Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kodėl susituokiame su netinkamu žmogumi?

Pora
Vida Press nuotr. / Pora
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Pusė susituokusių porų išsiskiria. Tai atskleidžia, kad socialinė praktika ieškant gyvenimo partnerio yra neteisinga. Psichologinės vedybos – tokią išeitį siūlo „The Book of Life“ – daugybės žmonių išmintimi paremta elektroninė knyga. Siūlome kelis pastebėjimus apie tai, kaip netinkami elgesio modeliai ir žinių trūkumas veda mus į nelaimingas santuokas.

Mes nesuprantame savęs

Kiekvienas iš mūsų yra mažumėlę išprotėjęs, ir pirmas žingsnis prieš ieškant mylimųjų būtų toks: pažinkime save – savo pamišusią dalį. Turime atrasti, dėl ko jaučiamės nervingi ir kokie žmonės paskatina mūsų blogąsias, neurotiškas, savybes. Vieni apie jas žino seniai, o kitiems gali prireikti daugybės metų, kol patys ar kas nors iš artimos aplinkos tai pastebės.

Šis ieškojimas gali užtrukti ilgai. Ir tik todėl, kad neretai dėl visų bėdų kaltiname partnerį – savo blogos nuotaikos taip pat, nors gal mus suerzina tai, kas nesuerzintų kitų. Mes esame akli prieš savo silpnybes ir, kol jų nematome, negalime rasti tinkamo žmogaus.

Standartinis klausimas, tariantis dėl pasimatymo, galėtų būti toks: „Kiek esi pamišęs?“

Gera partnerystė tai ne tiek dviejų sveikų žmonių sąjunga (realybėje taip nutinka retai), kiek dviejų išprotėjusių individų, kuriems pasisekė ir kurie nebijojo prisitaikyti prie vienas kito silpnybių.

Žinodami savo silpnybes, turime numatyti, kurioje srityje gali kilti problemų: gal nepakenčiame, kai kas nors nesutinka su mūsų nuomone; gal nusiraminame tik pasinėrę į darbą ar hobį; gal nemokame išreikšti jausmų, esame šalti ir bijome intymumo. Mums reikia žmogaus, kuris mums tiktų ir būtų sukurtas atlaikyti tai.

Standartinis klausimas, tariantis dėl pasimatymo, galėtų būti toks: „Kiek esi pamišęs?“

Vida Press nuotr./Serialo „Vedęs ir turi vaikų“ herojai
Vida Press nuotr./Serialo „Vedęs ir turi vaikų“ herojai

Mes nesuprantame kitų

Rasti mums tinkamą antrą pusę sunku, nes kiti irgi nežino savo silpnybių ir kokių žmonių jiems reikėtų ieškoti. Mes praleidžiame daug laiko mėgindami pažinti antrąją pusę, susipažįstame su jos šeima, draugais, lankomės pamėgtose vaikystės vietose. Namų darbai tarsi atlikti, bet čia tas pats, kas sėkmingai paleidus popierinį lėktuvėlį galvoti, kad mums seksis pilotuoti tikrą lėktuvą.

Gali būti taip, kad po 80 metų nebestebins, kai ieškodami antrosios pusės norėsime detaliai sužinoti apie potencialių partnerių psichologinę būklę. Keisčiau atrodys tai, kodėl prireikė tiek laiko, kad žmonės tai suvoktų kaip būtinybę.

Mes projektuojame į mylimuosius tokias savybes, kurių nebūtinai jie turi arba turi nedaug. Sudaromas ne realus žmogaus portretas, o tik eskizas. Mums reikia daug daugiau žinoti vieniems apie kitus, nei visuomenė šiuo metu yra pasirengusi pripažinti ir atpažinti, dėl to socialinė praktika kuriant santuokas yra neveiksminga.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Mes nepratę būti laimingi

Manome, kad meilėje siekiame laimės, tačiau kartais tai ne laimė, o familiarumas. Meilės supratimą įgijome vaikystėje ir užaugę nejučiomis tai lyginame, nors būti mylimam tėvų ir būti mylimam antrosios pusės nėra tas pats.

Jei vaikystėje meilė, be teigiamų dalykų, susisiejo su kontrole, draudimais, perdėtu rūpesčiu, o gal bendravimo stoka, ji ir užaugus gali asocijuotis su tuo, kad mylint reikia kentėti.

Kartais galime pabūgti pernelyg gerų, pernelyg subrendusių ar teisingų žmonių, nes taip stipriai išreikštos gerosios savybės mums nepažįstamos.

Kartais galime pabūgti pernelyg gerų, pernelyg subrendusių ar pernelyg teisingų žmonių, nes taip stipriai išreikštos gerosios savybės mums nepažįstamos ir nežinome, kaip su tokiais žmonėmis elgtis. Todėl galime pasirinkti pretendentus į savo širdį, kurie nebus tokie geri, bet jų elgesys ir jausmas būnant su jais pasirodys mums pažįstamas.

Taigi susituokiame ne su tais žmonėmis ir dėl to, kad tinkamų, geresnių manome esantys nenusipelnę; galbūt neturime tinkamos patirties ir – galbūt – nesusiejame meilės jausmo su visišku pasitenkinimu.

Vida Press nuotr./Princesė Diana ir princas Charlesas
Vida Press nuotr./Princesė Diana ir princas Charlesas

Būti vieniems – baisu

Tik mokėdami ramiai priimti ir išgyventi vienatvę galime turėti šansą sukurti tvirtus santykius. Deja, visuomenė vienatvę laiko pavojingai nemalonia, nueiti vienam į kiną ar kavinę atrodo ne tik nemalonu, bet ir gėda. Turėti intymių, bet neįpareigojančių ryšių, – taip pat.

Susiporavę draugai rečiau kviečia į svečius vienišų bičiulių, nes tarsi nebėra bendrumo jausmo, o kartais kito žmogaus laisvę be įsipareigojimų laiko pavojumi savo pačių santykiams.

Nenuostabu, kad turėti antrą pusę, kokia ji bebūtų, kartais norisi tam, kad pabėgtume nuo vienatvės. Ir tai yra klaida. Santykių ir santuokos turime norėti dėl kitų priežasčių.

Vida Press nuotr./Vieniša moteris
Vida Press nuotr.

Norime liautis galvoję apie meilę

Nors yra porų, kurios kartu – nuo mokyklos laikų, nemažai šiuolaikinių žmonių iki santuokos išgyvena bent kelerius audringus santykius. Metų metus meilės guolį purto turbulencija, mylime ne tuos, kurie myli mus, skiriamės ir taikomės, kol galiausiai taip viskas nusibosta, kad pasijuntame išsekę ir norime rasti užuovėją, kurioje nebus tiek melodramų.

Vedybos atrodo tarsi logiškas ėjimas. Deja, nebeturime jėgų jokiems iššūkiams, kurių gali kilti susituokus. Norime, kad su vedybomis užsibaigtų visos negandos ir meilės kančios.

Taip nenutiks: susituokus, kaip ir būnant vieniems, gali pasitaikyti visko – ir dvejonių, ir baimės, ir atstūmimo, ir išdavysčių. Tik iš šono atrodo, kad santuoka – tai ramybės, kartais – šiek tiek nuobodžios, bet užtikrintos, uostas.

„Fotolia“ nuotr.
„Fotolia“ nuotr.

Galbūt ne visos priežastys, dėl ko susituokiame su netinkamais žmonėmis, pasirodys artimos, kai kurios nuskambės neįprastai, tačiau pripažinkime – tiesos grūdas čia tikrai yra.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt