Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą

Emocijų anatomija: kaip pažinti ir suvaldyti vidinį pyktį?

Pyktis
Vida Press nuotr. / Pyktis
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Mus dažniausiai moko, kad šį jausmą reikia slopinti arba – geriausia – išmokti visai jo nejausti. Tačiau kaip galima atsisakyti dalies savo esybės?! Juk jeigu mes pykstame, vadinasi, tai kam nors reikalinga!

Greičiausiai – mums pačioms. Ir kol nesielgiame su savo artimaisiais, kaip Naomi Campbell su asistente, į kurią metė plaukų šepetį, net pykčio terapijos kurso niekas mums nepaskirs. Ir apskritai kartais atrodo, kad visos tos terapijos – XXI a. pradžios proto tingumo rezultatas.

Mes tingime pažinti savo ar kitų jausmus, nežinome, ką su jais daryti, ir beveik šventai tikime, kad psichoterapeutas ar psichologas atliks šitą darbą už mus. Tegu laikui bėgant, tegu brangiai, bet sielos ramybę vis tiek nusipirksime. Deja, dvasios higiena – sudėtingesnis procesas nei dantų, ir paslaugi asistentė su ultragarsiniu šepetėliu rankoje čia neką tepagelbės.

Teks stengtis pačioms – arba pažinti savo pyktį ir mėginti jį tikslingai panaudoti, arba kramtyti lūpas atgręžus nugarą visam pasauliui, kad tik niekas nepastebėtų, jog nesilaikėme dešimties pozityvizmo įsakymų ir vis dėlto pajutome įniršį. Pykime – turime tam teisę. Nes net biblinis vilkas ganysis su ėriuku tik išskirtinėmis aplinkybėmis, arčiau Paskutinio teismo dienos ir laikų pabaigos. Tai yra dar ne rytoj. 

Sugniaužti į kamuoliuką 

Vargu ar bent viena, šitą tekstą skaitanti, kada nesiėmė savęs tobulinti – ir fiziškai (dieta, rytinė mankšta, 5 Tibeto pratimai, 8 stiklinės vandens per dieną – kiekviena turi savo sąrašą), ir, žinoma, dvasiškai – netingėti, netrokšti batelių, kuriais avėjo ta bjauri boba storomis kojomis kavinėje... Nevadinti bjaurios bobos bjauria ir storakoje, boba irgi nevadinti, neapsiryti, nepavyduliauti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti ir taip toliau. Pasitikrinti galima pagal septynių didžiųjų nuodėmių ir gerų darbų sielai sąrašą. 

Geri ketinimai (ypač tie, kuriuos galima apibendrinti junginiu „nuoskaudas nukęsti“ – nepykti arba to pykčio neparodyti) tveria pirmas penkiolika minučių užrakinus namų duris ir susidūrus su realybe. Pavyzdžiui, sėdus prie vairo ir išvažiavus į gatvę, kurioje vieni idiotai, žąsinai ir asilai. Ką jau kalbėti apie biurą, degantį projektą, subyrėjusią dienotvarkę ir... žmones, kurie, nors ir kokie šaunūs, tampa dar šaunesni, išgirdę pakeltą toną. Ir – taip – išsirėkus, kaip ir išsiverkus, palengvėja. 

Vida Press nuotr./Moteris už vairo
Vida Press nuotr.

Daugelis žmonių, atkreipusių dėmesį į šį fenomeną, ieško kuo švelnesnių būdų susidoroti su situacija; jei kas nors kada nors sugalvos parašyti apie tai knygą, dovanojame pavadinimą – „Kaip patirti katarsį, rasti optimalų sprendimą ir nesusigadinti makiažo bei santykių su kolegomis“.

Kas gniaužo guminį kamuoliuką, kas lieja prakaitą ir emocijas Tailando bokso treniruotėse, kas medituoja ar leidžia tarp pirštų rožinio karoliukus. O pačios atkakliausios, visur ieškančios prasmės, priežasties ir tikslo, cituoja Mahatmą Gandhi: „Aš išmokau kaupti savo pyktį. Kaip sukaupta šiluma gali virsti energija, taip kontroliuojamas pyktis gali tapti galia, pajudinsiančia pasaulį.“ 

„PantherMedia“/„Scanpix“ nuotr./Meditacija
„PantherMedia“/„Scanpix“ nuotr.

Vakarų pasaulio atstovas Archimedas šiam tikslui ieškojo atsparos taško; Gandhi ėjo toliau ir rėmėsi pykčio energija, kurią paprastai švaistome vėjais ir net pykstame, kad jos turime. O iš tiesų galėtume ją panaudoti pasauliui keisti – iš esmės visi didieji pokyčiai ir kilo dėl to, kad iš pradžių vienam, o paskui ir kritinei masei žmonių nepatiko esama situacija, jie supyko ir ėmėsi ieškoti naujų kelių. Tiesa, ne visada į gera, bet kartais aukos būna atsitiktinės, o nuostoliai – neišvengiami. 

Gyvenimas su pykčiu 

Jei norite išnaudoti pyktį produktyviai, jį pirmiausia turite suvaldyti, o paskui nukreipti reikiama linkme. 

Kad ir ką sakytų rožinių kačiukų ir mažybinių žodelyčių gerbėjos, pyktis ir neigiamos emocijos – galingesnės priemonės. Tik pavojingos. Gniaužti jas – tai tas pats, kas miegoti ant sodrintojo urano plokštės: nieko grėsmingo nejuntate, tiesiog jūsų lova jus tyliai nuodija. (Bet leisti emocijoms lietis nevaldomoms – tai tarsi taškyti benziną po visą degalinės teritoriją, užuot pripylus automobilio baką.) Jei norite išnaudoti pyktį produktyviai, jį pirmiausia turite suvaldyti, o paskui nukreipti reikiama linkme. 

Pyktis (juk mes nebediskutuojame, kad normalu jį jausti, ar ne?) visada duoda ženklą, kad kažkas negerai, nutiko kažkas neteisinga (jums) ar susidūrėte su skriauda. Tėvai labiau mylėjo vyresnį brolį ar jaunesnę seserį (kas dabar išmatuos tą meilę, bet yra taip, kaip jums atrodo šiandien); atžala nepateko į darželį, nors buvo pirma eilėje; draugė kaskart šaiposi iš neva jūsų užmegzto naujo romano, nors puikiai žino, kad jūs pastaruosius dvidešimt metų skiriatės su senu vyru. Kiekviena ras pykčio daigą savo sieloje, o toliau reikia nuspręsti, ką su juo daryti. 

Pirmiausia – pripažinti jį esant, tikrą ar tariamą, bet jei nuo jo gniaužia kvapą ir darosi žalia akyse, vadinasi, jis visai nefantominis pojūtis. Pykti – gerai, pykti – sveika, ir sveikatos seansas prasidėjo čia ir dabar. Nesigraužkite: aš pykstu, todėl esu bloga. 

Pyktis ima kilti tuomet, kai ima trūkti ko nors, ko mums nepaprastai reikia; arba – atvirkščiai – atsiranda žmogus, daiktas ar reiškinys, nuolatos mus erzinantis. Taigi klausimai, kuriuos reikia užduoti sau, skamba paprastai (nors darbas su savimi niekada nebūna labai paprastas, todėl, kaip minėjome, būtų visai neblogai, kad specialistas, kurio pareigų pavadinimas prasideda dėmeniu „psicho-“, atliktų jį už jus): ko man taip labai reikia? ko aš šitaip noriu atsikratyti? 

Vida Press nuotr./Pyktis
Vida Press nuotr.

Galbūt tėvų tikra ar tariama pirmenybė, kurią jie teikė broliui ar seseriai, trukdė ir trukdo jums jaustis mylimai ir vertinamai – tiesiog šiaip, be priežasties, vien todėl, kad esate? Darželio problemų svarbos aiškinti nereikia – jos anaiptol ne tik psichologinės. Iš draugės tikimasi paramos ir paprasto patikinimo, kad viskas bus gerai, nesvarbu, kuris vyras šalia.

O dar – kad ir ko stokotume ar būtų per daug, beveik visos esame slegiamos socialinės naštos ir visuomenės lūkesčių, kad būsime idealios moterys, žmonos, dukros, darbuotojos. Ir mūsų vidinė savastis, turbūt ta pati, kurią sėkmės lydima grafomanė E L James, „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ autorė, vadina vidine dievaite, vieną dieną išeina protestuoti su iškeltu kumščiu. Šis pyktis dažniausiai nenukreiptas prieš nieką arba – prieš visus ir labiausiai kenkia mums pačioms. 

Išsklaidyta audra   

Kai suprasite, kodėl viena arba kita (o gal viskas kartu) jus siutina, teks galvoti toliau ir pasistengti suprasti, kokie faktoriai padėtų sušvelninti pyktį ar bent jo padarinius. Galbūt pakaktų, kad tėvai jums pripažintų nelygiai mylėję vaikus – taip, šitaip būna, ir nieko čia nepadarysi. Darželio administracijos veiksmus galbūt galima apskųsti, galų gale parašyti skundą ant miesto mero feisbuko sienos ar susirasti kitą darželį.

Svarbiausia, kad ieškodama realios išeities savaime jausitės geriau nei tiesiog niršdama: darbas suteikia tvirtumo ir sudeda emocijas į lentynėles.

Svarbiausia, kad ieškodama realios išeities savaime jausitės geriau nei tiesiog niršdama: darbas suteikia tvirtumo ir sudeda emocijas į lentynėles. O geriausia draugė, kuri ne palaiko, bet šaiposi... Hmm – tikriausiai metas ją atleisti iš šių garbingų pareigų ir pažeminti iki tiesiog pažįstamos? 

Ką daryti, jei realios situacijos pakeisti nepavyksta? Galbūt galima mažiau laiko praleisti su toksiškais tėvais ir – svarbiausia – dėl to nesigraužti? Kaip jau minėjome, pakovoti dėl darželio. Susirasti naujų draugų. Pagaliau pasiųsti velniop Stepfordo žmonos įvaizdį ir pradžioje bent išsimiegoti. Galbūt susirasti auklę ar namų tvarkytoją – nuolatiniam darbui ar sezoninei pagalbai. Ne, neprivalu galėti viską, net jei Angelina Jolie ar Sheryl Sandberg gali. Maištas vienoje šeimoje? O ką daryti, jei jūsų kitaip negirdi?!

Ir – svarbiausia – nepamirškite galimybių, kurių atveria komunikacija. Kalbėkite su tais, kurie, kaip atrodo, gali pakeisti aplinkybes, keliančias pyktį. Gal jie išgirs jūsų argumentus ir atsižvelgs į juos, gal paaiškės, kad būtent jūs neteisingai vertinate situaciją. O jei ne, tada žinosite, kad nėra kito kelio – tik išsklaidyti audrą pačiai.

Vida Press nuotr./Skaitanti moteris
Vida Press nuotr.

Visada galite įtikinti save, kad mažos pastangos neturi reikšmės, palyginti su didžiulėmis problemomis, tačiau apstu pavyzdžių, kai maži veiksmai davė didelių rezultatų, o vieno žmogaus drąsa įstengė pakeisti pasaulį. Afroamerikietė Rosa Parks kartą tiesiog atsisakė užleisti vietą autobuse baltajam – ne iš protesto, o dėl to, kad paprasčiausiai nusibodo tai daryti, – taip ji paaiškino savo poelgį. Šitaip prasidėjo pilietinių teisių judėjimas JAV.  

Pykite. Ir priimkite tą pyktį kaip energiją, padedančią jums gyventi pagal jūsų pačios principus. Jei nesate maištininkė, neužsimokite keisti planetos. Pradėkite nuo mažo pasaulio, supančio jus. Ir priverskite jį taikytis prie jūsų. 

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt