Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kai didžiausia konkurentė – mama

Mama ir dukra
Vida Press nuotr. / Mama ir dukra
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Mama turėtų būti artimiausias žmogus – paslapčių saugotoja, guodėja, sąmokslininkė... Iš jos tikimės palaikymo, padrąsinimo ir begalinės meilės. Juk ji mus pažįsta ir turėtų suprasti geriau nei bet kas kitas.

Bet neretai atsitinka, kad švelnūs motiniški pamokymai ar pabarimai virsta nuolatiniu kišimusi į gyvenimą, kai mamai ima kliūti kone visas dukters gyvenimo būdas – kaip ji rengiasi, auklėja vaikus, atostogauja.

Ir net sutuoktinis, rodos, idealus ir mylintis vyras, sulaukia pašaipių užuominų, kad nesugeba įkalti vinies, nors uždirba tiek, kad sumoka ne tik meistrams už darbą, bet ir namų tvarkytojai už triūsą. Arba skiria jūsų vaikams tiek laiko ir meilės, kiek jūs vaikystėje net nesapnavote. Tai kodėl, užuot pasidžiaugusi dukters laime, mama ieško priekabių?

Atsitinka, kad švelnūs motiniški pamokymai ar pabarimai virsta nuolatiniu kišimusi į gyvenimą.

Negi ji iš tiesų moteriškai pavydi?

Apie mamų ir dukrų nesutarimus kalbamės su Klaipėdos universiteto dėstytoja, psichologe–psichoterapeute Diana Būtiene.

Neretai mamų ir dukrų konfliktai peržengia klasikinius kartų nesutarimus. Būna, kad dukra susikuria laimingesnį ir sėkmingesnį gyvenimą nei mama. Bet užuot sulaukusi palaikymo, ji kasdien girdi daugybę niekuo nepagrįstų priekaištų. Kodėl taip atsitinka?

Apie moterų pavydą savo dukroms žinoma nedaug. Atrodo, ko dar gali linkėti mama savo dukrai, jeigu ne grožio, sveikatos, gero vyro, turtų... Tai linkėjimai, kuriuos pasakose išsako gerosios fėjos. Fėja – išmintinga moteris, besąlygiškai mylinti mergaitę, palaikanti ją ir nuoširdžiai padedanti jai.

Tačiau pasakose yra ir blogosios pamotės raganos, kurios niekina ir žemina mažąją mergaitę, verčia dirbti sunkiausius darbus. Jos slapta pavydi mergaitėms grožio, jaunystės, tyrumo, talento, galimybių... Fėja ir ragana – tai simboliškos absoliutaus motiniško gėrio ir absoliutaus motiniško blogio figūros.

Pamotės raganos paveiksle galima atpažinti tamsiuosius motiniškus jausmus, bet dažniausiai jie gąsdina, todėl stengiamasi jų neįvardyti, nepastebėti.

Mus labai stipriai veikia stereotipas, kad gera mama savo vaikui gali jausti tik meilę. O ką daryti, jei mamos širdyje gimsta ir kitokių, raganiškų, jausmų?

Dauguma moterų tikriausiai stengiasi juos paslėpti ne tik nuo aplinkinių, bet ir nuo savęs, nes jausti vaikui blogus jausmus tolygu būti bloga mama. Toks požiūris suskaldo vidinį moters pasaulį ir sukelia didelį vidinį konfliktą. Bet gal, užuot slopinus nepriimtinus jausmus, verčiau su jais susipažinti – pažvelgti į raganos sielą? Jeigu kas ir abejoja motiniško pavydo egzistavimu, pasakos šią abejonę akivaizdžiai paneigia.

Žmonių realybėje galima išskirti du motiniško raganiškumo tipus. Tai mamos, stingdančios savo šalčiu. Jos nepajėgia duoti meilės ir pripažinimo. Šioms moterims vaikas yra kliūtis siekti karjeros, trukdys megzti santykius su vyru arba, atvirkščiai, priemonė gauti vyrą, tam tikrą statusą. Jos nepajėgia susitaikyti su senėjimu, o dukrą suvokia kaip grėsmę savo įvaizdžui, kurį labai brangina. Tokios mamos savo bręstančioms dukroms pavydi moteriškumo, o kol jos dar mažos mergaitės – vietos šalia tėvo, jei pastebi, kad vyras dievina dukrą.

Šios moterys skirtingai elgiasi su dukra viešumoje ir likusios dviese. Viešumoje jos demonstruoja meilumą, švelnumą, palaikymą, jausmus, kurių dukros nepatiria „užkulisiuose“, bet ten gauna daug kritikos, nuvertinimo, nepasitikėjimo ir paniekos. Tokios mamos atstumia dukras, jas vertina kaip antrarūšes. Taip yra, nes jos savo dukrose nenori matyti nieko – tik trūkumus.

Esama ir kitokių, savo meile supančiojančių, mamų. Jos nepajėgios suteikti savarankiškumo. Dukroje nori matyti tik savo atspindį ir negali priimti fakto, kad ji yra kitokia. Jos atiduoda visą save, bet myli ne realų vaiką, o susikurtą idealizuotą vaizdą, kurį dukra privalo visą gyvenimą atitikti. Už tokios meilės slypi troškimas dievinamą objektą paversti visiška savo nuosavybe.

Reikalavimas atitikti tam tikrus visuomeninius stereotipus, moteriško seksualumo draudimas, paslapčių išplėšimas, įvairūs priesakai ir kaltinimai, kišimasis į asmeninį gyvenimą – visa tai motiniško užgrobimo formos. Jei dukra pabando kiek atsiskirti, būti savimi, sulaukia tiesioginių ar netiesioginių kaltinimų nedėkingumu. „Geroji“ mama suserga, verkia. Tai mamos, kurios tiesiog „suvalgo“.

Dauguma moterų silpniau ar stipriau išreikštus raganiškus bruožus atpažįsta tiek savyje, tiek savo mamose.

Turbūt dauguma moterų šiuos silpniau ar stipriau išreikštus raganiškus bruožus atpažįsta tiek savyje, tiek savo mamose – nors savo mamose mato ir tikrą rūpestį, o dukroms jaučia nuoširdžią meilę.

Ir tai normalu, nes emocinė ambivalencija, kaip dabar gerai žinoma, yra bet kokių žmogiškų santykių pagrindas. Pasakose blogis ir gėris yra aiškiai atskirti, tačiau žmogus – daug sudėtingesnė būtybė, jis patiria įvairių, kartais sunkiai suderinamų jausmų. Problema yra ne išgyvenami jausmai, bet tai, prie kokio elgesio jie veda.

Gal galima išskirti tipines situacijas, kada kyla daugiausia nesusipratimų ir konfliktų?

Jos gali būti labai įvairios: kai išsiskiria nuomonės, kai dukra mėgina įtvirtinti savo požiūrį ir elgtis taip, kaip mano esant reikalinga.

Visais laikais skirtingose visuomenėse ir kultūrose buvo vienoda tvarka: tėvai yra viršesni už savo vaikus, jie vyresni, todėl ir teisūs. Tėvai iki vaikų pilnametystės sprendžia už juos. Sykiu ši viršenybė uždeda pareigų tėvams: ginti vaiką, perduoti jam vertybes. Šios hierarchijos konkrečios apraiškos gali varijuoti skirtingose kultūrose ir šeimose.

Kiekviena mama iš pradžių būna maža mergaitė. Augdama ji sužino, ko iš jos tikimasi, kaip ji turi elgtis, mąstyti, jaustis. Artimų žmonių reikalavimai, normos ir stereotipai veikia visas moteris. Kiekviena nueina savo kelią, siekdama suderinti savarankiškumą su priklausomybe nuo socialinių lūkesčių.

Kiek mergaitei bus leidžiama pasitikėti ir vadovautis savo jausmais, nuostatomis, vertybėmis, priklauso ir nuo jos mamos vidinės laisvės. Jeigu mama tokią laisvę turi, ją gali suteikti ir dukrai.

Moteris, neturinti ryšio su savo vidiniu pasauliu, priklausoma nuo išorinių vertinimų, stengiasi patenkinti aplinkinių lūkesčius ir to paties reikalauja iš dukters. Juk kitiems mes leidžiame tiek, kiek leidžiame sau.

Kitiems mes leidžiame tiek, kiek leidžiame sau.

Žvelgiant iš motinos pozicijos, draudimai, bausmės, pamokymai ir kritika yra tik rūpestingas vaiko supratimas ir saugojimas nuo visko, kas bloga.

Tačiau dukra tai gali išgyventi kaip asmenybės užgrobimą. Kai mamai pavyksta nuslopinti dukrą, šios psichika vystosi lydima ne palaikymo, bet yra blokuojama, stabdoma – dukra taip ir lieka amžina maža mergaitė, emociškai priklausoma nuo geros ir stiprios mamos.

Tokiomis aplinkybėmis mergaitė turi dvi galimybes – arba tapti tokia pat kaip mama, arba elgtis priešingai. Abiem atvejais formuojasi netikras aš: užuot realizavusi savo norus, jauna mergina pildo mamos lūkesčius arba jiems priešinasi – tik tam, kad priešintųsi.

Buitiniuose ir smulkmeniškuose mamos ir dukters konfliktuose galima įžvelgti žūtbūtinę kovą: dukra ieško išėjimo ir galimybės būti savimi, o mama – būdų ją sulaikyti, neleisti jai augti ir tapti atskira asmenybe, kad apsaugotų save nuo išsiskyrimo nerimo.

Kartais tarp mamų ir dukrų kyla nemaža įtampa todėl, kad mamai nepatinka dukters išrinktasis. Rodos, atviro konflikto nėra, tačiau mama nepraleidžia progos įgelti žentui ir užjausti dukrą. Kodėl kai kurios mamos taip elgiasi, nors mato, kad jų dukros yra laimingos?

Žeminimas, priekaištai, „užuojauta“ – už to galima matyti daug pykčio. Pyktį mes jaučiame, kai yra pažeidžiamos mūsų ribos – tiek fizinės, tiek asmenybės. Tada kyla noras jas apsaugoti, o pažeidėją nustumti.

Jeigu mama turi pretenzijų dukters vyrui ir pyksta ant jo, verta klausti, kokią grėsmę ji jaučia ir ką stengiasi apsaugoti? Atsakymo galima ieškoti jos santykiuose su dukra arba jos „raganiškumo“ pobūdyje. Jeigu mama „šalta ir atstumianti“, ji savo dukrai pavydi laimės. Juk negali būti, kad dukra taptų pati gražiausia ir geriausia, patirtų daugiau vyriško dėmesio, palaikymo nei ji.

Jeigu mama yra „nepaleidžianti“, bet kokio vyro įsikišimas į santykius su dukra jai kelia grėsmę, vyras suprantamas kaip trečias nereikalingas, atimantis iš jos tai, ką ji turi brangiausia. Kai kurioms labai sunku susitaikyti, kad dukra gyvena laimingą seksualinį gyvenimą, ypač jei pačios tokio neturi. Jeigu dukra yra laiminga su savo vyru, „nepaleidžiančiai“ mamai tai reiškia kančią, vienatvę, tuštumą, nereikalingumą, beprasmybę.

Abiem atvejais dukra atsiduria sudėtingoje situacijoje. Pasakose galima rasti pamokymų, kaip elgtis su ragana: bėgti kuo toliau, kad jos burtai ir prakeiksmai nepasiektų, sunaikinti ją jėga ar gudrumu arba... nuoširdžiai pamilti. Tikra meilė sukuria stebuklą, ji panaikina blogio kerus ir užkerėta ragana atvirsta į gerą moteriškę.

Išsiaiškinus nesutarimų ir konfliktų priežastis, belieka juos sėkmingai spręsti. Ką patartumėte?

Žmonių santykiai pernelyg sudėtingi, kad jų konfliktuose būtų galima atrasti tą vienintelę ir tikrąją priežastį. Mamų ir dukrų konfliktai – ne išimtis, čia taip pat reikšmės turi ne vien kultūrinių stereotipų formuojamas moters vaidmuo.

Konfliktai gali būti išsprendžiami, jei abi pusės to siekia. Svarbiausia – pastangos suprasti kitą žmogų ir noras pamatyti situaciją jo akimis. Jeigu siekimas suprasti yra stipresnis už norą įrodyti savo tiesą ir priversti kitą pasikeisti, visada įmanomas abi puses tenkinantis sprendimas.

Gana dažnai žmonės galvoja, kad į klausimą gali būti tik vienas teisingas atsakymas. Aritmetikoje taip ir yra. Tačiau žmonių gyvenime tai vargu ar įmanoma, čia dažniausiai į vieną klausimą būna keli galimi atsakymai.

Jeigu konfliktuojančios pusės priimtų šią nuostatą, joms būtų daug lengviau toleruoti savo nesuderinamumą, kitoniškumą ir būtų paprasčiau ieškoti to, kas jas sieja, o ne skiria. Kai žmonės, kurių įsitikinimai skirtingi, stengiasi vienas kitą atversti į savo „tikėjimą“, tai reikalauja labai daug energijos, laiko ir net „kraujo praliejimo“… Kai žmonės domisi vienas kito jausmais ir stengiasi dalytis kasdienybės rūpesčiais, „tikėjimo“ klausimai tampa antraeiliai.

Leidimas dukrai būti kitokiai, o mamai – nesikeičiančiai reikalauja nemažai sąmoningų pastangų. Mes visi norime, kad artimi žmonės būtų tokie, kaip ir mes. Yra malonu žinoti, kad mes galvojame, jaučiame tą patį, mūsų vertybės sutampa.

Supratimas, kad artimas žmogus yra kitoks, reiškia nutrūkusį ryšį su juo arba tokią grėsmę. Tai – skausminga… Norėdami išvengti ryšio netekties skausmo, žmonės imasi perauklėjimo: viliamasi, kad jeigu dukra arba mama įtikės mano tiesa, mes vėl būsime artimos… Todėl kartais kova yra tarpusavio ryšio palaikymo būdas.

Turbūt liūdniausia yra tada, kai viena iš pusių kategoriškai atsisako toleruoti kitoniškumą ir kelia besąlygiško paklusimo ultimatumą. Mes nė vienas nenorime būti nei nugalėtas, nei perdarytas. Tai veda į neviltį, nutraukia santykius.

Brandi motiniška meilė sutinkama labai retai. Ji reiškia, kad mama leidžia dukrai užaugti visiškai nepanašiai į ją. Skirtingumo įsisąmoninimas ir jo priėmimas visada lydimi atsisakymo konkuruoti. Deja, su šiais bruožais mes negimstame – juos įgyjame per ilgą laiką atkakliomis pastangomis.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt