Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Maistas – mūsų priešas? Ką mano psichoterapeutai

Valganti moteris
Vida Press nuotr. / Valganti moteris
Šaltinis: 15min.lt
0
A A

Pasiklausius vegetarių, veganių, žaliavalgių, ekologiško gyvenimo būdo aistruolių ir nuolat besiliekninančių damų kartais ima atrodyti, kad maistas mums tik kenkia.

Tokias mamų kalbas girdi dukros, nuo vaikystės augančios liekno kūno garbinimo atmosferoje. Ką apie tai mano Valgymo sutrikimų centro vadovė psichoterapeutė Brigita Baks?

Kaip paaugles veikia nuolatiniai mamų aikčiojimai dėl kiekvieno gramo? O dar pridėkime nuolatinį išorinio pasaulio spaudimą: sportuok, laikykis dietos, būk liekna!

Mamos, savo paauglystėje tokio spaudimo nepatyrusios, dabar jį irgi jaučia. Mus užplūdo vakarietiškos vertybės: itin akcentuojamas jaunatviškumas. Mamoms, auginančioms paaugles dukras, taip pat savotiškas pereinamasis amžius – sulaukus 40-ies, sulėtėja medžiagų apykaita, lemianti svorio pokyčius, apima jaunystės ilgesys žvelgiant į dukras. Mamos gali garsiai to net nesakyti – apie tai byloja šaldytuvo turinys, nepasitenkinimas atvaizdu veidrodyje ir nuolatinis rūpinimasis lėkštės turiniu. Taigi, spaudimą atrodyti kuo liekniau jaučia ne tik jaunos merginos, bet ir jų mamos – kai kurios net ima spraustis į dukrų drabužius. Kaip jaunatviškai mama beatrodytų, vis dėlto yra ir amžiaus, ir stiliaus skirtumų... O kaip jaustis dukrai, kai mama skolinasi jos drabužius, konkuruoja su ja ir „žvejoja“ komplimentus, kad su dukra atrodo lyg seserys? 

Redos Mickevičiūtės nuotr. /Brigita Baks
Redos Mickevičiūtės nuotr. / Psichoterapeutė Brigita Baks

Nervine anoreksija ir nervine bulimija dažniausiai serga paauglės. Ar ne tik?

Visuomenėje paplitusi ortoreksijos mada: siekis sveikai gyventi ir sveikai maitintis virsta tikra manija, neretai pereina į rimtus valgymo sutrikimus. 

Anoreksija būdinga ankstyvajai paauglystei, bulimija prasideda vėliau, dažniausiai į gydytojus kreipiamasi jau sulaukus 20-ies. Tačiau dabar jaučiama tendencija, kad valgymo sutrikimų turi ir vyresnės moterys. Buvo atvejų, kai gydytis pas mane mamas, kurios sirgo daugybę metų ir ilgai tai slėpė nuo aplinkinių, atvesdavo dukros. Atsirado ir naujų susirgimų: vienas jų – atrajojimas, kai maistas atryjamas ir vėl kramtomas arba išspjaunamas. Visuomenėje paplitusi ortoreksijos mada: siekis sveikai gyventi ir sveikai maitintis virsta tikra manija, neretai pereina į rimtus valgymo sutrikimus. Nebekreipiama dėmesio į alkį ir sotumą – visomis išgalėmis siekiama dietiškai maitintis pagal kokią nors taisyklių sistemą. 

Pastaruoju metu tai madinga ir net nediskutuotina: jei dar valgai mėsą ir (o Dieve!) kartais atsikandi kokio saldumyno, esi nesusipratusi, tamsi moteriškė.

Taip, nes jei tai sveika ir ekologiška, esą negali būti jokių nukrypimų. Bet yra. Pažįstu nutukusių vegetarų: žmonės įsivaizduoja, kad yra labai sveiki, tačiau jų mityba nesubalansuota, jie vartoja per daug riebių pieno produktų, riešutų, aliejaus, todėl gauna per daug kalorijų. 

Vida Press nuotr./Lėkštė
Vida Press nuotr./Lėkštė

Ar paaugę vegetarų, veganų, žaliavalgių vaikai neprotestuos prieš įprastą nuo vaikystės tėvų diktatą juos maitinti tik tam tikrais produktais?

Paaugliams būdinga priešintis tėvams, savotiškai nuo jų atsiskirti. Kokias vertybes jiems tėvai bediegtų, ateina momentas, kai jie nori jas paneigti. Juk vaiko neišdresuosi kaip šunelio. Tokiu metu draudimai nebus veiksmingi – nebent tėvai formuotų tam tikras vertybes ir vaikai supratę jas perimtų arba pasiblaškę prie jų sugrįžtų. Bet tai – apie vertybes, o ne apie taisyklių rinkinį... Kartais mamos būna taip susikoncentravusios į savo sveiką gyvenimo būdą, kontrolę, kad nukenčia šilti santykiai su vaikais, bet juk paauglystėje tos šilumos, tėvų supratimo ir būtent rūpinimosi, o ne vien kontrolės labai reikia. 

Kūno formos visuomenėje siejamos su valia: neva jei jos turi – esi liekna, jei ne – storulė. Akcentuojama, kad reprezentatyvios išvaizdos žmogui net karjera geriau klostosi.

Tai klaidingas „silpnos valios“ stereotipas, ypač jei teigiama, kad pasilaikius kurios nors stebuklingos dietos viskas pasikeis. Svarbiau yra žmogui suprasti save, pažinti savo emocijas, poreikius, suvokti pagrindinius alkio, sotumo, troškulio jausmus, nes labai dažnai maistas tampa streso valdymo įrankiu (arba persivalgoma, arba nevalgoma). O reprezentatyvi išvaizda – tai sveikas, pasitikintis, pasitempęs, spinduliuojantis gera energija žmogus. 

Kuo skyrėsi jūsų pacientės prieš 10 metų ir dabar?

Dabar yra tokių (anksčiau jų buvo labai mažai), kurios savo troškimą numesti daug svorio dangsto vegetarizmu ar veganizmu. Kai kurios aiškina, kad viskas iš idėjos, bet pasigilinus paaiškėja, kad tai viso labo tik siekis „legaliu, kilniu būdu“ suliesėti, vengti tam tikrų produktų, mažiau valgyti. Taigi, dabar daugėja tokio užmaskuoto liesėjimo atvejų. Nes jei šiaip sakysi, kad meti svorį, bus teigiančių, kad ir taip gerai atrodai, tad – neverta, o jei pasiskelbsi esanti veganė ar žaliavalgė, niekas nekritikuos. 

Iš kur atsiranda neapykanta maistui? Ją išprovokuoja tiesiog didesnis stresas ar kieno nors neatsargiai mestelti žodžiai?

Statistika teigia, kad su valgymo sutrikimais vienokia ar kitokia forma tam tikrais gyvenimo laikotarpiais yra susidūrusios 4–5 moterys iš 100. 

Kalbant apie valgymo sutrikimų priežastis nėra vieno paprasto atsakymo. Jos priklauso nuo daugelio faktorių. Plačiausiai paplitęs biopsichosocialinis aiškinimas. Tai yra svarbi genetinė predispozicija (pavyzdžiui, identiškam dvyniui, jei kitas serga anoreksija, tikimybė susirgti išauga net 10 kartų), stresas, įvairios psichologinės traumos, dieta – kaip paleidžiamasis mygtukas ir palaikomasis ligos mechanizmas (pavyzdžiui, patyčios mokykloje, sunki psichologinė atmosfera šeimoje, plonumo kultas). Perfekcionistinės, rigidiškos asmenybės, išsikeliančios neįmanomus pasiekti standartus, linkusios sirgti anoreksija, impulsyvios – bulimija. Statistika teigia, kad su valgymo sutrikimais vienokia ar kitokia forma tam tikrais gyvenimo laikotarpiais yra susidūrusios 4–5 moterys iš 100. Paauglystėje labai didelį vaidmenį vaidina aplinka, o vyresniame amžiuje – ilgalaikis stresas, tarkim, skyrybos. Po jų dažna ima ekstremaliai mesti svorį, keičia šukuoseną, stilių – taip nori susigrąžinti pasitikėjimą savo moteriškumu. 

Ar būna, kad nuo valgymo sutrikimų kenčia tiek mama, tiek dukra?

Pasitaiko. Ir tada gydymas nelengvas, nes mama dažnai būna itin kritiška tiek sau, tiek dukrai, tiek gydymui. Ji visiškai nemato problemos ir nesuinteresuota keisti gyvenimo modelio. Tokios mamos daugiau kontroliuoja, nei rūpinasi, – tai esminis skirtumas. Mes skiriame, pavyzdžiui, dietą, o mama ją dar pakoreguoja, nes jai atrodo, kad maisto – per daug... 

Vida Press nuotr./Valganti moteris
Vida Press nuotr./Valganti moteris

Ar apskritai beliko savo išvaizda patenkintų žmonių? Na, bent savo protiniais gebėjimais patenkinti beveik visi.

Negatyvus išvaizdos vertinimas labai paplitęs: vis puolame lygintis su kitais, nors jau gimstame visi skirtingi. Paauglystėje būname savimi nepatenkinti, bet bėda, kai kai kurie – ir visą gyvenimą. 

Mirštamumo nuo anoreksijos skaičiai – sukrečiantys. Tikimybė neišgyventi net 10–20 proc.

Kai ilgai badaujama, ima keistis asmenybė – reaguojama nebeadekvačiai. 

Daugeliui žmonių ta liga atrodo kaip įnoris, nors yra sudėtinga, sunkiai ir ilgai gydoma. Pacientas laisva valia nepasirenka susirgti. Kuo ilgesnis sirgimo laikas, tuo blogesnės prognozės, be to, nemaža dalis sergančių anoreksija žmonių nusižudo, nes itin sunku tokią situaciją ištverti. Tu nekenti savęs, atsiriboji nuo draugų, mintys sukasi tik apie maistą: kaip be jo išgyventi? Kai ilgai badaujama, ima keistis asmenybė – reaguojama nebeadekvačiai. Prisimenu vieną anoreksijos kamuojamą ligonę: būdama labai sunkios būklės, sverdama vos 28 kg, ligoninėje maldavo jos nemaitinti, nes esą jai viskas gerai. 

Bet turbūt mūsų prosenelės nė nežinojo, kad tokių ligų esama: sunku įsivaizduoti „besikūdinančią“ valstietę...

Tai nenaujas dalykas: aukštuomenės sluoksniuose visko būta ir senais laikais. Istoriniai šaltiniai aprašo XIII a. Vengrijos princesę, sirgusią anoreksija, kurią išprovokavo stresas: 14 metų ji buvo ištekinta, susilaukė trijų vaikų ir jau 19-os liko našlė. Iš nevilties atsidėjo religijai, visais rūpinosi, meldėsi, nuolat badavo, nes savo maistą atiduodavo vargšams. Ji mirė būdama 24-erių nuo išsekimo. Po mirties buvo paskelbta šventąja. Pirmasis klinikinis anoreksijos aprašymas – 1689 m. anglų gydytojo Richardo Mortono, o terminą „nervinė anoreksija“ 1873 m. pirmasis pavartojo karalienės Viktorijos asmeninis gydytojas seras Williamas Gullas.

Kaip moterys motyvuoja savo karštligišką troškimą mesti svorį?

Jos teigia, kad nori patikti pačios sau, labiau pasitikėti savimi. Tačiau neturinti valgymo sutrikimų moteris jei nutaria numesti penkis kilogramus, ties tuo ir sustoja, pakoregavusi gyvenimo būdą, o jei svorio metimas tampa liga, metama dar ir dar, kol visai išsenkama. Bet ir tuomet negana, nes laimės jausmas neateina. Arba įsiveliama į uždarą badavimo ir persivalgymo ratą – tai laimės pojūčio tikrai nesuteikia.

O ką daryti, kad priimtum save tokią, kokia esi?

Tai asmenybės augimo, brandos procesas, adekvatus rūpinimasis savo fizine, psichologine ir dvasine būklėmis. Juk panirusios į kūrybą, veiklą ar hobį jaučiamės laimingos, tada neaktualūs svarstymai, ką daryti, jei priaugome pusę kilogramo... Juokais pačiauškėti apie tai su draugėmis – nieko tokio (mes gi moterys!), tačiau neverta to išsikelti gyvenimo tikslu. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt