart apkimba įtarimais: ko jie siekia ir kam tai naudinga? Ir tegu Jeremy Scottas neaiškina, kad nori, jog visiems būtų linksma, – mados ekspertai juo netiki. Aišku, būtų galima paklausti ir mūsų, ar peliukas Mikis ant pilvo yra grėsmė civilizacijai? Tačiau reiškinys – per daug senas, kad atsakymai ką nors pakeistų.

Instagramų pasaulyje noksta nauja sensacija – toks Gregory Masouras, 22 metų graikas. Jis yra grafikos dizaineris ir kuria projektą „AnimationInReality“ – platina darbus, kuriuose fotografija montuojama su animacija. Idėjų vaikino galvoje knibžda daugiau, nei reikia, bet didžiuma jų sukasi apie madą ir garsiausius jos brendus. Tarkim, nuotraukoje, darytoje per „Balmain“ 2016 m. pavasario–vasaros mados pristatymą, modelių (plius – garsenybių) Gigi Hadid ir Kendall Jenner veidai pakeisti pieštais Disney princesių veideliais. Viskas sulimpa taip natūraliai, kad net ironijos neįžvelgsi.

Vaikinas Gregory dirba originaliai, bet mintis mados veikėjus paversti animaciniais personažais – toli gražu nenauja. Nuostabiai tą daro Alexsandro Palombo (Karlą Lagerfeldą, Anną Wintour ir kitus prilyginantis Simpsonams), yra ir kitų entuziastų.

Per Niujorko 2013–2014 m. rudens–žiemos savaitę buvo įgyvendintas smagus sumanymas: mados namams parinkti skirtingų filmukų herojai ir „apvilkti“ tų namų kolekcijos modeliais. Bendrus projektus su „The Walt Disney Company“ daro „Barneys“ ir kiti stambūs prekybos centrai. Rastume daug pavyzdžių, kaip mada stumiama į animacijos glėbį, juolab yra net tam skirtų svetainių. „Tikiu, kad mada – neabejotinai rimtas, svarbus dalykas. Bet kartais mes ją per daug sureikšminame. Mano piešinukai nuima tą reikšmingumo aureolę, praskaidrina madą humoru ir ironija.“ Tai – citata iš vieno blogo.

Vida Press nuotr./Helena Bordon
Vida Press nuotr./Helena Bordon

Žmogus, perkantis palaidinę su printu, turbūt jaučiasi kaip per išpardavimą: už tą pačią kainą perka du viename – drabužį ir širdžiai mielą personažą.

Kodėl visi tiki, kad blogeriai nori linksmybių, bet netiki, kad to paties pageidauja Jeremy Scottas? Todėl, kad drabužiai su animacija parduodami lengviau nei be jos ir automatiškai peršasi prielaida, kad tai – geras būdas pralobti.

Žmogus, perkantis palaidinę su printu, turbūt jaučiasi kaip per išpardavimą: už tą pačią kainą perka du viename – drabužį ir širdžiai mielą personažą. Net jei jo motyvacija kita, vis tiek niekur nedingsi nuo fakto, kad animacija veikia hipnotizuojamai. Ir taip buvo visada.

Vida Press nuotr./Filmo „Young Adult“ plakatas
Vida Press nuotr./„Hello Kitty“ ant marškinėlių – tik viena iš galybės katytės apraiškų

Pirmieji, reklaminiai, marškinėliai su printais atsirado prieš pat karą, tik niekas to nepamena. Nepamena ir palaidinių, kurios buvo vėliau. Šeštajame dešimtmetyje net kelios Floridos kompanijos prekiavo dekoruotais kurortiniais marškinėliais, bet jie neturėjo paklausos. Damos šį drabužį išvis ignoravo – kol „Tropix Togs“ gavo išskirtinę licenciją jį dekoruoti peliuko Mikio ir jo bičiulių atvaizdais. Animacinių marškinėlių pardavimas įgavo tokį mastą, kad būtent su jais prasidėjo reali taikomosios šilkografijos mada.

Kas vyksta praėjus daugiau nei pusšimčiui metų ir kodėl linksniuojamas Jeremy Scottas? Ogi todėl, kad neseniai jo kolekcija su „McDonald’s“ simbolika ir kempiniuku Plačiakelniu buvo išpirkta kone karštligiškai. „Moschino“, kuriam dizaineris atstovauja, visada buvo žaismingi ir popsiniai, bet tokio anšlago nematė. O ten, kur triukšmas, būtinai atsiranda nepatenkintų, neva tokie drabužiai taikosi prie lėkštos interneto kultūros ir publikos, kuriai pirkinys yra tik klavišo paspaudimas: užsimaniau, nusipirkau, išmečiau.

AFP/„Scanpix“ nuotr./„Moschino“ kolekcijos pristatymas
AFP/„Scanpix“ nuotr./„Moschino“ kolekcijos pristatymas

Ne kiekvienas sutiktų, kad „Moschino“ perki apimtas transo, o po dienos neši į šiukšlių konteinerį. Vis dėlto tai – ne greitoji mada, o kainos – ne tos, kad galėtum atjungti sąmonę. Kažkodėl į galvą lenda palyginimas iš kito pasaulio krašto.

Tarkim, Malaizijoje (tikrai turtingoje Azijos šalyje) yra mada nešioti dantų kabes su animaciniais personažais. Originalios vielos su miniatiūrinėmis figūrėlėmis kainuoja per 1000 eurų ir su jomis kankinasi merginos, kurioms to daikto nereikia, bet kurios nori parodyti, kad yra pasiturinčios panelės. Kai kurie „Moschino“ daiktai kainuoja tiek pat. Tad kažin, ar tą kolekciją taip mikliai išpirko internautai. Juolab peliukų mikių ir kitos animacijos manija (pradedant marškinėliais, baigiant brangiausiais laikrodžiais) klestėjo ir devintajame dešimtmetyje, kai paspaudęs mygtuką dar nieko negalėjai gauti.

Vida Press nuotr./„Moschino“ 2016 m. pavasario-vasaros kolekcija
Vida Press nuotr./„Moschino“ 2016 m. pavasario-vasaros kolekcija

Anya Hindmarch turi banalų, tačiau mielą moto: „Mada negelbsti gyvybių, bet priverčia tave šypsotis.“ Ji, kaip ir Jeremy Scottas, yra iš tų linčiuojamų dizainerių, kurie ne retkarčiais, o nuolat naudojasi animacija ir ironija. Vienatvė jiems negresia, nes kartais jų pusėn stoja Karlas Lagerfeldas, Marcas Jacobsas (turintis tatuiruotę su Simpsonais), Stella McCartney, Charlotte Olympia, Jeanas Charles’is de Castelbajacas ir kiti mados autoritetai, prieš kuriuos nelabai pakelsi balsą.

„Hello Kitty“ sugebėjo įsibrauti į kone visas suaugusiųjų gyvenimo sritis, prisikasė iki deimantų vėrinių ir duonos skrudintuvų.

Būna, kad madą okupuoja peliukai mikiai, princesės, simpsonai ar pastaruoju metu populiarūs pakalikai. Tačiau net jei dizainerių dėmesys animacijai grėstų kartuvėmis, niekas labai nepasikeistų. Geras įrodymas – „Hello Kitty“: šie vaikiški japonų filmukai sugebėjo įsibrauti į kone visas suaugusiųjų gyvenimo sritis, prisikasė iki deimantų vėrinių ir duonos skrudintuvų.

Joks dizaineris netapo išskirtiniu katytės fanu. „Hello Kitty“ niekada nesinaudojo reklama, bet kai prieš porą metų šventė keturiasdešimtmečio jubiliejų, uždarbis viršijo 7 milijardus eurų. Pernai jos žavesiui neatsispyrė legendinis konceptualiosios mados atstovas Yohji Yamamoto ir sutiko bendradarbiauti su kompanija. Matyt, vyras nusprendė, kad karūna nenukris, o japonai nenustos būti kultūringa tauta...

Vida Press nuotr./„Comme des Garcons“ 2007 m. rudens-žiemos kolekcijos modelis
Vida Press nuotr./„Comme des Garcons“ 2007 m. rudens-žiemos kolekcijos modelis

Kažkodėl niekas nekalba apie tai, kad „Prada“ rudens–žiemos sezono spalvos yra perimtos iš „Simpsonų“ serialo. Gal dėl to, kad mados santykiai su animacija ne visada būna aiškūs. Viskas akivaizdu, kai Herbas Rittsas fotografuoja Madonną su Mikio ausimis ir kai tokią skrybėlaitę siuva Dovilė Gudačiauskaitė. Smagu atpažinti Mikę Pūkuotuką ant kieno nors suknelės ir rasti online palaidinę su akiniuotais pakalikais. Bet animaciniai herojai ir neprašomi daro įtaką madai.

Tarkim, galima ilgai ginčytis, kas iškėlė į olimpą „Dr. Martens“ suvarstomus aulinukus, motyvuoti juos grunge stiliumi ar tuo, kad tai buvo rokerių uniforminiai batai. Tačiau mergaitės, kurios šiandien juos avi, stoja piestu už savą versiją: tie batai neatsiejami nuo Darios Morgendorffer iš animacinio serialo „Daria“. Ta sarkastiška ir ciniška herojė buvo kartos idealas: mokė nepaisyti kitų nuomonės, būti kūrybingas, savitas. Ir avėjo „Dr. Martens“...

Vida Press nuotr./Jeremy Scotto 2010 m. pavasario–vasaros kolekcijos modelis
Vida Press nuotr./Jeremy Scotto 2010 m. pavasario–vasaros kolekcijos modelis

Nėra noro diskutuoti apie mados ir animacijos sąjungą, jos žalą ar naudą. Tai tas pats, kas kovoti prieš rožę ant torto. Net sutinkant, jog tai – baisi beskonybė, kyla klausimas: na ir kas? Rožė – tai nostalgija, sentimentai, ilgesys to, kas liko praeityje, noras sugrįžti į metą, kai dar buvo galima valgyti riebų kremą, o ne sveikatingą salotos lapą. Animacija žadina tą pačią nostalgiją.

„Givenchy“ plečia mados horizontus ir Riccardo Tisci yra genijus, tik jo mada – labai savita, dieviška, demoniška. Bet kai Tisci pasidavė sentimentams, net vargšai studentai į savo planus įtraukė punktą: „Sutaupyti „Givenchy“ rankinei ar marškinėliams su Bembiu.“

Iš kairės: Givenchy džemperis iš ln-cc.com, Kenzo megztinis iš mytheresacom.
Gamintojų nuotr./„Givenchy“ džemperis, „Kenzo“ megztinis
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt