Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Moterų karjera: maratonas su kliūtimis?

Karolina, Emilija, Kristina ir Medeina Interviu
Jurgos Radzevičiūtės nuotr. / Karolina, Emilija, Kristina ir Medeina
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

„Jūsų pokalbis man buvo tikra atgaiva!“ – pasakė jauna kavinės darbuotoja, įdėmiai klausiusi šaunių keturių moterų diskusijos. Tai tik įrodo, kad tema skaudi ir aktuali. O apie karjeros iššūkius ir iki šiol gyvuojančius stereotipus kalbėjosi tarptautinės komunikacijos specialistė Medeina Čijauskaitė, televizijos režisierė Kristina Kunčinaitė, „FG Atelier“ vadovė Emilija Pečiulytė ir LNK orų pranešėja Karolina Liukaitytė.

Ar pirmi karjeros žingsniai jums buvo sunkūs? Susidūrėte su stereotipais?

Emilija: Kai esi jauna vadovė ir vadovauji vyresniems vyrams, visada kam nors užkliūvi: jei esi griežta ir reikli, iškart tampi ragana; jei nuolat būni draugiška ir švelni, sunku ko nors išsireikalauti. Esu laiminga, nes galiu rinktis lankstų darbo grafiką – dirbti kad ir naktį, man nereikia griežtai atsėdėti darbo valandų.

Karolina: Atėjusi į televiziją nesusidūriau su jokiais stereotipais. Taip, teko paskaityti kelis bjaurius komentarus, kaip esą aš ten patekau, bet visi pažįstami žinojo, kad perėjau kelias atrankas ir darbą gavau skaidriai. Su lyčių stereotipais susidūriau gerokai anksčiau – dar Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje. Būsimoms balerinoms buvo daug sunkiau: turėjome būti ir lieknesnės, ir greitesnės, ir kojas aukščiau kelti, ir platesnį šuolį pademonstruoti nei vaikinai. Vertinimo sistema nebuvo vienoda – būsimųjų baleto artistų buvo mažiau, juos esą reikėjo branginti, esu girdėjusi ir tokių frazių: „Kad ir kokia gera būtum, nebūsi geresnė nei vidutinis vaikinas...“ Nors ir suvoki baleto pasaulio žaidimo taisykles, bet vis vien nemalonus jausmas lieka ilgam. Kita situacija buvo, kai bandžiau įsidarbinti šokių mokytoja ir būsimas darbdavys pažėrė tokių komentarų apie mano išvaizdą, kad teko atsistoti ir išeiti. O televizijoje laidų vedėjams, tiek moterims, tiek vyrams, reikalavimai panašūs.

Esate patyrusios situacijų, kai darbinėje aplinkoje labiau gerbiama vyro nuomonė vien todėl, kad ji – vyro?

Kristina: Pavyzdys: su analogiškais projektais į televiziją ateina moteris ir vyras. Spėkite, kurio projektą patvirtins? Vyro. Patikrinta daugybę kartų! Kodėl? Jei moteris pristato projektą, visiems atrodo, kad ji tik vėjus kalba; jei šneka vyras (nors mala bet ką) – visiems atrodo rimta.

Medeina: Valstybės tarnyboje dirbau daugiau kaip dvejus metus, bet išėjau iš ten ne todėl, kad būčiau patyrusi kokią nors diskriminaciją, o dėl kitų priežasčių. Visose įmonėse Lietuvoje padėtis panaši: vadovaujamus postus daugiausia užima vyrai, verslo susitikimuose dominuoja vyrai. O jei tavo keliai susikerta su „ūsuotais bebrais“, supranti, kad kalbate visiškai skirtingomis kalbomis: jie kitos kartos, jie manęs nebesupranta, laiko „jauna mergaite“, kuri gal ko nors neišmano, nors buvo taip, kad kompetencijos turėjau daugiau už juos visus kartu sudėjus. Dažnai būdavo pikta, nes turėdavau nuolat kovoti, įrodinėti, kad šį tą sugebu, o ateidavo koks nors sekretoriaus funkcijas atliekantis berniukas, jį pasodindavo prie to paties stalo su vyrais (aš tą vietą turėdavau išsikovoti!) ir dar mane pasiųsdavo: nukopijuok dokumentą, išvirk kavos. Iškart pasakydavau: „Na, jau ne, chebra, aš kavos jums nedarysiu!“ Kartais būdavo liūdna, nes Vyriausybėje dirbo daug jaunų merginų, kurios, mano manymu, galėjo kai ką pakeisti, bet joms tiesiog nusvirdavo rankos, susidūrus su žmonėmis, kurie ten šiltai sau sėdėjo daugybę metų ir nenorėjo jokių permainų.

Moterims reikia aršiau grumtis dėl vietos po saule?

Medeina: Be abejo. Aš kartais pagalvoju: kokie tie vyrai tinginiai – jei aš turėčiau visą jų laiką, kiek dar daug dalykų galėčiau padaryti, kiek dar valandų skirčiau knygoms skaityti, o ne skalbiniams skalbti ar lyginti. Nes juk savaime suprantama, kad moteriai tai yra OK.

Kristina: Na, jie gali padėti. Truputį...

Medeina: Bet namai gi mūsų bendri!

Kristina: Turi suspėti išleisti laidą, apskalbti vaikus, sutvarkyti namus. Aišku, pati kalta, kad dukterų neišmokiau tvarkytis – neturėjau kada. Ir kai dabar prašau išsiplauti indus, jų krūvos taip ir mirksta. Mano turbūt toks likimas: tiek pirmasis, tiek antrasis vyrai niekaip nerasdavo kojinių, nes patys neatsimindavo, kur jas pasidėjo...

Karolina: Kai vyras pedantas, irgi yra niuansų. Jis, pavyzdžiui, atsiunčia tau šaukšto nuotrauką. Nieko nesupranti. Paskui parašo: „Tu gi jį, šlapią, padėjai ant medinio paviršiaus!“

Emilija: Jūs šnekate, o man mintyse toks vaizdas: yra vyrų, sėkmės lydimų verslininkų, vienišų ar praradusių antrąsias puses dėl to, kad buvo per daug užsiėmę ar nebuvo joms ištikimi. Bet visuomenės akyse jie atrodo kieti: laimingi ir klestintys. Jei moteris labai atsidavusi karjerai, ji iškart smerkiama, kad nekursto šeimos židinio ir nesirūpina namais. Kartais mes pačios, moterys, tokius vyrus užauginame – tai tiesa, bet manau, kad kartais ir sau keliame begalinius nerealius reikalavimus.

Medeina: Paradoksas: jei moteris nori siekti karjeros, ji turi būti kietesnė už daugumą vyrų. Kai ji tokia tampa, jai prilipdoma „kalės“ etiketė. Esą nemoteriška, nešvelni, nenuolanki. Namų židinio stropiai nekūrena. Man tai atrodo baisi neteisybė! Taip, galbūt norėčiau būti švelnesnė, malonesnė, bet mama mane tokią užaugino, žinodama, kad gyvenime reikės kovoti. Mes daugybę kartų apie tai kalbėdavomės ir ji sakydavo: „Tavęs galbūt nemėgs, bet tu pelnysi pasisekimą.“ Taigi, moteriai dažnai tenka spręsti: ar nori, kad tave mėgtų, ar nori šį tą pasiekti? Mano sesė (dr. Austėja Landsbergienė, aut. past.) su tuo susiduria visą gyvenimą. Aš žinau, kokia jos viena sėkmės priežasčių: ji kiekvieną laisvą minutę skaito mokslinę literatūrą. Nepažįstu nė vieno vyro, kuris taip darytų.

Jei moteris yra reikli ir valdinga, vyrai aiškina, kad jai, matyt, PMS, o gal ji tiesiog ragana. Bet kai vyras valdingas – tai didelis jo pliusas.

Emilija: Esu baigusi psichologijos mokslus, bet mane traukė ir vadybos sritis, man patinka organizuoti procesus. Kai atsisuku į praeitį, suprantu, kad iš gyvenimo gaudavau vis sudėtingesnių iššūkių, tarsi pasilypėdavau laipteliu aukštyn, ir tai man patiko. Esu dėkinga likimui, kad su sese įkūrėme įmonę: dabar abi jaučiamės savo rogėse. Visiškai pritariu Medeinai. Jei moteris yra reikli ir valdinga, vyrai aiškina, kad jai, matyt, PMS, o gal ji tiesiog ragana. Bet kai vyras valdingas – tai didelis jo pliusas. Džiaugiuosi, kad turime daug klienčių moterų (nes juk siuvame dalykinę aprangą), – būtent iš stiprių moterų vadovių daug ko pasimokau ir sulaukiu realios pagalbos. Nors egzistuoja stereotipas, kad moterys konkuruoja ir pavydi viena kitai, manau, tai netiesa – moterys labai palaiko viena kitą.

O vyrai jus palaiko?

Emilija: Vyrai irgi gali labai padėti. Akmenukas į moterų daržą: kai susitinka dvi moterys, jos šnekasi tik apie moteriškus dalykus. Jei mėgini pasišnekėti apie darbą, tave iškart nutraukia. Kai susitinku su vyru prie kavos, galiu tikėtis konstruktyvaus pokalbio apie verslą, nuoširdžių pastabų apie mano veiklą.

Medeina: Geras pastebėjimas. Vyrai nebūtinai yra protingesni, jei šneka „protingomis“ temomis. Aš matau problemą, kad mergaitės šeimoje nėra mokomos diskutuoti: su berniuku tėtis natūraliai aptaria verslo reikalus, o su mergaitėmis, atrodo, galima kalbėtis vien apie nagų laką. Tai mane varo į neviltį. Mus su sese užaugino tokias, kad mums sudėtinga draugauti su moterimis, nes kartais neturime, apie ką su jomis šnekėtis. Jei pradedi vartoti verslo terminus, pusė mano aplinkos merginų net nežino, kas tai yra, siūlo „atsipalaiduoti“ ir pašnekėti apie ką nors „malonesnio“.

Klausimas toms, kurios turite vaikų: ar jums pažįstamas jausmas, lyg nuolatos bėgtumėte per kliūtis?

Karolina: Moters karjeroje yra begalė kliūčių vien todėl, kad ji – mama. Vienoje konferencijoje girdėjau psichologo Eugenijaus Laurinaičio frazę: „Vyrai ir moterys nėra lygūs.“ Pamenu, nusiunčiau ją savo seseriai, mokslininkei, fizikos mokslų daktarei, dirbančiai Prancūzijoje, ir ji tuo sakiniu labai pasipiktino. Jos laboratorijoje vyras mokslininkas gauna dvigubai didesnę algą už tą patį darbą vien todėl, kad jis – vyras, tačiau apskritai lyčių lygybės klausimu Prancūzijos visuomenė daug modernesnė. Aišku, gamta mūsų nesukūrė vienodų, ir jei turi vaiką, suprantama, kad karjeroje tavęs laukia pertrauka. Daugelis moterų Lietuvoje išgyvena tokią situaciją: nors ir kaip vyrai padėtų, galiausiai jos vis vien lieka už vaikus atsakingesnės – taip pat ir skyrybų atveju. Man buvo kitaip: su dukros tėčiu visiškai lygiai dalijomės vaiko priežiūrą. Lietuvoje tėvystės atostogos nėra tokios populiarios, kaip kitose šalyse, galbūt veikia stereotipai: koks tu vyras, jei tavo moteris dirba, o tu sėdi namie? O ko gali tikėtis iš darbdavio? Jis tave priima kaip tiksinčią bombą, laukdamas, kol pasakysi, kad tavo vaikas susirgo ir neateisi į darbą. Man pasisekė, nes darbo grafikas televizijoje yra lankstus, galiu daug ką suderinti. Kai dukra buvo visai mažai, labai padėdavo jos tėtis; padeda ir dabar, nors nebegyvename kartu. Aš net neįsivaizduoju, kaip sukasi vienišos mamos.

Jurgos Radzevičiūtės nuotr./Moterų diskusija
Jurgos Radzevičiūtės nuotr./Moterų diskusija

Kristina: Mano atvejis kitoks nei Karolinos. Pagimdžiusi pirmagimę išėjau į darbą. Dukrai buvo savaitė – palikau ją tėčiui. Mat jis buvo iš tų vyrų, kurie neina dirbti „už mažai“: geriau sėdėti namie ir auginti vaiką. Man širdį, aišku, labai skaudėjo, bet reikėjo pinigų. Pagimdžiau keturis vaikus, pirmoji dukrelė mirė. Dabar dukroms Danielei – 17, Izabelei – 13, sūnui Benjaminui – 9 metai. Nesididžiuoju, kad juos palikdavau dar kūdikius ir eidavau į darbą, o sūnaus gimdyti išvažiavau tiesiai iš montažinės, kai montavome serialą „Amžini jausmai“. Deja, mano tokia profesija: jei tik išlipsi iš to traukinio, vėl į jį nebeįlipsi – konkurencija milžiniška! Šiais laikais, norint neprarasti darbo, reikia aukotis. Tavęs niekas nelaukia! Turi kabintis į savo karjerą nagais. Bet nesiskundžiu – pati pasirinkau tokią profesiją, ir ji man labai patinka, nes žinau, kad moku dirbti ir esu to darbo verta. Tik sakau, kad karjera ir šeima – nesuderinami dalykai: kas nors vis tiek nukenčia. Draugai ir vaikai sako, kad esu gera mama, bet širdį skauda, kad nebūnu su jais tiek, kiek galėčiau. Kai mano pirmagimė Katrytė susirgo leukemija, jai buvo ketveri. Norėjau būti ligoninėje su ja, bet vyras tada neturėjo darbo – jis pasiliko su dukryte, aš ėjau dirbti. Juk dar turėjome Danielę, kuriai buvo tik treji: ją prižiūrėjo seneliai, o aš buvau šeimos maitintoja. Tai nebuvo „karjeros darymas“ – tai buvo būtinybė, kad išgyventume.

Jei esi karjeros moteris, bet neaugini vaikų, patiri milžinišką visuomenės spaudimą, nes tarsi negali rinktis: nori jų turėti ar ne.

Medeina: Jei esi karjeros moteris, bet neaugini vaikų, patiri milžinišką visuomenės spaudimą, nes tarsi negali rinktis: nori jų turėti ar nenori. Tu privalai! Ir net jei protingiems žmonėms sakai, kad jų turėti nesiruoši, jie nutraukia: „Palauk palauk, kai kals hormonai, dar pamatysi!“

Emilija: Visiškai sutinku. Neturiu vaikų ir nuolat girdžiu tokias ir panašias sentencijas: „Gyventi be vaikų – tai išvis negyventi.“ Neneigiu, kad motinystė yra nuostabi patirtis, keičianti moterį, bet gal galima pasirinkti? Lietuvoje baisu viešai pasakyti: „Aš nusprendžiau nebūti mama, nes taip noriu.“ Arba būsi pasmerkta, arba tavęs ims gailėtis kaip nevisavertės. Turiu daug klienčių ir draugių, kurios neturi vaikų, gyvena nuostabų gyvenimą, bet joms vis prikišama: „O taip, viskas puiku, bet gi tu neturi vaikų...“

Pakalbėkime apie pinigus. Jaučiate, kad uždirbate mažiau nei tokį darbą dirbantys vyrai?

Kristina: Nelendu į svetimas kišenes, bet kartą netyčia sužinojau, kad uždirbu pusę tiek, kiek vyras režisierius, dirbantis tokį pat darbą. Buvau šokiruota. Lygiai ta pati situacija, kai moteris režisierė eina pramušinėti pinigų savo projektui: ji tikrai gaus mažesnį finansavimą nei kolega vyras.

Gal kolegos vyrai tiesiog išsireikalauja, o gal jiems iškart daugiau pasiūloma?

Emilija: Merginos nėra mokomos derybų – jos vėliau ir nemoka derėtis. Jei šeimoje mergaitė stengiasi ką nors išsiderėti iš tėvų, jai siūloma apsiraminti, nes „mergaitės taip nedaro“, o berniuko atkaklumas ir užsispyrimas derantis – palaikomas. Yra išleista užsienio autorių knygų apie tai, kaip skirtumai atlyginimų sferoje priklauso nuo pradinės pozicijos. Moteris labai nori gauti darbą ir su viskuo sutinka.

Kristina: Nes moteriai už nugaros – vaikai. Ji yra pažeidžiamesnė nei vyras. O vyrui mažai uždirbti neleidžia orumas.

Emilija: Atlyginimai vėliau tolygiai auga, bet po kažkiek metų matome du profesionalus, kurie uždirba nevienodai, nes jau praeityje moteris gaudavo gerokai mažiau už vyrą.

Medeina: Kodėl sakoma, kad moterys blogiau vairuoja? (Manau kitaip.) Todėl, kad tėčiai mergaičių neišmokė vairuoti, kaip jų brolių, kai joms buvo 15 metų. Daug ką galima pakeisti kitaip auklėjant vaikus – auginti stiprias mergaites ir neužauginti berniukų princesių, kurie tikisi, kad bus apšokinėti. Kai atėjau į verslą, mane gerokai pakoučino vyrai: jie mane mokė ne kaip dirbti, o kaip ELGTIS. Vyrų elgesys versle daug įžūlesnis ir agresyvesnis. Vyro nuostata tokia: „Man priklauso!“ Nes aš juk nerealiai dirbu! Jei versle elgiesi vyriškai būdama moteris, tave vyrai įsileidžia į savo terpę.

Karolina: Mes su dukros Lukrecijos tėčiu esame aptarę, kokias jos savybes norime lavinti: svarbiausia – pasitikėjimas savimi. Jo apskritai vaikams trūksta: Lietuvoje pusė porų išsiskiria, vaikai auga su mamomis, šios dažnai kalba, kad vaiko tėtis toks ir anoks, blogas, – vaikui tai trauma.

Kristina: Esu kartą išsiskyrusi, su dabartiniu vyru dar gyvenu, bet dėl ekonominių priežasčių, kad mūsų šeima galėtų pragyventi, jis buvo priverstas išvykti dirbti į Airiją. Su buvusiu vyru sutariame draugiškai – tiek aš, tiek vaikai. Esu įsitikinusi: koks bebūtų vyras, kurio tu nemyli, sakyti vaikams, kad jis blogas, ar neleisti su juo bendrauti yra nusikaltimas ir psichologinis smurtas!

Karolina: Kai skyriausi, pažįstamas paklausė: „O tu leisi tėčiui bendrauti su savo vaiku?ׅ“ Keistas klausimas! Juk vaikas mūsų abiejų! Todėl po skyrybų mes kartu dalijamės jo auginimo krūvį.

Kristina: O kaip jūs manote: kodėl stiprių moterų vyrai bijo? Kodėl jie ieško durnelių?

Emilija: Jiems taip paprasčiau. Su stipriomis ir protingomis kartais gali užkankinti nevisavertiškumo jausmas. Stipri moteris – vyrui iššūkis, o iššūkius ne visi mėgsta.

Karolina: Verslininkas, grįžęs po sunkios darbo dienos, nenusiteikęs klausytis, kaip sekėsi jo moters įmonei. Jis tikisi išgirsti: „O mielasis, aš tavęs taip laukiau – štai vakarienė iš trijų patiekalų!“ Jis nenori su ja ginčytis – jis nori, kad ji miauksėtų į ausį.

Medeina: Vienas mano pažįstamas yra pasakęs: „Aš noriu žmonos, kuri nedirbtų, sėdėtų namie ir būtų rami.“

Karolina: Bet jei vyras normalus ir protingas, gal ilgai su tokia moterimi neištvers? Gal pabos gyventi su gražiu naminiu gyvūnėliu?

Emilija: Yra visokių santuokų, bet man gera žiūrėti į daug metų kartu gyvenančius vyrą ir moterį, kurie išmoko būti partneriai, vienas kitą palaikyti, išgyventi visas amžiaus, santykių krizes ir išlikti kartu, nes jie abu tobulėjo. Tai įmanoma.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt