Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Suvelta Daivos Zgrabskės sėkmė

Daiva Zgrabskė su šeima
Gretos Skaraitienės/„Laima“ nuotr. / Daiva Zgrabskė su šeima
Šaltinis: 15min.lt
0
A A

Trijų vaikų mama, originalių veltinių batų, pelniusių aukščiausią pasaulyje dizaino apdovanojimą „Red Dot: Honourable Mention“, autorė Daiva Zgrabskė nepaliauja šypsotis. Ir pasakodama apie išsipildžiusią svajonę, ir apie sunkumus. Tarsi jie būtų tik ryškesnės gijos sėkmingai kuriamo gyvenimo audinyje.

Plėtojate šeimos verslą, auginate tris mažus vaikus, kurių seneliai gyvena kituose miestuose ir retai gali jums padėti. Kaip viską spėjate? Veltiniams daugiau dėmesio skiriate žiemą, o vaikams – vasarą?

Galėčiau pasiteisinti, kad viskam trūksta laiko, tačiau esu priversta gerai susiplanuoti dieną. Žinau, ką veiksiu ir ką turiu padaryti. Jei neplanuočiau, kiltų chaosas. Vaikai iš tiesų mažiau dėmesio gauna mūsų verslo sezono metu: nuo rugsėjo iki vasario. Mes daug dirbame, bet vaikai irgi visur dalyvauja – tikrai nebūna palikti ar nuskriausti. Apskritai niekur jų nepaliekame, o kai reikia pagalbos, viską darome kartu. Tarkim, Marius, kuriam dar tik treji, jau skiria batų dydžius, gali lipdukus klijuoti, etiketes rūšiuoti – būna labai patenkintas galėdamas prisidėti. Kai gauname daug siuntų, pirmokė Meda bendrauja su kurjeriu, jau spėjo ir susidraugauti, išmoko, kaip ką pildyti ir kur ką nunešti. Jeigu nenori padėti, pasako, bet taip nutinka labai retai. 

Galima sakyti, kad jūsų vaikai šeimos versle sukasi visą gyvenimą?

Taip, viskas prasidėjo nuo Medos gimimo ir šalto oro – reikėjo sugalvoti, kaip kūdikiui kojytes sušildyti. Be to, aš pati esu didelė šalčmirė. Pakeisti klimato negaliu, tad tenka prie jo taikytis. 

O ne paprasčiau bijantiems šalčio išvažiuoti gyventi į šiltus kraštus, nei imtis veltinių verslo?

Tai būtų bėgimas. Mes kitaip išsprendėme šią problemą. Dabar žiemą galime vaikščioti į veltinius sukišę basas kojas: ir šilta, ir patogu. 

Vilna basos kojos negraužia?

Trupučiuką kanda, bet kartu masažuoja pėdas, aktyvina kraujotaką ir taip sušildo galūnes. Jei apsimauni kojines, to efekto netenki. 

Bet vaikai basų kojų į veltinius turbūt nekiša? Arba į kitą jūsų gaminį – irgi ne vieną apdovanojimą už dizainą pelniusias veltinio šlepetes?

Šlepetes modeliavau stebėdama, kaip jas avi Marius ir Meda. Visada jiems pirmiems viską duodu išmėginti. Jeigu vaikai šlepetes greitai nusispiria, vadinasi, kažkas negerai – turiu surasti priežastį. Iš tikrųjų, mes visi nešiojame savo kurtą avalynę. 

Visada tiksliai žinojau, ko noriu, nebijojau prašyti specialistų pagalbos: modeliuotojų, technikų – yra daugybė žmonių, kurie turi žinių ir gali padėti. 

Savo feisbuko paskyroje kažkada parašėte: „Noriu įrodyti sau, kad mano kuriami „my feltboots“ atitinka aukščiausius dizaino, kokybės ir išskirtinumo standartus. Aš drąsi, ar ne?“ Tai kaip – drąsi?

Manau, kad taip. Rašydama apie drąsą turėjau omeny patį gaminį. Juk galėjau tiesiog sukurti batus ir pasistatyti ant lentynos – niekas taip ir nebūtų sužinojęs, ką galiu, kad yra toks daiktas. Drąsa vadinu tai, kad imuosi veiksmų toliau. Noriu visiems parodyti, ką darau, noriu, kad ir kiti džiaugtųsi, nes su šitais batais tikrai smagu ir šilta. Neturiu specialaus avalynės dizainerės išsilavinimo – aš to išmokau.

O koks jūsų išsilavinimas?

Pagal savo specialybę turėčiau būti pradinių klasių mokytoja – esu baigusi psichologiją Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultete. Tačiau į mokyklą negrįžau, ilgai dirbau kitur, o šiandien džiaugiuosi darbu, kuris mane pačią labai motyvuoja. Manau, viskas yra išmokstama – nebūtinai diplomas parodo, kad tu šį tą sugebi.

Kur mokėtės avalynės kūrimo paslapčių?

Visada tiksliai žinojau, ko noriu, nebijojau prašyti specialistų pagalbos: modeliuotojų, technikų – yra daugybė žmonių, kurie turi žinių ir gali padėti. Nuėjau ilgą kelią. Pirmoji mano sukurta veltinių pora atrodė gražiai, bet buvo nepatogi, trūko įvairių detalių. Dabar mūsų veltiniai yra normalūs batai. Labai džiaugiuosi tuo stambiausios pasaulio dizaino asociacijos įvertinimu, nes įrodžiau, kiek galima pasiekti net neturint specialių žinių – tik didelį norą mokytis. „Red Dot“ vertinimo komisijoje dirbo 40 pasaulinio lygio dizaino ekspertų, kurie matė daugybę kūrinių, tad juos nustebinti nebuvo paprasta. 

O kaip neturint įgūdžių ir specialaus išsilavinimo patikėti savo kūrybinėmis jėgomis?

Norint ką nors pasiekti reikia drąsos ir valios. Mokaisi iš klaidų, mėgini vėl ir vėl, stengiesi nenuleisti rankų. Ir, aišku, turi užsibrėžti tikslą – ko tikiesi, apie kokį rezultatą svajoji. 

Jūs jį jau pasiekėte?

Vieną pasieki, užsibrėži naują – tai nesibaigiantis procesas. Kai pasižiūriu atgal, matau, kad per tuos metus įgijau labai daug žinių ir patirties, bet mokausi toliau. Ir man tas procesas labai patinka. Jeigu išliksi smalsus, kaip kempinė gali sugerti daugybę informacijos ir labai daug pasiekti. Tik reikia valios. Niekas paprastai nevyksta. Nėra taip, kad šiandien spragtelėjai pirštais, o rytoj pelnysi apdovanojimą. 

Kokiais momentais labiausiai tos valios reikia? Kai tenka keltis penktą ryto?

Aš keliuosi šeštą ir valandą skiriu saviugdai: skaitau įvairias knygas, padedančias man tobulėti. Tuo laiku galiu ramiai pabūti su savimi, kol vaikai dar neatsikėlę. Man ta valanda duoda gerą užtaisą visai dienai. 

Kiti, atsikėlę šeštą ryto, bėga mankštintis...

Aš mankštinuosi šiek tiek vėliau, kai vaikai jau nuvežti į darželį ir mokyklą, – man tai suteikia jėgų ir energijos.

O tada išgeriate žaliąjį kokteilį ir puolate prie darbų...

Ne, ne. Ramiai išgeriu puodelį kavos, jeigu nereikia niekur bėgti. Man patinka tas procesas. Kūryba ir verslas – labai skirtingi dalykai. Kurti būtų smagu, jeigu turėtum idealias sąlygas: pieštuką, gražią aplinką, ramybę... Bet kai kūryba susipynusi su verslu, atsiranda labai daug papildomų rūpesčių, kuriuos turi išspręsti. Tad mokausi atskirti prioritetus. Kartais tenka ir telefoną išjungti, kad niekas netrukdytų, laiškų neskaityti, nes įsivelsi į visus tuos smulkius reikalus ir neatliksi svarbiausio dienos darbo. 

Gretos Skaraitienės nuotr. /Daivos Zgrabskės šeima
Gretos Skaraitienės nuotr.  / Daivos Zgrabskės šeima

Kai kurie sako, kad verslas ir yra kūryba.

Man kūryba – tai gražus daiktas, gaminys, kuris turi savo funkciją, kurį gali parodyti kitiems ir pati pasidžiaugti. Verslas irgi labai įdomi sritis. Kai kūrėme savo įmonę, įgijau tiek patirties, kiek nesukaupiau per visus tuos metus, kol dirbau didelėse kompanijose.

Ir prakeikėte tą dieną, kai sugalvojote imtis nuosavo verslo?

Tikrai ne. Aš čia įžvelgiu pamoką. Kai nieko nedarai, belieka viskuo skųstis – nes ką daugiau veikti? Ir vaikams galime parodyti, ką patys darome, o ne žodžiais aiškiname, kaip reikėtų dirbti. 

Manote, lietuviai pernelyg skundžiasi?

Kai po vieno darbų sezono nusprendėme visa šeima pailsėti ir visiškai pakeisti aplinką - lankėmės Naujojoje Zelandijoje, Kinijoje, Singapūre -  vaikai juokdamiesi klausė: paliksite namie kompiuterius ir telefonus? Tą ir padarėme. Grįžome puikiai išvėdinę galvas! Ten dar kartą įsitikinome, kad žmonės visur vienodi, net kitoje Žemės rutulio pusėje. Viskas priklauso nuo tavo vidinio pasaulio. Ar į tam tikrus dalykus žiūrėsi kaip į kliūtį ir imsi skųstis, kad negali nieko padaryti, ar žvelgsi kaip į galimybę, nes kliūtį galima apeiti. Tu pats renkiesi, kaip gyventi. Labai džiaugiuosi, kad ir mano vyras Dainius pozityviai nusiteikęs, visada geros nuotaikos ir pilnas teigiamų emocijų. Dėl to smagu, nes aplink tiek daug problemų ir tiek nelaimingų žmonių!

Jūsų nedideliame šeimos versle vyras pagal pareigas užima aukštesnę poziciją? 

Teoriškai – taip. Man patinka kurti, neįdomūs skaičiai, įvairūs biurokratiniai formalumai, popieriai, o Dainius labai gerai skaičiuoja. Bet dabar jau suprantu, kad man tai irgi turi rūpėti, jei noriu dizainą derinti su pardavimu, – to dar turėsiu išmokti. Mūsų duetas, man atrodo, labai geras. 

Nesiginčijate?

Daug diskutuojame. Būna ir labai karštų diskusijų. 

O jeigu nuomonės išsiskiria kardinaliai, direktorius trenkia kumščiu į stalą?

Jis niekada nesivadino direktoriumi, niekada nepriimame drastiškų sprendimų – vis tiek randame kompromisą. Dainius turi daugiau vienos srities žinių, aš – kitos. Ten, kur jaučiuosi silpnesnė, kliaujuosi jo nuomone. Ir atvirkščiai. Mes lygiai taip pat darome daugybę klaidų ir už jas sumokame, jeigu mums nepasiseka ar sprendimas nepasiteisina. Tačiau nenusimename. Klaidas vertiname kaip brangias pamokas – ne tik finansiniu, bet ir laiko atžvilgiu. Nes pinigai uždirbami, o laiko nenusipirksi.

Jei kyla bėdų su vaikais, visą dėmesį skiriu jiems. Nes jokie batai ar verslo reikalai negali būti svarbesni už vaikus.

Ką darote, kai labai pavargstate, kai vaikai serga, vyras išvykęs, o su darbais nesusitvarkote?

Būna ir taip, bet tada atidedu darbus į šalį. Žinau, kad verčiau vieną dieną palaukti, nei pulti strimgalviais ir nieko gero nepadaryti. Jei kyla bėdų su vaikais, visą dėmesį skiriu jiems. Nes jokie batai ar verslo reikalai negali būti svarbesni už vaikus. Be to, visada dienoje yra metas, kai gali rasti minutę sau – ar anksti iš ryto, ar vėlai vakare. Verslo pradžioje mes labai daug dirbome naktimis. Skamba gal ir žiauriai, bet tai tikrai ramus laikas, kai vaikai miega, o tavęs neblaško jokie skambučiai ar laiškai. Žinojome, kad taip nebus visą laiką, – tik pradžia visada sunkesnė. Dabar jau lengviau, o gal ir mes labiau į protą atėję, geriau planuojame, todėl mažiau tenka sėdėti naktimis. Nors kartais mūsų dviejų pokalbiai vis dar užsitęsia iki vidurnakčio. Iš tokių diskusijų gimsta labai daug gerų idėjų ar sprendimų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt